Mikelandželas, Adomo sukūrimas, XVI a.

Autorius yra italų publicistas, monastinės Bose bendruomenės įkūrėjas. Tekstas buvo publikuotas žurnale „Jesus“ 2013 m. spalį.

Sąžinė yra Dievo balsas žmoguje, sukurtame pagal jo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26–27), capax boni et capax mali. Kiekvienam žmogui galutinis mąstymo, kalbėjimo ir veiklos kriterijus kyla iš sąžinės. O kas jeigu sąžinė yra klaidinga?

Vis tiek ji įpareigoja, nes „yra Dievo Žodžio aidas, skambantis visad riboto ir sąlygoto žmogaus viduje“, – rašo Enzo Bianchi, teologas, monastinės bendruomenės steigėjas. Nors sąžinė yra Šventosios Dvasios aidas, tačiau ji atspindi laisvę, kuria yra apdovanotas kiekvienas žmogus – laisvę, kurią visada sąlygoja žmogiškoji būklė. Visi puikiai suvokiame, kaip kiekvieną iš mūsų apsunkina įvairus sąlygotumas: visuomenės, šeimos ar asmeninė istorija, mus formuojančios struktūros, kultūra, kurioje gyvename, ir galiausiai, pasitelkiant krikščionišką leksiką, nuodėmės sukelti pokyčiai.

Enzo Bianchi

Klaidinga sąžinė nepateisina asmens, sistemingai atliekančio blogus veiksmus, nes moralinę sąžinę dera nuolat pasitelkti ir gryninti, dera ugdyti gebėjimą klausytis ir stotis akistaton su kitais, būti pasirengus, kad ja bus suabejota.

Toks pasiryžimas ir pastangos neleidžia jaustis savipakankamam, išsisukinėti, iš anksto kažkuo apriboti. Labai svarbus ir lemtingas yra toks principas: kai asmuo nuolat kartoja tą patį blogą veiksmą kitų ar savo paties atžvilgiu, jo moralinė sąžinė kaskart silpnėja, nes kai asmuo elgiasi ne taip, kaip mano esant teisinga, galiausiai ima galvoti taip, kaip nuolat elgiasi, nors jo elgesys ir yra blogas. Tokiu būdu sąžinė tampa klaidinga, ir už tai atsakomybė tenka tam, kas tai leidžia.

Moralinė sąžinė yra instancija, kuri man sako: „Tapk labiau tuo, kas esi – žmogus, siek to, kas daro labiau žmogumi, ir venk blogio.“

Būtent  sąžinės plotmėje visi žmonės – tikintieji ir netikintieji – turėtų stotis vienas kito akivaizdon ir išgirsti vienas kitą, kad galėtų keliauti drauge.

Būtent  sąžinės plotmėje visi žmonės – tikintieji ir netikintieji – turėtų stotis vienas kito akivaizdon ir išgirsti vienas kitą, kad galėtų keliauti drauge. Derėtų aukštinti sąžinę, siekiant nurodyti tikrąjį kiekvieno iš mūsų orumą: organą, kuriuo reikia absoliučiai pavyzdingai naudotis, kad ateities kartoms paliktume kritiškumo, pasipriešinimo apmatus, kad įgalintume juos pasirinkimams ir sprendimams, kuriuos jie patys privalės, atsakingai ir kūrybingai, priimti ir įgyvendinti.

Krikščionis negali užmiršti dar kitos sąžinės tikrovės: turi nuolat jos klausytis, kad išgirstų Dievą, kuris gali joje prabilti. Kai skaito Šventąjį Raštą, turi žinoti, kad jo širdyje ir sąžinėje tie Žodžiai gali tapti skirtais jam asmeniškai. Kai mąsto, turi praktikuoti įžvalgą, ilgai savęs klausdamas ir vengdamas greitų bei lengvų atsakymų: sąžinėje, per kritiką ir akistatą su kitais, galima atsiverti tiesos keliui. Kai krikščionis meldžiasi, tegul mėgina įsiklausyti į Dievo balsą užuot vien jam kalbėjęs: jo balsas yra „tylus šlamėjimas“ (1 Kar 19, 12), ir jeigu kartais atrodo, jog Dievas tyli, tai todėl, kad tikinčiojo kurtumas kliudo išgirsti. Kai turi pasirinkti ir nuspręsti, tegul kviečia Šventąją Dvasią, „išminties ir įžvalgos dvasią“ (Iz 11, 2). Dvasia nušviečia ir suteikia jėgų, drąsos.

Tad sąžinė nėra iš išorės kylantis kvietimas paklusti „jau paruoštam“ įstatymui, kurį reikėtų mechaniškai pritaikyti. Tai balsas, reikalaujantis kūrybingumo, karališkumo, pranašystės įžvelgiant vis naujas situacijas, visada nušviestas pamatinio meilės principo.

Štai kodėl sąžinė yra neliečiama šventovė, lobis, kurį kiekvienas žmogus gavo kaip dovaną iš Dievo kaip vidinę erdvę, kurioje gali vykti bendravimas su pačiu Dievu. Sąžinė yra erdvė, kurioje galima mąstyti Dievo akivaizdoje, melstis, įsiklausyti į jo balsą, geriau pažinti tiek jį, tiek ir save. Tai vieta, kur Dievas, anot šv. Augustino, „yra arčiau mūsų nei mes patys sau“.

Iš italų k. vertė Saulena Žiugždaitė