Rugsėjo 8 dieną br. Adomas Vyšniauskas OFM duoda amžinuosius įžadus Mažesniųjų brolių ordine. Evangelinio gyvenimo pažadu jis užbaigia savo pašaukimo kelionę, kuri tęsėsi šešerius metus. Per tuos metus netrūko ir išbandymų, ir krizinių laikotarpių, ir tuo labiau įsimylėjimų. Šiandien Adomas pasakoja, kas padėjo jam išlikti pašaukimo kelyje ir tapti mažesniuoju broliu.

Užaugai nepranciškoniškoje aplinkoje, arti nebuvo pranciškoniškų parapijų, nepriklausei Pranciškoniškajam jaunimui. Pajutus kvietimą į pašvęstąjį gyvenimą, buvo atviros visos durys – pranciškonai, jėzuitai, Tiberiados broliai, joanitai ir kitos vienuolinės bendruomenės. Kuo tave patraukė ir pagavo pranciškoniškas dvasingumas?

Pranciškonai buvo pirmieji broliai, su kuriais susipažinau. Pamačiau, kad broliai bendrauja labai nuoširdžiai, domisi manimi, pasijutau priimamas ir vertinamas.

Pirmiausia teko susipažinti su br. Antanu Blužu, kuris iš mano pasakojimų atpažino, jog Dievas veda mano gyvenimą. Tie jo žodžiai man buvo kažkas naujo – kaip nuostabu, pasirodo, Dievas veda ir mano gyvenimą! Po pirmosios pažinties jau atsirado noras stoti į konventą, bet turėjo praeiti dar metai, per kuriuos mėnesį praleidau Baltriškėse pas Tiberiados brolius. Gyvenome kartu, meldėmės, dirbome, jie dalijosi savo gyvenimu, man su jais buvo labai gera, bet net neatėjo mintis, kad galėčiau stoti pas juos. Nekilo tokios dvejonės, kad gal reikėtų stoti ne pas pranciškonus, o pas Tiberiados brolius. Aš nesirinkau, mane išsirinko.

Pašaukimo ištyrimo laikotarpis yra gana ilgas, mažiausiai penkeri metai. Per juos turėjai daugiau laiko pažinti pranciškonišką pašaukimą. Kaip apibūdintumei jo esmę ar bent jau tai, kas tau atrodo svarbiausia?

Pirmiausia atpažinau, kad Dievo malonės dovana pranciškonams yra brolija. Kai jau pradėjau gyventi konvente, pradžioje man tikrai buvo neaišku, ką aš čia veikiu, kaip turėčiau gyventi pagal pašaukimą ir kaip laikytis Regulos, tad buvau gerokai sutrikęs.

Noviciato metais Al Vernoje pirmoji strėlė, pervėrusi širdį, buvo magistro žodžiai: „Jeigu jaučiate neramybę širdyje dėl savo tapatybės, rūpestį dėl broliškų santykių, įžadų laikymosi ir autentiškesnio gyvenimo pagal Regulą, tai jau yra labai stiprus pašaukimo ženklas.“ Tie žodžiai buvo kaip tik man ir apie mane, nes atpažinau tą savo susirūpinimą.

Taip pat atsidavimas į brolijos rankas padėjo man išlikti pranciškoniškame kelyje. Jeigu pašaukimo krizės laikotarpiu, kai nežinojau, kas su manimi darosi ir ar čia tikrai mano vieta, nebūčiau kalbėjęsis su broliais, jau seniai mano gyvenimas būtų pasisukęs kita linkme. Nelaikiau savo jausmų viduje, ėjau pas savo brolius ir atvirai kalbėjausi apie viską, o jie per asmeninę patirtį ir įsiklausymą padėjo man įveikti vidinius sunkumus. Jeigu įsileidžiame brolius į savo širdį, intymų gyvenimą, tai per brolystę veikia perkeičianti Dievo malonė.

Visada labai įdomus pats pašaukimo atpažinimo momentas. Kaip ir kada supratai, kad Dievas tikrai tave kviečia tapti mažesniuoju broliu?

Atpažinau savo širdies troškimą antrą kartą pabendravęs su broliais, o konkrečiai – su br. Antanu Blužu. Gyvendamas Pakutuvėnuose jis organizavo pašaukimų savaitgalį jauniems vaikinams, į kurį važiuoti man rekomendavo kurso draugė. Atsitiko taip, kad iš penkių turėjusių atvykti dalyvių atvažiavau aš vienas. Įvyko kaip Evangelijos pasakojime – kam automobilis sugedo, kam reikėjo liudyti teisme ar slaugyti susirgusius tėvus. Aš nežinojau, kur važiuoju, kas yra tas pašaukimas, tiesiog ieškojau tikrų vertybių, tiesos ir norėjau daugiau pabendrauti su br. Antanu. Praleidome kartu tris dienas, br. Antanas papasakojo apie brolių pranciškonų gyvenimą, nebandydamas aiškinti apie pašaukimo ženklus ir kaip juos atpažinti. Išvažiuodamas aš jau paklausiau: „Ką turėčiau daryti, jeigu noriu būti pranciškonu?“ Jau tada man tapo aišku, kad noriu eiti tuo keliu.

