Lietuvoje savižudybių problemos mastai labai dideli, nors jie ir nebuvo tokie visuomet. Profesorė dr. Danutė Gailienė („Ką jie mums padarė?“, 2008) atkreipia dėmesį, kad savižudybių rodiklis prieškario Lietuvoje buvo žemas, o kai kurių Europos šalių (Estijos, Latvijos, Vengrijos, Austrijos, Čekoslovakijos, Šveicarijos) tuo metu buvo net 5-6 kartus didesnis. Vyrai žudėsi tik 2 kartus daugiau nei moterys. Sovietų okupacijos laikotarpiu šie rodikliai nuolat didėjo, kol galų gale pradėjome pirmauti Europoje. Kaip rašoma knygoje, nepaprasto savižudybių papilitimo problema Lietuvoje susijusi su patirtomis istorinėmis traumomis. Kaip matyti iš rodiklių, vyrai kur kas labiau pažeidžiami nei moterys. Šiandien Lietuvoje vyrai nusižudo 6 kartus dažniau nei moterys. Ypač tai palietė kaimą, o kaimas, kaip žinia, nuo sovietų režimo nukentėjo labiausiai, panaikinus privačią nuosavybę ir tokiu būdu pakirtus pačius kaimo egzistencijos pagrindus. Nutrūko bendruomenės ir šeimos ryšiai, buvo paskatintas alkoholio vartojimas.

Kaip teigia specialistai, viena savižudybė paveikia iki dešimties aplinkinių – šeimos narių, draugų, kaimynų, bendradarbių. 

Be istorinio konteksto dar prisideda ir asmeninės nuostatos, kurios apsunkina pastangas išeiti iš krizinės gyvenimo situacijos. Specialistų atlikti tyrimai („Gyvenimas po lūžio“, 2015), kur buvo apklausiami mėginusieji nusižudyti žmonės, rodo, kad dalis apklaustųjų turėjo įsitikinimą, jog patys turėtų įveikti savo sunkumus nesikreipdami pagalbos į kitus. Kita ypatybė, būdinga bandžiusiems nusižudyti buvo nepasitikėjimas aplinkiniais, netikėjimas galimybe gauti pagalbą iš aplinkinių, manant, kad aplinkiniai negali ar nėra linkę padėti, o galbūt nenori susidurti su kenčiančiojo rūpesčiais. Dar vienas svarbus aspektas – neigiama socialinė žymė. Įvairios su savižudybe susijusios neigiamos nuostatos turi įtakos dalyvių išgyvenimų slėpimui, skatina gėdos, kaltės išgyvenimus.

Taip pat tenka paminėti bandančių nusižudyti sudėtingas gyvenimo aplinkybes, patirtas netektis, traumas, vidinį sužeistumą. Įvertinus visus įtakojančius veiksnius, galėtume sakyti, kad žmogus, priėjęs iki sprendimo atimti sau gyvybę ateina labai įvairialypiame kontekste.

Kaip teigia specialistai, viena savižudybė paveikia iki dešimties aplinkinių – šeimos narių, draugų, kaimynų, bendradarbių. Verta atkreipti dėmesį, jog netektis dėl savižudybės laikoma komplikuota netektimi, paveikiančia visą asmenį – jo fiziologines, psichologines, emocines, socialines reakcijas. Išgyvenantis savižudybės netektį išgyvena įvairiausius jausmus - šoką, dirglumą, nerimą, pyktį, kaltės jausmą, taip pat praranda susidomėjimą aplinka, anksčiau mėgtais dalykais, bendravimu, sutrinka kognityviniai procesai. Šis išgyvenimų intensyvumas ir jų gausa gedėjimą komplikuoja, apsunkina. Iš visų nusižudžiusių artimuosius kankinančių klausimų ir jausmų būtų galima išskirti keletą aštriausių ir intensyviausių. 

Kodėl?“

Pagrindinis ir sunkiausias klausimas po netekties yra „Kodėl?“ Kodėl mano artimasis taip pasielgė? Kodėl mane ištiko ši nelaimė? Kodėl likimas ar Dievas leido tam atsitikti? Šis didysis „Kodėl?“ kankina netrumpą laiko tarpą ir, deja, vistiek neatveda iki vienareikšmiško, paprasto atsakymo. Tokia jau mūsų prigimtis – dažniausiai norime gauti trumpus, konkrečius paaiškinimus viskam. Atsakymai aplinkinių lūpose ir straipsnių antraštėse galėtų skambėti „išsiskyrė su drauge“, „susipyko“, „neteko darbo“ ir taip toliau. Tačiau kad ir kaip norėtųsi, lyg gramatikos užduotyje, pabaigti sakinį: „Jis/ji nusižudė, nes ...“, nepavyks. Teks žvelgti plačiau, giliau, o gal net savyje ieškoti labiausiai guodžiančio paaiškinimo.

