Kavarsko parapijos klebonas kun.dr. Nerijus Vyšniauskas. Asmeninio archyvo nuotr.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai (Šilinės) paskatino susitikti su Kavarsko Šv. Jono Krikšytojo parapijos klebonu kun. dr. Nerijumi Vyšniausku, Romoje, Popiežiškajame saleziečių universitete, apgynusiu dogminės teologijos disertaciją „Šiluvos šventovė – istoriniai, teologiniai ir pastoraciniai aspektai“. Tai antras nuo 1926 m. Kauno arkivyskupijos kunigas ne tik Romoje, bet apskritai užsienyje įgijęs daktaro laipsnį.

Toks pat Kūrėjo mostas

Toks pat pro pušų viršūnes į uogienojus smingantis saulės spindulys, o ir kalvos kalvelės, šilojai kaip Dzūkijoje, nuo mažens pažįstamose Nedzingės apylinkėse. Net ir Kavarsko klebono aptarnaujamos Užunvėžių parapijos kaimų pavadinimai Paraisčiai, Užuoraistis skamba kaip netoli Nedzingės tarp miškų pabiręs Burokaraistis, kur vienkiemyje gyveno Zigmas ir Ieva Vyšniauskai, vienuoliktosios atžalos, sūnaus Antano tėvai, kun. Nerijaus seneliai. „Mano visos vaikystės vasaros bėgo ten, gamtoje, tarp pušynų, kaime – ne tame prasigėrusiame, bet tikrame lietuviškame, aukštos kultūros, aukštos moralės ir tikėjimo.“

Todėl dažnai klausiamas, kaip jis, miesto vaikas, kaunietis, teologijos daktaras jaučiasi kaime, linksmai šypteli: „Kada panašios kultūros žmones sutinku savo parapijose, ima džiaugsmas, kad ne visas kaimas yra prasigėręs. Džiaugiuosi sutikęs kaimo inteligentus. Užunvėžiuose kadaise veikė mokykla, nors ten dabar viskas sugriauta. Sutikus buvusį tos mokyklos mokytoją, parapijos šviesuolį, kalbantį ta ypatinga aukštaitiška Anykščių krašto tarme, malonu matyti, kad yra žmonių, įnešusių ir nešančių šviesą į parapijos gyvenimą, praturtinančių kunigą savo gyvenimo patirtimi.“

Ar su kaimo šviesuoliu, ar su medžio drožėju, ar su gausia šeimyna kun. Nerijus kalbėtųsi, visada, laikantis abipusės pagarbos ir nuoširdumo, pašnekesys teka natūraliai srauniais miško upeliukais. Ir visada žmones lankydamas Kavarsko klebonas, pagal seną dvasininko luomo tradiciją, apsivelka savojo pašaukimo rūbą – sutaną, o kalėdodamas – baltą kamžą. „Kalėdojimą pradėjau Užunvėžių parapijoje, važinėjau po vienkiemius ir kaimus. Mačiau, kad žmonės laukia kunigo, nori, kad pašventintų jų namus. Galėjau artimiau susipažinti su žmonėmis, ateinančiais į bažnyčią. Kartu tai buvo ir nuoširdus pabendravimas, pasikalbėjimas apie visas aktualijas, problemas. Kas nebegali ateiti į bažnyčią, įgijo teisę gauti Ligonio patepimą, priimti Komuniją. Kalbėjomės dėl jų vaikų, gyvenančių mieste, santuokos, krikštynų. Gyvenantys be Santuokos sakramento bijo apie tai prisipažinti kunigui, nes esą jis gali apšaukti, aprėkti. Visada padrąsinu, kad to nebijotų, bažnyčia ne ta vieta, kur rėkiama.“