Tačiau, kai jau reikėjo realiai važiuoti gyventi į vienuolyną, vėl vykau į Pakutuvėnus pasakyti, kad nebestosiu. Buvo šeštadienis, bažnyčioje vyko adoracija, o br. Antano niekur nebuvo. Su didele baime ir abejonių kamuojamas ėjau melstis į adoraciją. Ten į galvą atėjo labai aiškios ir įtikinamos mintys: „Adomai, tu esi kvailas, kam tau to reikia, kodėl nori palikti gyvenimą, kuriuo pagaliau džiaugiesi, savo teologijos studijas, draugus fakultete, studentišką gyvenimą. Juk ir taip jau giliniesi į Dievo slėpinį, į Jo tiesas.“ Aš patikėjau tomis mintimis ir širdyje apsisprendžiau, kad mano gyvenimas nuostabus ir į konventą nestosiu. Pirmiau pabaigsiu studijas, o po to, jei vis dar norėsiu, stosiu pas brolius. Priėmus tą sprendimą, užplūdo gili ramybė, bet dabar suprantu, kad ji buvo apgaulinga.

Tačiau kitą dieną istorija tęsėsi. Buvo dvidešimt antras eilinis sekmadienis. Atėjau į šv. Mišias ramia širdimi, jau apsisprendęs nestoti į konventą, bet tada išgirdau skaitomus apaštalo Pauliaus žodžius: „Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią.“ Staiga manoji ramybė vėl išgaravo, neradau sau vietos. Tuomet atėjo eilė Evangelijos skaitiniui, kuriame Jėzus sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Nebegalėdamas toliau tverti šaukiau širdyje: „Viešpatie, ko Tu iš manęs nori? Ko čia lendi?“ Tas Dievo Žodis visiškai išmušė mane iš vėžių, tad po Mišių bėgau ieškoti br. Antano, kibti jam į atlapus, kad pasakytų man ką nors, nes aš labai bijojau.

Jis sakė, jog natūralu bijoti palikti gyvenimą, kuris man patinka, yra patogus ir malonus. Kartu meldėmės, kad Dievas suteiktų aiškumo, ar pranciškono gyvenimas yra mano kelias. Vėliau jau per dvi dienas viską susitvarkiau ir pasakiau tėvams, kad stoju į konventą. Atvažiavus į Kretingą gyventi su broliais, vėl grįžo ta pati krištolinė ramybė, kuri buvo apgaulingai aplankiusi per adoraciją. Šįkart ji jau niekur nedingo.

Įstojai į pranciškonus būdamas labai jaunas, po antrojo kurso. Brolius parapijose supa daugelis moterų ir jaunų merginų, tad įsimylėjimai turbūt neišvengiami. Kaip tau pavyko išlaikyti ištikimybę savo keliui?

Įdomus epizodas įvyko dar pirmaisiais metais vienuolyne, kai viena draugė atvyko į Kretingą manęs aplankyti. Išėjome pasivaikščioti po miestą, kur vietiniai žmonės susirūpinę iškart paskambino broliams pasakyti, kad jų kandidatas vaikšto su kažkokia panele. Tai man papasakojo tuometinis vicemagistras, pasinaudojęs proga paaiškinti, kad tikrai turėčiau būti atsargus, nes, pasak jo, „mergina visada yra stipresnė už pašaukimą“. Tie žodžiai man pasirodė svarbūs, bet bėda ta, kad tuo metu aš jau buvau įsimylėjęs, tik ne tą draugę, o visai kitą merginą. Tuomet pagalvojau, kad „šakės“, turbūt labai greitai pasibaigs mano gyvenimas vienuolyne ir viskas pasisuks kita kryptimi.

Tačiau dabar iš patirties galiu pasakyti, jog tie žodžiai nepasitvirtino. Jeigu manęs to paties paklaustų koks nors jaunas brolis, pasakyčiau priešingai, kad, jeigu Viešpats tave šaukia, o tu nuoširdžiai ieškai, kur Jis tave kviečia, tai mergina nebus tau kliūtis.

Supratau, kad įsimylėjimas yra labai normalus dalykas. Jis tiesiog ištinka tave neatsiklausęs. Po savo didžiojo įsimylėjimo, kuris truko net trejus metus ir su kuriuo nežinojau, ką daryti, perėjęs tą skausmingą savigraužos laikotarpį, subrendau santykių su merginomis srityje. Vėliau, per likusius trejus metus, dar buvau įsimylėjęs kokius penkis ar šešis kartus. Tačiau man būdavo labai aišku, kad nebenoriu kartoti praėjusios istorijos ir painioti kito žmogaus į neaiškų meilės santykį be jokios perspektyvos, nes einu kitu keliu, ir tas žmogus niekada man nepriklausys. Aš kas kartą priimdavau tą jausmą, duodavau jam vardą, leisdavau manyje pasilikti, bet saugodavausi tą jausmą maitinančių aplinkybių. Stengdavausi nepasilikti dviese su ta mergina, neperduoti dviprasmiškų žinučių. Supratau, jog draugystė yra evangelinė vertybė. Puoselėdamas draugystę nesisavini žmogaus, bet leidi jam turėti vietą tavo gyvenime. Pradėjau branginti draugystę labiau negu romantiškus santykius.

