„Nė nemaniau skirtis. Galvojau, pagyvensime kiek atskirai, vyras išsigąs, kad gali prarasti šeimą, liausis gėręs, grįš į namus ir toliau gyvensime „ilgai ir laimingai“, – savo istoriją pradeda pasakoti Daiva, iš pradžių maniusi, kad šeimos problemų priežastis viena – alkoholis.

Vyras arba dirbdavo, arba gerdavo, o ji – viena namuose su dviem mažais vaikais, nuolat pervargusi, nelaiminga ir pikta, nes beveik visi buities rūpesčiai krito ant jos vienos pečių. Tokia kasdienybė išvargintų net ir pačią stipriausią, geriausių intencijų turinčią moterį. Daiva pykdavo, kad vyro nuolat nėra namuose arba jis grįžta girtas. Vyras priekaištaudavo, kad žmona „burbuliuoja“ ir teisindavosi sakydamas, kad geria būtent dėl jos nuolatinio „burbuliavimo“.

Bandei „neburbuliuoti“?

Bandžiau. Daug visko mėginau, netgi pati prisigerti, kad suprasčiau, kodėl mano vyrą taip traukia alkoholis.

Kokia buvo jo reakcija?

Grįžęs iš darbo ir pirmą kartą pamatęs mane gerokai įkaušusią, ne tik nustebo, bet ir išsigando, kurį laiką net negėrė, bet vėliau darbo ir alkoholio karuselė vėl pradėjo suktis, tad mėginimas nepasiteisino – nei man pavyko suprasti savo vyrą, kodėl jis vartoja skystį, nuo kurio jam būna taip bloga, nei labai jį išgąsdinau savo eksperimentais. Mačiau, kad jis nenusiteikęs nieko keisti.

Tada nutarei, kad reikia skirtis?

Ne, norėjau tik kurį laiką pagyventi atskirai, bet skyrybų paprašė mano vyras.

Vyras?!

Taip. Mus abu skaudinusi situacija tęsėsi metų metus, kol subrendome kažkokiam sprendimui, reikėjo daugybės įvairių įvykių, bemiegių naktų ir bandymų viską pakreipti kita linkme. Tikrai nenorėjau skirtis, neturėjau planų ardyti šeimos ir tikrai bandžiau visais įmanomais būdais ją saugoti. Man tai buvo svarbu dar ir todėl, kad esame susituokę bažnyčioje ir vienas kitam suteikę Santuokos sakramentą.

Pamenu, vieno pokalbio metu kunigas užsiminė, kad yra vienas būdas, neprieštaraujantis Bažnyčios mokymui – laikinas sutuoktinių atsiskyrimas. Spėliojo, gal tai padėtų mano vyrui suprasti situacijos rimtumą. Ši mintis vis sukosi mintyse, tad gerai viską apgalvojusi nutariau vyrui pasiūlyti kurį laiką pagyventi atskirai. Kitą dieną jis susirinko daiktus ir išėjo.

Po tokio skuboto jo žingsnio pradėjau galvoti, kad jeigu taip greitai išėjo, vadinasi, turi kur, bet mintį apie kitą moterį vijau kuo toliau. Nuojauta dar labiau sustiprėjo, kai netrukus po atsiskyrimo jis pradėjo prašyti oficialių skyrybų. Jo siūlymo nelaikiau rimtu, galvojau „padurniuos“ ir  praeis, nebuvau nusiteikusi skyryboms. Bet įkyri mintis, kad vyro gyvenime yra kita moteris, nuolat kirbėjo galvoje.

Išgirdęs mano tiesmuką klausimą: „Ar turi meilužę?”, jis labai sutriko, bet puolė neigti. Tokia reakcija tik sustiprino įtarimus, bet ir vėl juos vijau tolyn, kol galiausiai mano spėjimus apie kitą moterį patvirtino jo sesuo, kuri buvo mano draugė. Supratau, kad šeimos neišsaugosiu.

Sutikai skirtis?

Taip, bet nežinojau savo vyro gyvenime dar vieno svarbaus niuanso, kuris atsiskleidė labai dramatiškomis aplinkybėmis. Praėjus vos 1,5 mėnesio po skyrybų, sulaukiau moters, su kuria jis gyveno, skambučio: „Labas, Saulius miršta, jei gali melskis.“ Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, nes jam dar nebuvo net 40 metų. Dieną prieš jis buvo visiškai sveikas.

Paaiškėjo, kad jį ištiko infarktas. Atvykusi į ligoninę, supratau, kodėl vyro meilužė nenorėjo, kad aš atvažiuočiau. Po skyrybų buvo praėję tik 1,5 mėnesio, bet buvo akivaizdu, kad moteris netrukus gimdys…

Vos per 1,5 mėnesio patirti likimo smūgiai – vyro išdavystė, skyrybos, jo akistata su mirtimi ir meilužės nėštumas, – visa tai manęs vos nesugniuždė.