Ant kalvelės, tankaus medžių guoto apsupta, stovi Užunvėžio Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurios link veda liepų alėja. Tai, kad 1937 m. šio kaimo bažnyčiai projektą parengė žinomas architektas Karolis Reisonas, liudija, jog būta didelio užsimojimo. Antai, kuriant Užunvėžių parapiją, kraštietis, Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys paskyrė 8 tūkst. litų auką. „Užunvėžiuose pirmiausia atstatėme išvirtusią bažnyčios šventoriaus tvorą, kuri iki tol laikėsi ant pagaliukų ir buvo atremta į medžius (su pirmu vėju tvora išvirto), – apžvelgdamas pirmųjų metų tarnystės laiką pasakojo kun. Nerijus. – Išvalėme, sutvarkėme zakristijas. Labiausiai gaila, kad šios bažnytėlės zakristijoje esančioje liturginių rūbų spintoje radau daug gražių, senovinių, retų arnotų, kuriuose pelės sėkmingai turėjo namučius ir iš arnotų buvo belikę tik skutai. Kaimo bažnyčias uždaryti galima greitai. Valstybei uždarius paštą, medicinos punktą, mokyklą, kas belieka kaimo žmogui? Uždarius bažnyčią, kas jam beneštų tikėjimą, viltį, kultūrą?“

„Liepos 16 d. Kurklių bažnyčioje iškilmingai šventėme Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidus. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas“, – rašyta Anykščių laikraštyje. Homiliją pasakė permanentinis diakonas – seržantas Audrius Jesinskas. Skaitinius šv. Mišių metu skaitė diakono žmona Austėja Jesinskienė, giedojo ir po pamaldų koncertavo Lietuvos dainininkė Judita Leitaitė. Po koncerto bažnyčios šventoriuje visų laukė gausus vaišių stalas, kurį suruošė patys parapijiečiai. Vaišių metu koncertavo Kurklių kaimo kapela. Šventės dalyviai galėjo bažnyčios šventoriuje pasigrožėti parapijiečių iš lauko gėlių sukomponuotais kilimais ir puokštėmis.

Kun. N. Vyšniausko disertacijos „Šiluvos šventovė - istoriniai, teologiniai, pastoraciniai aspektai“ komisija: darbo vadovas Antonio Castellano; fakulteto dekanas Medeiros de Santos Damasio Raimundo, oponentas Escudero Cabello Antonio; oponentas Gustavo Cavagnari; generalinis universiteto sekretorius: D. Jaroslav Rochowjak,viduryje – kun. dr. Nerijus Vyšniauskas. Roma. 2016 m. balandžio 19 d.

Vysk. M. Valančiaus laikais Kurkliuose buvo parapinė mokykla. Nepriklausomybės metais religinis gyvenimas čia buvo labai gyvas. Veikė lietuviškos ir katalikiškos organizacijos, ypač pavasarininkai, Katalikų vyrų sąjunga, angelaičiai, Katalikų moterų sąjungos skyrius. Apie 1937 m. pastatyti modernūs parapijos namai kuriuose įruošta didelė salė. Miestelio aikštėje buvo pastatytas Lietuvos nepriklausomybės paminklas, o 1938 m., minint Lietuvos nepriklausomybės 20-ąsias metines, prie Šv. Jurgio bažnyčios pastatytas gražiai ornamentuotas medinis lietuviškas kryžius. Kurklių parapijos istorijos eilutės pirmiausia primena ją kūrusius žmones, šio krašto iškilias asmenybes.

Kun. Nerijus pasakojo, kad Trakinių kaime 1873 m. vasario 3 d. gimė Juozapas Kukta, kunigas, Vilniaus vyskupo pal. J. Matulaičio artimas padėjėjas, pirmasis Kaišiadorių vyskupas. Luciūnų kaime 1908 m. sausio 5 d. gimė Stasys Yla, kunigas, profesorius, spaudos ir visuomenės veikėjas, daugybės knygų, studijų, maldaknygių autorius, Šiluvos istorijos tyrinėtojas. O Džiugų kaime 1913 m. lapkričio 1 d. gimė Rapolas Krasauskas, kunigas, žinomas istorikas, parūpinęs „Lietuvių enciklopedijai“ daugybę Lietuvos vietovių bei bažnyčių mokslinių aprašymų. Dar sovietmečiu Vakaruose buvo išleista pirmoji dalis kun. Stasio Ylos knygos „Šiluva Žemaičių istorijoje“.

