Lietuva pagal savižudybių skaičių rėžia akį: 2016 m. nusižudė 823 asmenys, iš jų – 18 vaikų ir paauglių nuo 9 iki 19 metų. Aukšti savižudybių rodikliai būdingi buvusioms Sovietų Sąjungos ir Rytų bloko valstybėms, tačiau Lietuvos rodiklis, palyginti su Estijos, Latvijos, Lenkijos, yra beveik dvigubai didesnis. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, bandymai nusižudyti 20 kartų viršija savižudybių skaičių, o tikslios statistikos apie juos neturime. Vaikai ir paaugliai, kurie bando nusižudyti ar sąmoningai žaloja save, išgyvena didelę psichologinę kančią, todėl turi sulaukti veiksmingos pagalbos.

Apie priežastis, lemiančias vaikų ir paauglių ketinimą žudytis, pagalbą jiems bei jų artimiesiems kalbamės su Valstybinio psichikos sveikatos centro specialiste Viktorija Andreikėnaite.

Kokios priežastys lemia vaikų savižudybes? Į kokius požymius tėvai ir artimieji turėtų atkreipti dėmesį? Kokio amžiaus vaikai žudosi?

Priežasčių gali būti įvairių, kai kurios panašios kaip suaugusiųjų: nėra glaudaus ir artimo ryšio su suaugusiuoju, krizinės situacijos, sudėtingi santykiai su artimaisiais ir draugais, patyčios, emocijos, kurių gali būti ištisa paletė. Daug lemia vaiko prigimtis, ankstyvoji vaikystė, psichologinis atsparumas, išmoktas problemų sprendimo būdas. Vienos priežasties paprastai nebūna.

Žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, nenori mirti, o nori, kad nebeliktų skausmo, rūpesčių, dėl to jie „šaukiasi“ pagalbos, tad reikia nebijoti prieiti, priimti vaiko būseną, mintis, jokiu būdu jų nenuneigti, nenuvertinti, tiesiai ir atvirai paklausti, ar jis galvoja apie savižudybę, kad ir kaip sunku. 

Svarbiausia atpažinti pokytį: pavyzdžiui, vaikas buvo socialus, mėgstantis draugiją, o staiga tapo užsisklendęs, piktas, apatiškas. Vaikas gali pradėti perdėtai domėtis mirties tema, savižudybės būdais, tačiau nėra vieno apibrėžto požymio: reikia stebėti pokytį, nes vaikai ketinimą nusižudyti dažniausiai vienaip ar kitaip parodo, o kartais tiesiogiai arba netiesiogiai pasako. Žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, nenori mirti, o nori, kad nebeliktų skausmo, rūpesčių, dėl to jie „šaukiasi“ pagalbos, tad reikia nebijoti prieiti, priimti vaiko būseną, mintis, jokiu būdu jų nenuneigti, nenuvertinti, tiesiai ir atvirai paklausti, ar jis galvoja apie savižudybę, kad ir kaip sunku. Galima sakyti: „Žinai, man neramu dėl tavęs, galime pasikalbėti, kai tu būsi pasiruošęs.“ Galbūt taip pavyks vaiką prakalbinti, užmegzti ryšį. Žmogui svarbu turėti bent vieną žmogų, su kuriuo jis gali nuoširdžiai pasikalbėti ir tikėti, kad nebus pasmerktas, aprėktas ir pan.

Mūsų visuomenei būdinga vengti nemalonių emocijų, jas nugrūsti giliai, berniukams buvo nuolat kalama: neverk, vyrai neverkia, mergaitėms – būsi negraži, kai verksi. Tačiau galime pasidžiaugti, kad pamažu šis „auklėjimo metodas“ keičiasi, netgi darželiuose jau atsiranda emocinio intelekto ugdymo programų, kuriose mokoma atpažinti, išsakyti jausmus. Reikia suprasti, kad emocijos vyrauja mūsų gyvenime, jas svarbu atpažinti, išreikšti, svarbu jų nenuslopinti, kad jos nepavirstų į savidestrukciją, kuriai būdingas savęs žalojimas, žema savivertė, agresija, nukreipta į save.

Pamačius bet kokį rizikos ženklą reikia reaguoti rimtai. Šiaip sau vaikas nesako, kad nusižudys. Negalima iš to tyčiotis ar ignoruoti, sumenkinant vaiko problemą.
Statistika rodo, kad vaikai žudosi nuo dešimties metų, paauglystės laikotarpiu, bet yra įvairių atvejų. 

O gal vaikas – ypač paauglystėje – bus atviresnis draugams, o ne tėvams? Tuomet tėvai turėtų atrasti santykį su savo vaiko draugais.

Visaip gali būti. Tėvai turi domėtis vaiko draugais, tačiau svarbu ir su pačiu vaiku kurti pasitikėjimą. Taip pat svarbu domėtis ir tuo, ką vaikas veikia ne tik realiame, bet ir virtualiame pasaulyje. 

Kaip reikėtų elgtis, jei jau pastebimas vaiko polinkis į savižudybę?

Pastebėjus polinkį į savižudybę – tiek mokykloje, tiek šeimoje – reikia atvirai ir nuoširdžiai pakalbėti ir suteikti pagalbą. Mokykloje ją suteikti galėtų psichologas, jei vaikas juo pasitiki. Atsiranda vis daugiau pagalbos Vilniaus poliklinikose – pvz., Antakalnio poliklinikoje yra atsidaręs Jaunimo centras, kuriame budi psichologai, Centro poliklinikoje visą parą budi psichologas, labai veiksmingą pagalbą teikia emocinės paramos linijos „Vaikų linija“, „Jaunimo linija“. Šiuo metu Vilniuje vykdomi savižudybių rizikos atpažinimo mokymai SafeTALK ir ASIST, apmokantys paprastus piliečius ir specialistus atpažinti savižudybės riziką ir tolesnių veiksmų. 

