Josh Applegate/ unsplash.com nuotrauka

Kiek ilgai Lietuvos visuomenė išliks religinga? Ar jos nureligėjimas yra neišvengiamas procesas dabartiniame pasaulyje – pragmatiškame, žmonių pastangas nukreipiančiame į naudos, patogumo ir ekonominės gerovės siekį? Šiuos klausimus paskatino pasvarstyti birželio pabaigoje mirusio žymaus religijos sociologo, kai kada pavadinamo teologu, Peterio Bergerio (1929–2017) idėjos.

Bergeris, pats tikintis liuteronas, praėjusio šimtmečio antroje pusėje knygose (pavyzdžiui, The Sacred Canopy: Elements of a Sociological Theory of Religion, 1967) suformulavo vadinamąją sekuliarizacijos tezę. Jis teigė, kad visuomenės modernizacija neišvengiamai veda į sekuliarizaciją. Modernioje epochoje pasikeičia žmogaus santykis su pasauliu, jis tampa labiau techninis ir racionalus, ieškant būdų pasiekti iškeltus tikslus. Bažnyčios, kaip vertybių sistemomis grįstos institucijos, praranda ankstesnę dominuojančią vietą. Bažnyčios įtaka išstumiama iš svarbiausių visuomenės veikimo ir jos formavimo sferų, kaip antai švietimo. Vertybės ir tikėjimas tampa privačiais, o viešojoje sferoje bendrai sprendžiami ir svarstomi dalykai, kuriuos galima išspręsti vertybinius klausimus atidedant į šalį, kaip sprendimo instrumentą pasitelkiant protą. Jis manė, kad moderniam žmogui būtinos naujos socializacijos formos, kuriančios vertybėmis (tautinėmis, tikėjimo ar kitomis) grįstas bendruomenes. Vis dėlto jo prognozė buvo aiški. Juo labiau pasaulis modernizuosis, juo mažiau jame liks religijos.

Bergerio teorija leidžia interpretuoti tokius reiškinius kaip nacionalizmo ar komunizmo radimasis. Modernus individas, kurio su kitais individais į bend­ruomenę nesieja religija, ieško kitų bend­ruomeniško buvimo atramų. XIX a. tautiškumo idėjos pateikė individams bendruomenės vienijimosi perspektyvą. Panašiai ir komunizmo idėja teikia pažadą sukurti anapus religijos esančią darnią bendruomenę. Atsirėmę į jas, Nepriklausomybės pradžioje galėjome prognozuoti, kad, nepaisant posovietinio religingumo atgimimo, visuomenėje įsitvirtinant kapitalistiniams santykiams religija turėtų trauktis į žmonių privataus gyvenimo pakraščius. Tačiau taip neįvyko. Kaip rodo tyrimai, Lietuvoje religingumas per pastaruosius dvidešimt metų išliko panašus. Apie 80% gyventojų teigia esantys krikščionys. Tai rodytų, kad Bažnyčios kaip institucijos reikšmė visuomenėje nemažėja. Turint galvoje, kad absoliuti dauguma tikinčiųjų deklaruoja esantys katalikai, aplink Katalikų Bažnyčią jungiasi didžiausia Lietuvos visuomenės bendruomenė.

religija Lietuvoje šiandien vis dar suvokiama kaip „tradicija“

Bergerio sekuliarizacijos idėjos imtos kritikuoti tuomet, kai radosi įvairesnių nacionalizmo tyrimų. Nacionalizmų įvairovė rodo, kad kai kurių tautinių valstybių gimimas buvo glaudžiai susietas su religine tapatybe. Benedictas Andersonas, kalbėdamas apie tautų gimimą, pabrėžė nemanąs, jog nacionalizmą „pagamino“ religingumo erozija. Anthony Smithas parodė, kaip ne vienos tautos krikšto istorija tapo svarbiu pasakojimu kuriantis nacijoms. O ir lietuvių tautinis atgimimas XIX a. rėmėsi ne vien pasakojimu apie pagoniškuosius laikus ir pranykusią Lietuvos Atlantidą. Jame buvo ir ne tokia spalvinga krikščioniškoji atšaka. Sovietmečiu, kai tautiškumo idėjų raiška buvo ribojama, o tikėjimas – persekiojamas, nemažai visuomenės būtent į Katalikų Bažnyčią žiūrėjo kaip į tikrojo tautiškumo atminties saugotoją. Nepriklausomybės lūžyje sąsaja tarp tautinio atgimimo ir religinio atgimimo sustiprėjo ir tapo viešai deklaruojama. Manytina, jog ir šiandien Bažnyčios kaip institucijos svarba išlieka ir todėl, kad ji matoma kaip tautiškumo atminties saugotoja, tarsi ašis, vienijanti didžiąją Lietuvos visuomenės dalį.