Deja, antrosios teko laukti labai ilgai… Kiek buvo džiaugsmo, kai kun. dr. Rapolas Krasauskas perdavė Lietuvai antrosios dalies rankraštį su kun. Ylos labai vargingai rinktomis fotografijomis, nes Šiluva beveik pusę amžiaus buvo už geležinės uždangos. Taip, artėjant 400 m. Šiluvos jubiliejui, 2007 m. Lietuva sulaukė S. Ylos išsamios istorinės studijos- knygos „ Šiluva Žemaičių istorijoje“, kurią rašydamas disertaciją kun. Nerijus Vyšniauskas „narstyte išnarstė“.

Kalva, nuo kurios toli matyti

Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu, aptarnaujant Kurklių Šv. Jurgio ir Užunvėžių Švč. Mergelės Marijos parapijas, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas kun. Nerijų Vyšniauską paskyrė 2016 m. balandžio 18 d., dogminės teologijos daktarato „Lietuvos Šiluvos šventovė – istoriniai, teologiniai ir pastoraciniai aspektai“ gynimo išvakarėse. Iki tol dvasininkas darbavosi Kauno arkikatedroje, Kauno Vilijampolės bažnyčioje bei Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje, kur dėstė lotynų, italų kalbas ir tikybą. Nuo 2015 m. rugsėjo mėn. paskirtas Danijos lietuvių kapelionu.

Danijos lietuvių kapelionas kun. dr. N. Vyšniauskas, Kopenhagos vyskupas Czeslaw Kozon, Popiežiaus rūmų pamokslininkas, teologas Raniero Cantalamessa. Kopenhaga. 2016 m.

Turbūt ir klausti nereikia, kaip kun. Nerijus sutiko tokią didelę kunigiškojo gyvenimo permainą – vienu metu tapo ir teologijos daktaru ir pirmą kartą – trijų kaimiškų parapijų ganytoju. Iš veide dažnai žydinčios šypsenos ir, pasak V. Mačernio, „akių žibėjimo skaidraus“, matyt, jog Kavarskas, ypač kunigų mylima Lietuvos vietovė, tarytum dar viena to krašto atminties ir naujų vidinių paskatų kalva, nuo kurios toli matyti. Išnyra istorijos puslapiai, kuriuos prel. Stanislovas Kiškis, buvęs Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio (palaimintojo) kancleris, sudėjo į knygą „Iš Kavarsko praeities“. Iškyla Kavarsko parapijiečių brolių kun. Vlado Simaškos ir mons. Eduardo Simaškos dvasios siluetai. Jie, tarnaudami Šiluvoje, užrašinėjo tikinčiųjų liudijimus apie sveikatos susigrąžinimą, Švč. Mergelei Marijai užtariant. Išplaukia 1949–1950 m. Kavarske vikaravusio Kauno kunigų seminarijoje pamilto lotyno kalbos dėstytojo ir šios seminarijos rektoriaus vyskupo Vladislovo Michelevičiaus veido bruožai.

„Perdarėme Kavarsko bažnyčios apšvietimo projektą, kad apšvietimas atrodytų solidus, ir jį sėkmingai įgyvendinome, – vardindamas metų darbus kalbėjo klebonas. – Dabar apšviesta bažnyčia atrodo išties įspūdingai. Šventorių apsodinome gėlėmis. O svarbiausia – atsirado aktyvių parapijiečių, kurie mielai padeda visuose darbuose, tvarkant bažnyčią ir iškuopiant parapijos namus, kad juose galėtų rinktis žmonės. Iš pagrindų sutvarkyta klebonija. Suburtas parapijos aktyvas. Į chorą atėjo naujų narių. Šv. Mišioms patarnauti pradėjo nauji ministrantai.“