Bet kuriam suaugusiam žmogui būtų sunku išgyventi tokią situaciją, o šalia tavęs dar buvo du maži vaikai – 7 ir 8,5 metų. Ar žinai, kaip jie jautėsi pakliuvę į tokių aplinkybių sūkurį?

Vaikai, pasirodo, apie šią moterį žinojo ankščiau nei aš, nes jie kartu su tėčiu ir jo naująja drauge važiuodavo kartu pramogauti. Grįžtant namo jie būdavo prašomi, kad nieko nesakytų mamai.

Vaikams buvo užkrauta našta ne pagal jų amžių, jie tapo irzlesni, kone isteriški. Po pasimatymų su tėčiu vaikai vengdavo su manimi kalbėtis, nerimavo, kad gali pasakyti tai, apie ką buvo prašyti neprasitarti. Kai ši dviprasmiška istorija man tapo žinoma, labiausiai rūpinausi, ką vaikai apie tai galvoja, kas verda jų galvelėse.

Kartą jaukiai kartu susėdome ir atsargiai jų paklausiau, ką jie apie tai galvoja – kad mama ir tėtis gyvens atskirai. Aštuonerių metų dukra, kaip tikra diplomatė, pradėjo sakyti, kad jeigu mamai su tėčiu yra per sunku, jie barasi, tai gal geriau gyventi atskirai, o septynerių metų sūnus atšovė: „Ne, negalima. Mama ir tėtis turi gyventi kartu.“ Jo atsakymas buvo trumpas ir aiškus, bet pati situacija nuo to jau negalėjo pasikeisti.

Ar galvojai, kaip pagelbėti savo vaikams?

Teko galvoti, nes sunkumų vaikai turėjo ir mokykloje. Nutariau abi vaikų mokytojas pasikviesti į svečius, pagaminau pietus ir atvirai papasakojau apie tai, kas vyksta šeimoje ir su kokiomis problemomis tenka susidoroti mažiesiems. Viena mokytoja įsiklausė, kitai tai neatrodė svarbu. Bet pagalbos ieškojau ne tik aš – nesąmoningai jos ieškojo ir patys vaikai. Kiek žinau, dukra apie skyrybas kalbėdavosi su drauge, sūnaus mokytoja buvo pastebėjusi, kad jį guosdavo bendraklasis.

Kas tau pačiai padėjo išgyventi šią situaciją?

Pirmiausia malda ir sakramentinis gyvenimas, bet ir pokalbiai su draugėmis. Susivokti padėjo psichoterapiniai seminarai, kuriuos vedė tarpusavio santykių konsultantė iš Prancūzijos. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, neprarasti pusiausvyros man padėjo ir užgriuvę buitiniai rūpesčiai – naujo būsto paieška, jo remontas, mokyklos keitimas, skyrybų dokumentų tvarkymas. Nebuvo kada daug galvoti apie savo emocijas ir sudaužytą širdį.

Kiekviena skausminga patirtis atneša ir gyvenimo pamokų. Ką norėtum pasakyti moteriai, kuri šiandien išgyvena skyrybų krizę?

Universalių patarimų nėra, bet man labai padėjo supratimas, kad gyvenimas skyrybomis nesibaigia, kad ir kaip nelengva, bet reikia stengtis nepasiduoti emocijoms ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, nepamiršti pasirūpinti juridine ir finansine puse. Pagal dabartinę savo patirtį, daugiau laiko skirčiau vaikams – važiuočiau su jais pramogauti, skaitytume knygas, kartu darytume tai, kas mums teikia džiaugsmo ir poilsį. Ir dar vienas labai svarbus dalykas – raginu nebijoti prašyti Dievo gebėjimo atleisti, kad galėtumėte gyventi savo autentišką, o ne aukos gyvenimą. Nebijokite kitam dovanoti atleidimo.

Psichologė: Daivos istorija gali tapti pastiprinimu kitiems

Spalį darbą pradės pirmoji šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleivių“ grupė skyrybų vaikams Kaune. Psichologė Julija Ladigaitė ir mokyklinės psichologijos magistrantė Ieva Čiužaitė vaikams priimtinais būdais padės įveikti tėvų santykių krizės sukeltą sumaištį, išgyventi viduje užrakintus jausmus, susijusius su tėvų nesutarimais, skyrybų procesu bei savo vaidmeniu šioje situacijoje.

„Norisi prisidėti prie galimybės sukurti saugią erdvę vaikams, kurie ne dėl savo kaltės atsidūrė krizinėje situacijoje ir padėti jiems, kad galėtų būti patys savimi su visais savo išgyvenamais jausmais“, – sakė I. Čiužaitė.