Bažnyčių svarba visuomenėje, kaip rodo kiti tyrimai, modernioje visuomenėje gali išlikti ir dėl kitų priežasčių. Nors Bergeris ankstyvuose darbuose to nebuvo linkęs svarstyti, tačiau racionalus individualizuotas asmuo, ieškodamas pagrindo burtis į bendruomenę, gali atrasti geriausiai matomas ar „po ranka“ esančias Bažnyčias. Religija Lietuvoje šiandien vis dar suvokiama kaip „tradicija“, kurią vaikai gauna iš tėvų ir senelių ir per kurią išgyvena ryšius su artimais žmonėmis, su šeimos ir bendruomenės praeitimi.

Vis dėlto Bergerio sekuliarizacijos teorija, regisi, ir šiandien galioja, jei religingumą matuosime dalyvavimo religinėse apeigose dažnumu. Lietuvoje Nepriklausomybės pradžioje bent kartą per mėnesį bažnyčioje teigė apsilanką apie 30% tikinčiųjų. Šiuo metu skaičius bent dvigubai mažesnis. Tai iš tiesų liudytų apie vykstančią sekuliarizaciją. Nors Bažnyčios kaip institucijos dabartinėje Lietuvos visuomenėje išlaiko svarbią telkiančią ir tapatybės funkciją, ryšiai su ja silpnėja. Kita vertus, jei Bažnyčia siejama su bendruomenės istorine tradicija, tai žmonės gali save jai priskirti, jei apeigose tedalyvauja trimis gyvenimo progomis: per krikštynas, vestuves ir laidotuves.

Bergeris idėjų apie sekuliarizaciją kontekste neanalizuoja tikėjimo turinių. Ilgainiui tapo įprasta sekuliarizacijos mastą tirti pagal tai, ką žmonės tiki. Rūta Žiliukaitė, tyrusi religingumo turinius, nustatė, kad 1999 m. 43% Lietuvos gyventojų tikėjo reinkarnacija. Panašus tokių tikinčiųjų skaičius išlieka ir šiandien. Tai rodytų, kad nemažos dalies krikščionių tikėjimas, švelniai tariant, nėra „grynas“. Su krikščioniškumu nedera lankymasis pas būrėją, likimo aiškinimasis astrologiniais metodais, žolelių deginimas deivei Medeinai, kaip ir viltis, kad po mirties atgimsi korgiu Anglijos karalienės rūmuose. Tačiau jei pagal tai spręstume apie sekuliarizacijos procesus, tai veikiausiai aptiktume, kad labiausiai sekuliarizuota Lietuvos visuomenė buvo XVI ar XVII a., o vėliau jos religingumas stiprėjo.

asmeninį religinį fundamentalizmą Bergeris aiškina kaip reakciją į pliuralumą ir individo atsisakymą ieškoti jam tuo metu geriausio pasirinkimo

Priekaištų ankstyvosioms Bergerio idėjoms, kaip suprasti religiškumo pokytį, būta daug, nors mažai kas abejojo, kad moderniame pasaulyje kinta religijos vieta visuomenėje, valstybėje ir žmogaus gyvenime. Bergeris buvo įsitraukęs į šias diskusijas. Vis dėlto nemažai ką nustebino jo atviras ir viešas ankstesnių idėjų apie sekuliarizaciją išsižadėjimas. 2013 m. interviu žurnalui Cresset, o ir 2014 m. pasirodžiusioje knygoje The Many Altars of Modernity jis teigė, kad tezę apie neišvengiamą sekuliarizaciją, kaip lydinčią modernizaciją, paneigė faktai. Kaip antai kai kuriose visuomenėse, kuriose per šiuos dešimtmečius vyko sparti modernizacija, religija išlaikė tvirtas pozicijas. Be to, sekuliarizacija esanti ryški tik dalyje Vakarų pasaulio, pavyzdžiui, Europoje, tačiau JAV – daug menkesnė.