Psichologai, tyrinėję šią problemą, pabrėžia, kad vienos savižudybės priežasties, kodėl artimasis nusižudė, nėra. Susideda daugybė gyvenimo įvykių, paties žmogaus savybių, vidinės tikrovės elementų, santykių su artimaisiais įtaka, patirti sužeidimai praeityje, galbūt net senai vaikystėje. Kaip teigia specialistai, savižudybę žmogus pasirenka kaip išeitį iš nepakeliamo vidinio skausmo, kuris dalelė po dalelės kaupiasi bėgant laikui. 

Nusižudžiusio asmens artimieji įvairiai sau bando atsakyti į šį klausimą, kol galiausiai, einant laikui priima įvykusį faktą, susitaiko, arba randa sau tinkamą, raminantį atsakymą. Štai keletas nusižudžiųsių artimųjų pasidalinimų:

Apie metus laiko, mano brolis sirgo psichoze (kai nebeatskiri iliuzijų nuo realybės, kankina paranoja, nerimas, baimė). Jis pats kreipėsi pagalbos, norėjo pasveikti, gydėsi. Iš pat pradžių, visų pirma, kaltinau ligą ir klausdavau savęs Kodėl jis susirgo? Kodėl?”. Man atrodė neteisinga, kad kūrybingas, jaunas žmogus suserga taip, kad negali savęs kontroliuoti ir valdyti. Tuomet svarstydavau ar jis nusižudė bėgdamas nuo ligos ar paveiktas jos? Iki šiol 100% atsakymo nežinau, bet, pradėjus dėlioti visą įvykių puzlę, manau, kad jis nusižudė paveiktas ligos. Gal tai ir neteisa, bet tiesiog man taip lengviau galvoti, nes žinau, kad jis iškeliavo namo” ir dabar jam geriau ten nei buvo čia.“  (Simona)

Iš pradžių niekaip negalėjau sau paaiškinti, kodėl draugas pasirinko savižudybę, kaip apskritai buvo galima taip pasielgti. Po to radau sau paaiškinimą, kad galbūt jis sirgo kažkokia liga, depresija ar pan., todėl tokia mirtis galėjo būti tarsi pasėkmė, kaip kad žmonės miršta nuo nepagydomų ligų. Dar vėliau pabandžiau įvertinti ir jo gyvenimo istoriją bei aplinkybes, ir šalia to, radau sau ir kitų paaiškinimų.“ (Monika)

Mano šeima nebuvo darni, ir kartais galvoju, kad tai buvo viena priežasčių, neskaitant ligos, pasitraukti mamai iš gyvenimo. Atrodo, tarsi trūko išsikalbėjimo, tarpusavio supratimo ar bent noro suprasti, palaikymo” (Asta).

Be šio klausimo nusižudžiusių artimuosius kankina taip pat ir įvairūs sunkūs jausmai. Tai nerimas, kaltė, pyktis, liūdesys, sielvartas... Vienu metu persipina keletas iš jų, todėl sunku visa tai suderinti ir sutalpinti savyje. 

Pyktis

Pyktis – vienas sunkiausių jausmų, įvykus artimojo savižudybei. Nelengva jį priimti, pripažinti sau kad pyksti ant mirusiojo po to, ką jis padarė, kad paliko tave tokiu skaudžiu būdu. Tą pastebi ir psichologai, konsultuojantys gedinčiuosius, ir pažymi, jog artimieji gali jaustis atstumti nusižudžiusio ir jiems gali būti pikta, kad jis / ji juos paliko. Tačiau kad ir kaip sunku jį atlaikyti, pyktis yra svarbi gedėjimo dalis. Jis kaip šaltinis praskina kelią gyvybės tėkmei po išgyvento šoko ir atlieka valantį, vidų nuskaidrinantį darbą, jei tik, žinoma, leidžiame jam tinkamai išsiveržti.

Ne visada pasiseka sau įvardinti šį jausmą, kadangi pyktis nėra „tinkamų“ jausmų sąraše. Tik galime justi, kad tapome suirzę, nervingi, kandūs, niurzgantys ir panašiai. Tuomet vertėtų imti ir tiesiai savęs paklausti: ant ko aš pykstu? Ant nusižudžiusio? Galbūt ant likimo, visatos, Dievo, Lietuvos? Kas tai bebūtų, svarbiausia atminti, kad turime teisę tai jausti. Pyktis visiškai legalus jausmas po to, ką teko ir dar teks ištverti. O tuomet.... jei norisi – išsirėkite, užsiimkite fizine veikla, pieškite, lamdykite popierių, rašykite laiškus tam, ant kurio pykstate. Būdai gali būti įvairūs. Čia mums svarbiausia, kad padėtume sau išleisti tą kunkuliuojantį šaltinį ir judėtume pirmyn. 

Kaltė

Kitas nepakeliamas jausmas, kuris persekioja bemaž kiekvieną nusižudžiusiojo artimą ir bičiulį yra kaltė. Deja, skirtingai nei pyktį, kaltę išreikšti sunku. Specialistai sako, kad kaltės jausmas įvykus savižudybei yra neišvengiamas. Turbūt belieka jį tik priimti. Kartu svarbu atsiminti, kad niekas nėra atsakingas už kito žmogaus veiksmus. Savižudybė yra visų pirma nusižudžiusio žmogaus atsakomybė.