Dabar yra įprasta, kad dauguma brolių pranciškonų Lietuvoje yra ir kunigai, o viena iš provincijos misijų yra aptarnauti parapijas. Pats šiuo metu nesiruoši tapti kunigu. Kas lemia tokį apsisprendimą? 

Dar turėčiau sugrįžti ir iš naujo apsvarstyti šį klausimą, tačiau visų pirma nemanau, kad mano pašaukimui kažko trūksta. Pranciškoniškas pašaukimas brolystei yra visavertis pats, tai pilnas krikšto malonės išsiskleidimas. Manau, jog vien pranciškoniškame pašaukime yra daug dvasinių turtų, kuriuos reikia vis geriau pažinti ir semtis.

O kunigystė, kaip ją suvokia Bažnyčia, yra ganytojo pašaukimas. Kunigas neišvengiamai yra bendruomenės vadovas, net jeigu ir neina klebono pareigų. Kitaip tariant, aš turėčiau vesti žmones paskui save, ir man tai šiandien atrodo kaip tam tikras nesuderinamumas su mūsų, mažesniųjų brolių, dvasingumu. Kaip žinoma, pranciškonai nuo amžių buvo žmonių broliai, o būti broliu man pirmiausia reiškia būti šalia žmonių ir ne juos vesti, bet dalytis gyvenimo patirtimi, įsiklausyti į jų rūpesčius, pažinti jų gyvenimo istoriją ir eiti kartu, o ne priekyje.

Kitas man labai aktualus dalykas yra solidarumo su vargšais, paprastais dirbančiaisiais klausimas, o tai yra neatsiejama nuo rankų darbo. Iki šiol dar neturėjau galimybės to konkrečiai įgyvendinti, bet esu įsitikinęs, kad neprisiimant kunigiškos tarnystės galima rasti savitą nišą ir imtis rankų darbo. Turiu svajonę įsirengti medžio dirbtuvėles ir uždirbti tam tikrą sumą pinigų, kuri taptų solidarumo išraiška misijose. Noriu prisidėti darbu, kuris verstų ir paprakaituoti.

Mano galva, savo poreikių apribojimas ir ieškojimas paprasto kasdienybės džiaugsmo darbe yra vienas iš esminių dalykų. Nuojauta man sako, kad pranciškoniškame dvasingume reikia tai atrasti iš naujo: įsipareigoti dirbti ir išmokti džiaugtis savo darbo vaisiais. Tai svarbus broliško pašaukimo aspektas.

Viena iš gražiausių minčių, kurias atsimenu iš tarpusavio bendravimo, yra tavo žodžiai: „Artimiau pažįstu brolius ne tam, kad juos įvertinčiau, bet kad juos mylėčiau.“ Gyvenime kasdien susiduriame ir su savo asmeniniu silpnumu, ir su bendruomenių silpnumu, kai realybė būna gerokai nutolusi nuo idealo. Kas tau padeda priimti savo ir kitų brolių silpnumą?

Tai kyla iš savo paties silpnumo patirties. Suprantu, kad nesu įgalus gyventi tokį gyvenimą, į kurį Dievas mane kviečia. Jeigu reikėtų atvirai prisipažinti, turbūt turėčiau apsispręsti palikti šį kelią, nes neturiu vidinių resursų įgyvendinti tą idealą. Tačiau maldoje Dievas ne kartą patvirtino, kad pats mane čia atsivedė ir toliau vedasi. Supratau, jog Jis mane myli ir aš jam esu sūnus, nepaisant visų mano silpnybių ir nuodėmių. Jis žino, kuriose srityje esu neįgalus, bet vis tiek mane kviečia gyventi tokį gyvenimą.

Mes labai greitai nukrypstame į neteisingus dalykus, kurie neturi nieko bendro su mūsų pašaukimu, tarsi nepataikome į taikinį. Nebūtina eiti vienam pas kitą išpažinties, kad žinotume būdingiausias brolių nuodėmes, nes artimame brolijos gyvenime labai greitai paaiškėja kiekvieno iš mūsų silpnybės. Todėl neišvengiamai reikia imituoti Dievą kasdieniame gyvenime ir gyventi Jo gailestingumu. Be gailestingumo mes jau turėtume skirstytis.

Mūsų silpnumas yra ir neišvengiamas, ir reikalingas. Jeigu mes, mažesnieji broliai, pasidarytume dvasiškai labai tobuli, turbūt greitai pasikeltume į puikybę ir nebebūtume atviri Dievo malonei, kuri teikia išganymą. 

Parengė Monika Midverytė OFS

MBO Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos informacija

Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos logo