Šiems reiškiniams paaiškinti Bergeris siūlo pasitelkti „pliuralumo“ teoriją. Modernizacija skatinanti vertybinių ir pasaulėžiūrinių sistemų pasiūlos visuomenėje pliuralizaciją. Jos akivaizdoje asmuo turi gausybę pasirinkimų, iš kurių tik dalis – religiniai. JAV sekuliarizacija nevykusi dėl religinių grupių gausos, iš kurių kiekvienas gali sau išsirinkti, kas tinkama. Europoje sekuliarizacija vykusi todėl, kad Bažnyčios tradiciškai suaugusios su valstybe, kuri teikė prioritetą tam tikrai tikėjimo formai. Tai ribojo galimybes rastis skirtingų konfesijų pasiūlai, o dalies tikinčiųjų poreikių ėmė nebetenkinti tradicinių konfesijų siūlomas tikėjimas. Tai skatino tradiciniu religingumu nusivylusius tikinčiuosius ieškoti nereliginių vertybinių sistemų. Asmeninį religinį fundamentalizmą Bergeris aiškina kaip reakciją į pliuralumą ir individo atsisakymą ieškoti jam tuo metu geriausio pasirinkimo.

Paskutiniosios Bergerio idėjos nėra išdėstytos labai nuosekliai. Jei jas taikysime Lietuvos religiškumo situacijai, tai turėsime pripažinti, kad visuomenės intereso religiniams reikalams mažėjimas priklauso nuo Katalikų Bažnyčios dominavimo. Svarstant šia kryptimi toliau, valstybei panaikinus išskirtinį tradicinių religijų statusą, visas religingumo apraiškas traktuojant vienodai, atsirastų daugiau erdvės religijų pasiūlai, žmonių pasirinkimams, tad ir bendras religiškumas sustiprėtų, sumažėtų ir grėsmės sekuliarizacijai. Už religijos reikalus Lietuvoje atsakingi pareigūnai, įregistruodami skirtingas alternatyvias (žydų ar evangelikų reformatų) religines bendruomenes bei paskatindami ilgalaikius konfliktus, veikiausiai ir vadovavosi tokiu supratimu.

Kaip pliuralumo teorija paaiškintų, kodėl sovietmečiu, Bažnyčias brutaliai išstūmus iš viešojo gyvenimo, tikėjimas išliko, o marksistinis fundamentalizmas neįsitvirtino? Valstybė pasiūlė pernelyg mažą spektrą alternatyvių vertybinių pasirinkimų, kas būtų prieštaravę pačiai totalitarinio režimo prigimčiai. Ji nesugebėjo marksizmo paversti visiems patrauklia doktrina.

Bergerio idėjų raida rodo, kad bet kurią teoriją apie nureligėjimą kaip socialinį reiškinį tuoj pasiveja jos kritika ir ją ardantys faktai

Šie pavyzdžiai rodo, kad paskutinė Bergerio teorija daug geriau paaiškina, kodėl sekuliarizacija neįvyko, nei tai, kas dabartiniame pasaulyje vyksta su religija. Pasirodžius knygai Bergeris kritikuotas ir dėl to, kad jo aiškinime nebelieka aiškios ribos tarp to, kas yra ir kas nėra religija. Įvairios dvasingumo ir spiritistinės praktikos ir jų paplitimas taip pat liudytų visuomenės religingumą. 

Paskutiniosios Bergerio idėjos toli gražu nėra naujos ir vien pagilina vadinamųjų religijos kaip pasiūlos (individo racionaliam pasirinkimui) teorijų vagą. Vienas žymiausių šių teorijų kritikų Steve’as Bruce’as teigė, kad tradicinių religijų įtakos mažėjimas ne tiek atveria erdves religiniam pliuralumui, kiek veda į sekuliarizaciją kaip abejingumą bet kuriai religijai. Bruce’o kritika buvo nukreipta ir į pernelyg siaurą religijos vien kaip individo asmeninio poreikio ir pasirinkimo sampratą, nekreipiant dėmesio į tokius faktorius kaip valstybės suinteresuotumas religiškumu. Politinio veiksnio ignoravimas sekuliarizacijos procesuose veikiausiai ir yra silpniausia Bergerio teorijų vieta.

Ir vis dėlto, kada tapsime netikinčiais? Ką apie tai mums pasako Bergeris, jo viso gyvenimo darbas ir apmąstymai? Jei Lietuvoje skatinsime modernizacijos procesus ir neribosime individualizmo; jei valstybė ir toliau rems Katalikų Bažnyčios dominavimą, jos neprilygindama tokiems religiniams reiškiniams kaip neopagonybė? Atsakymas ima sklaidytis, tik jį suformulavus. Bergerio idėjų raida rodo, kad bet kurią teoriją apie nureligėjimą kaip socialinį reiškinį tuoj pasiveja jos kritika ir ją ardantys faktai. Ji rodo, ant kokio netvirto pagrindo stovi mokslas apie religiją, kaip sunkiai nuspėjama yra krikščioniškumo istorija ir kokie menki esame ją prognozuodami.

Naujasis židinys