Pasak pašnekovės, Daivos papasakota istorija gali tapti pastiprinimu panašių išgyvenimų patiriančioms šeimoms. „Iš pasakojimo akivaizdu, kad mama visais įmanomais būdais stengėsi išsaugoti šeimą, pasirūpinti vaikais ir savimi. Moteris neliko viena su ją ištikusiais sunkumais, bet ieškojo paramos bei pagalbos tarp artimų draugų, bendruomenėje, Dievo artumoje. Labai gerai, kad apie situaciją šeimoje mama bandė pasikalbėti su vaikų mokytojomis. Taip jos galėjo lengviau suprasti, kodėl pakito vaikų elgesys. Ir jau tikrai didelės drąsos prireikė Daivai klausti vaikų nuomonės apie tėvų skyrybas bei gyvenimą atskirai“, – sakė Kaune renkamos pirmosios „Bendrakeleivių“ grupės skyrybų vaikams psichologė.

Patarimą nepasiduoti emocijoms I. Čiužaitė siūlo keisti kitu

Psichologė Ieva Čiužaitė

Kaip pabrėžė I. Čiužaitė, išgyvenant krizinį gyvenimo etapą natūralu jausti emocinę sumaištį. Jausmų gali kilti pačių įvairiausių, o jų stiprumas nebūtinai adekvatus situacijai.

„Kai viduje verdančius ir kunkuliuojančius jausmus bandome nustumti ir ignoruoti, jie niekur nedingsta ir kartais „įsiprašo“ pačiu netinkamiausiu momentu“, - atkreipė dėmesį I. Čiužaitė, patarimą nepasiduoti emocijoms siūlanti keisti kitu – ieškoti patikimos, saugios erdvės, kurioje tos emocijos galėtų būti išjaustos, kad žmogus galėtų suprasti kokią žinutę patiriama emocija siunčia.

„Vaikams profesionali psichologinė pagalba net ne visada būtina (nebent kalbame apie sudėtingą situaciją), bet kas kita – saugi aplinka, kurioje jie galėtų išgyventi jausmus, kuriuos skiriantis tėvams patiria, – mano I. Čiužaitė. – Tam pasitarnauti gali ne tik psichologas, tai ir šeimai artimas žmogus, kuris be išankstinio nusistatymo galėtų vaiką išklausyti ir padėti jam geriau suprasti savo jausmus.“

Realu, jog vienam iš tėvų paklausus apie vaiko jausmus, jis neatskleis savo išgyvenimų, galbūt nenorės dar labiau skaudinti ir taip sunkų gyvenimo periodą išgyvenančių tėvų. „Daivos nupasakotoje situacijoje matome panašų momentą – vaikai nepasakoja, kaip leidžia laisvalaikį su tėčiu, ir tai kelia papildomos įtampos tiek mamai, tiek jiems. Juolab kad vaikai gana dažnai linkę tėvų jausmus ir reakcijas priimti kaip savo kaltę ar atsakomybę dėl jiems būdingo vaikiško egocentrizmo. Padėti vaikams tinkamai suprasti situaciją, suvokti, jog skiriasi suaugusieji, o ne vaikai – svarbi užduotis, tai gali atlikti profesionalus psichologas ar kitas žmogus, kuriuo vaikas pasitiki“, – pabrėžė psichologė.

Naujiena - praktiniai seminarai, kaip bendrauti su vaikais skyrybų metu ir po jų

„Bendrakeleiviai“ primena, jog skyrybų vaikų grupė renkama ir Vilniuje. Nauja yra tai, kad susitikimų metu vyks 12 atvirų praktinių seminarų tėvams apie bendravimo su vaikais ypatumus skyrybų metu ir po jų. Tėvai sužinos, kaip įvairaus amžiaus vaikus paruošti tėvų skyryboms, kad jos kuo mažiau pakenktų vaikų raidai, kaip pastebėti emocinės krizės ženklus ir geriausiu būdu atsiliepti į vaikų poreikius per skyrybas ir po jų, kaip toliau bendradarbiauti su buvusiu sutuoktiniu pasiskirstant atsakomybes, susijusias su vaikų auklėjimu bei priežiūra po skyrybų ir kt.

Seminarus veda psichologai dr. doc. Rasa Bieliauskaitė, Asta Groblytė, Andrius Gota, individualiosios psichologijos konsultantė Rasa Kardaitė-Vėlyvienė.

Septynioliktus metus iš eilės Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ bursis išėjimo iš skyrybų krizės grupė suaugusiesiems. Informacija apie kitas naujo sezono programas tinklalapyje www.bendrakeleiviai.lt