Kokia pagalba suteikiama žmonėms, bandžiusiems žudytis?

Viktorija Andreikėnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

2015 m. jaunų politikų Mykolo Majausko, Aušrinės Armonaitės, Gintauto Palucko ir kt. pastangomis atsirado Vilniaus miesto savižudybių memorandumas, Vilniaus m. savivaldybės lėšomis vykdomi savižudybių atpažinimo mokymai, ligoninėse pradedamos taikyti specifinės programos – CAMS ir ASSIP – žmonėms, bandžiusiems žudytis.

Lietuvoje bandžiusieji žudytis, atvežti į ligoninės priimamąjį, jei neišleidžiami namo, būna hospitalizuojami kartu su kitais pacientais. Hospitalizavimas niekam nėra malonus, tačiau Vaiko raidos centre taikomos įvairios mokslu pagrįstos terapijos: psichoterapija, dailės, muzikos terapija. Bandžiusiesiems žudytis reikėtų trumpalaikių krizių centrų – ypač Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (Lazdynų), į kurią dažniausiai atvežami bandžiusieji žudytis. Deja, Lietuvoje tokių centrų kol kas neturime, džiaugiamės, kad nors Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre yra savižudybių prevencijos skyrius.

Kol kas neturime savižudybių prevencijos strategijos. Aišku, galime pasidžiaugti Vilniuje sukurtu algoritmu, kuris turėtų atsakyti į klausimus, ką kuriuo atveju daryti, tačiau šiek tiek užtruks, kol algoritmas pradės veikti. Svarbu, kad tėvai žinotų, kur kreiptis, ir duotų sutikimą vaikui suteikti pagalbą. Jei tėvai nesutinka jo duoti, turėtų įsikišti vaikų teisės.

Lietuvoje jau nuo šio rugsėjo mokyklose privalomos programos, skirtos patyčių prevencijai. Labai svarbu, kad visa mokyklos bendruomenė būtų susitelkusi, reaguojanti į patyčių atvejus.

CAMS ir ASSIP yra specifinės programos, skirtos savižudybių prevencijai. ASSIP – efektyvi trumpoji terapija žmonėms, mėginusiems nusižudyti. Su žmogumi, bandžiusiu žudytis, vyksta pokalbis apie tai, kas įvyko, žmogus nufilmuojamas, stebimas, sudaromas saugos planas.

CAMS – tai strategija, ką daryti su žmogumi, bandžiusiu žudytis: bendradarbiavimu grįstas savižudybės rizikos vertinimas ir valdymas. 

Kokia pagalba suteikiama nusižudžiusiųjų ar bandžiusiųjų žudytis artimiesiems?

Siekiame, kad atsirastų proaktyvi pagalba žmonėms, bandžiusiems žudytis. Svarbu, kad žmonės žinotų, kur ir kaip jie gali tikėtis pagalbos. Pagalbą suteikia Krizių įveikimo centras, dirbantis po darbo valandų, kuriame pagalba anoniminė ir pirmos 7 konsultacijos suteikiamos už socialinę kainą, visą parą budi psichologas Centro poliklinikoje, asociacija „Artimiems“ organizuoja pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Kėdainiuose, Kupiškyje, Panevėžyje, Plungėje.

Daugelyje šalių egzistuoja analogiškos asociacijos. Štai Suomijoje ir Švedijoje jos veikia daug metų, susikūrusi plati bendruomenė, kurios nariai aktyvūs, prisideda ir prie politikos formavimo, o suteikiama pagalba ne tik emocinė, bet ir buitinė: pvz., po savižudybės padėti artimiesiems organizuoti laidotuves ar pagalba namų ruošoje kurį laiką. Tuo metu tokia pagalba yra nepakeičiama.

Gerai psichikos sveikatai palaikyti būtina telktis į bendruomenes, priklausyti bendraminčių grupei, kurioje būti gera, jautiesi saugus ir reikalingas, gali pasikalbėti.

* * *

Pasak Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biuro vadovo Mariaus Stričkos, Lietuvoje iki šiol nėra patvirtinta ilgalaikė savižudybių prevencijos strategija. Ši vyriausybė buvo įsipareigojusi ją patvirtinti 2018 m. pirmąjį ketvirtį, tačiau kyla abejonių, kad, nežiūrint gerų ministro A.Verygos norų, ji gali strigti dėl tam tikrų Sveikatos apsaugos ministerijos nomenklatūros stabdžių. Psichikos sveikatos specialistai vadovaujasi nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų 2014 m. balandžio 30 d. sukurtos „Psichikos sveikata 2030“ koalicijos gairėmis. Šiuo metu didelis dėmesys skiriamas žmonėms, patiriantiems emocines krizes. Jiems teikiama kelių lygių pagalba: 1) įvairių specialybių darbuotojai, savo darbe nuolat susiduriantys su įvairiais žmonėmis – mokytojai, paštininkai, bibliotekininkai ir kiti – mokomi atpažinti savižudybės riziką; 2) atpažinus riziką jie mokomi suteikti pagalbą; 3) ilgalaikė pagalba žmonėms, mėginusiems nusižudyti; 4) asociacijos „Artimiems“ pagalba nusižudžiusiųjų artimiesiems.

Emocinė parama:kontaktai