Buvo tik vienas, o dabar šeši Kavarsko parapijos vaikinukai drauge su klebonu kun. dr. N. Vyšniausku oriai žengia prie altoriaus. Nuo mažens daug metų ministrantu buvęs Kauno arkikatedroje, kun. Nerijus žino tą jausmą, kai pirmą kartą nuo altoriaus pakylos pamatė švytinčius tėvų Irenos ir Antano Vyšniauskų veidus. Todėl ir čia, Kavarske, dėkodamas, kad vaikus atvedė į bažnyčią, artimiau susipažino su jų tėvais. Atvirame pokalbyje kunigas akcentavo, kokią didelę reikšmę ši pirmoji bažnytinė tarnystė turės tolesniam jaunuolio dvasiniam ugdymui, o gal net pašaukimui.

Vysk. Vladislovas Michelevičius, Kauno kunigų seminarijos prof. lotynų kalbos dėstytojas

„Mes, vaikai, labai norėdavome patarnauti vyskupui V. Michelevičiui – apie savo pirmąsias patirtis pasakojo kun. Nerijus. – Visada pakalbins, pašnekins, pro šalį nepraeis, elgsis kaip lygus su lygiu.“ Šitaip Kavarsko klebonas dabar elgiasi ir su savo mokinukų būreliu. „Mano jaunieji bendradarbiai“, – apie Kauno arkikatedros ministrantus linksmai sakydavo mons. Vincentas Jalinskas, ir Nerijus su savo bičiuliais jausdavosi pamaloninti, mylimi Dievo vaikai. Mons. Jalinsko bendravimo su žmonėmis pamokos išliko kaip krikščioniškosios kultūros pavyzdys. Visų kartų paaugliai imlūs, pastabūs, smalsūs. Kun. Nerijui šypsena veidu nuslinko, prisiminus kardinolą Vincentą Sladkevičių, kuris, į šv. Mišias atėjęs puse valandos anksčiau, melsdavosi zakristijoje. Besirenkantys ministrantai tada laikydavosi tyliai, klausydamiesi, ar vėl neiškrito kardinolo akinių stiklai…

„Būdavo šviesu, ramu, nebijodavome, nes jeigu ir suklysi, kardinolas nebars, jei kas svarbaus, pasakys klebonui, šis zakristijonui, bet baimės nebuvo.“ „Susidraugavau su kapucinu tėvu Juozu Šumskiu. Jis tada buvo Kunigų seminarijos dvasios tėvu, o vėliau tapo Petrašiūnų parapijos klebonu, kuris mane, šešiolikmetį, pakvietė būti Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios zakristijonu, – plėtodamas mintį apie pirmuosius kunigystės pašaukimo daigus, kalbėjo kun. Nerijus, pažymėjęs, jog susitikimas su tėvais kapucinais paliko neišdildomą įspūdį. Ypač tėvas Ignacas Adomas Milašius, beje, kardinolo V. Sladkevičiaus mokslo draugas Kunigų seminarijoje, (1944 m. kovo 25 d. arkikatedros Švč. Sakramento koplyčioje jiems kartu su kitais vyskupas Vincentas Brizgys suteikė kunigystės šventimus). Petrašiūnuose būdavo nuostabu, matyt, jog Adomėliu vadinto senuko kunigo aukojamose šv. Mišiose, kaip pasakojo Nerijus, bažnyčia lūždavo nuo žmonių, susirinkdavo daug jaunimo, vaikai priekyje susispietę, bet jokio triukšmo – taip jis mokėjo su jais palaikyti kalbą, į juos prabilt, katekizuot.

Primicijos Gerojo Ganytojo bažnyčioje, kun. Nerijus laimina tėvelius Ireną ir Antaną Vyšniauskus. Kaunas. 2005m. rugsėjo 4 d.