Štai keletas žmonių, kurie patyrė artimojo savižudybę, minčių apie savo kaltės išgyvenimus:

Kad ir kaip galvočiau, kad ką galėjom – tą padarėm, vistiek viduj vis kildavo mintys, kad galėjau tada nevažiuoti prie jūros, o susitikti su juo, pasikalbėti, gal būtų pavykę išvengti to, kas įvyko. Savižudybės dieną norėjau jam paskambinti ir pakviesti pietų, bet skubėjau į susitikimą, tad pagalvojau vėliau”. Deja, vėliau” jau buvo per vėlu. Kiekvieną kartą, eidama ofise pro tą vietą, kur kilo mintis jam paskambinti, visad atsimenu skambutį, kuris galbūt būtų kažką pakeitęs. Protu suvokiu, kad niekas dėl to nekaltas, bet emociškai kaltė vistiek išlįsdavo. Giliai viduje žinau, kad dėl ligos, brolio savižudybė buvo turbūt tik laiko klausimas, kad ir kaip baisiai tai skambėtų..dėl to kaip tik stengiausi ypatingai palaikyti tėvus, kad jie savęs nekaltintų.“ (Simona)

Kartais tokių minčių ateidavo, ką galėjau padaryti, ar pasakyti, gal buvo įmanoma jį išgelbėti. Prisimenu vieną iš jo paskutinių žinučių ir galvoju, kad galėjau paskambinti, bet nepaskambinau. Tačiau suvokiu, kad tai galbūt tam kartui būtų padėję, tačiau iš esmės buvo labai gili problema, kurios aš nebuvau pajėgi išspręsti. Vėliau prisiminiau draugo įvairius pasakojimus, jo mamos pasakojimus, ir suvokiau, kad su ta mintimi jis jau labai senai gyveno, todėl mano vienas ar kitas žodis negalėjo būti tokio tragiško pasirinkimo priežastimi.“ (Monika)

Po mamos savižudybės dažnai ateidavo tokios mintys, ką galėjau padaryti kitaip, nei dariau. Ar ką galėjau sakyti ar nesakyti, daug laiko tiesiog taip ir praeidavo, paskendus mintyse ir svarstant, kaip kitaip galėjau elgtis, kad to nebūtų įvykę. Dabar suprantu, kad kaltės jausmas yra normalu po artimojo savižudybės, ir priimu jį kaip neišvengiamybę.“ (Asta)

Belieka pridėti specialistų komentarą, jog kaltė gali būti pagrįsta arba nepagrįsta. Pagrįsta kaltę jaučiam prieš neetišką elgesį arba po jo. Tai kaltė už mūsų veiksmus ar žodžius, už kuriuos tiesiogiai esame atsakingi. Pripažinus tokią kaltę svarbu atleisti sau ir atleisti kitam. Tačiau, nepagrįsta kaltė – tai kaltė, kurią prisiimam sau už kito veiksmus arba už tam tikras pasekmes, kurių priežastys yra neaiškios. Bendrai gedintiems, nepriklausomai nuo to, kokia mirtimi mirė jų artimasis, yra būdinga jausti nepagrįstą kaltę. O tokios kaltės jausmas nusižudžiusiojo artimiesiems būna ypatingai stiprus ir sukelia daug kančios. Vienintelis būdas sumažinti sau ir kitiems šią kančią yra atskirti pagrįstą ir nepagrįstą kaltę, nekaltinti savęs dėl to, už ką tiesiogiai nesate atsakingi.

Gedintiems svarbiausia suprasti, kad šie ir kiti jausmai bei klausimai yra natūrali gedėjimo dalis. Pyktis, kaltė, nerimas, ilgesys, skausmas, baimė persipina tarpusavyje, tačiau laikui bėgant po to truputį galima juos atraizgyti, jei leidžiame būti, išreiškiame, neuždarome viduje. Taip pat svarbu kreiptis pagalbos, esant nepakeliamam sunkumui, neužsidaryti, pasirūpinti savimi, kas tuo metu yra svarbiausias gedinčiojo uždavinys. Net jei atrodo, kad aplinkiniai negali mūsų suprasti, verta ieškoti galinčių suprasti žmonių, jiems paaiškinti, atskleisti savo išgyvenimus ir duoti galimybę pabūti šalia, nukeliauti tam tikrą atkarpą kartu. Ar tai būtų draugai, kolegos, kaimynai, tam tikros bendruomenės ar grupelės nariai, turime teisę kalbėtis apie tai, kas įvyko ir kitiems leisti mums padėti. 

Šaltiniai:

www.artimiems.lt

D. Gailienė „Ką jie mums padarė?“, Vilnius, 2008

„Gyvenimas po lūžio. Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai“, sudarė D. Gailienė, Vilnius, 2015