Tokie žmogaus gelmes paliečiantys pavyzdžiai vienuolika klasių baigusį septyniolikmetį Vyšniauską skatino apsispręsti: „Išlėkiau į Telšius, norėjau pajusti, suprasti, ar Dievas kviečia mane, ar nekviečia. Ar tas kelias, ar ne. Galvojau, jeigu tai svarstysiu, būdamas Kunigų seminarijoje, tik prarasiu laiką. Licėjus parodys kryptį. Telšiai paliko neišdildomą įspaudą dėl kunigiškos laikysenos ir dėl klierikų formacijos. Vieni laimingiausių metų.“ Apie tai pasakojant, kun. Nerijaus veide atsispindėjo džiugesys ir padėka mokytojams. Telšių seminarijos dvasios tėvu tuo metu buvęs kun. Jonas Kauneckas (2002–2013 m. Panevėžio vyskupas) paliko kunigo erudito pavyzdį, koks turi būti kunigas: intelektualus, apsišvietęs, dvasingas tėvas. Kun. J. Kauneckas klierikams mąstymus teikdavo pagal Vokietijos kunigų seminarijos rektoriaus Huberto Brantzeno knygą „Kunigo dvasinė kultūra“.

Kad puslapiai neišsimėtytų Nerijus juos įrišo, pasidarė savilaidos knygą, kurią ir dabar paskaitinėja, prisimindamas gautus pamokymus, kad svarbu visada turėti sveiką mąstymą ir sveiką požiūrį į gyvenimą: „Dvasios tėvas kun. Jonas Kauneckas klierikams sakydavo: „Seminarija – ne rojaus oazė, bet vieta, kada, atrodo, suklupsi, padarysi kažką ne taip ir būsi kaip musė iš barščių išmestas. Atsiminkite: tokia realybė, toks gyvenimas.“ Kai realiai į viską žiūri, negyveni padangėse, todėl nemanau, kad reikia kažkuo nusivilti, – kalbėjo kun. dr. N. Vyšniauskas, paklaustas, ar neaplankė nusivylimo jausmas. – Gali nusivilti, jeigu nieko neveiki, lauki, kad tau kažkas kažką atneš į kleboniją. Aišku, tuomet ištiks depresija. Bet kada eini pas žmones, kartu su jais dirbi, stengiesi, – jau kitas dalykas.“

Šiluvos šventovės tyrinėjimo link

„Su Šiluva pirmą kartą susitikau, baigęs trečią Kunigų seminarijos kursą, kai mus, klierikus, čia paskyrė pastoracinei praktikai“, – kalbėjo kun. Vyšniauskas. Klausantis įsivaizduoji to meto dvidešimtmetį perkopusį, į teologijos studijas giliai pasinėrusį klieriką, kuriam lotynų kalba buvo iš amžių glūdumos aidintis ir kviečiantis Bažnyčios balsas. Jos mokėsi stropiai, su užsidegimu: „Aš pamilau lotynų kalbą, gal ir ji mane“, – juokėsi susitikus. Vyskupas Vladislovas Michelevičius, kun. Vyšniausko nuomone, pagal intelektą buvo vysk. Kaunecko linijos, seminarijoje dėstęs lotynų kalbą, tuo džiaugėsi ir skatino klieriką Nerijų tobulėti. Papildomas lotynų kalbos pamokas jam vesdavo mons. Pranciškus Tamulevičius, pasak kunigo, „doctor universalis“. Iš seminarijos laikotarpio kun. Nerijui atmintyje visam gyvenimui išliks vaizdas: du aukštos kultūros bendraamžiai, lietuvių katalikų dvasininkai vysk. V. Michelevičius ir mons. P. Tamulevičius, žingsniuoja Santakos slėniu, kalbėdamiesi lotyniškai arba graikiškai…

O Šiluvoje naujo pažinimo kupina pirmoji pastoracinė praktika, atrodo, tyliai brėžė būsimų tyrinėjimų liniją. Klierikas Nerijus laisvesnę valandėlę vėl, žiūrėk, su Šiluvoje dirbusiais paminklosaugininkais kalbasi. Bazilikos didžiajame altoriuje esantis XVII a. 3–4 dešimtmetyje nutapytas ir veikiai malonėmis išgarsėjęs Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas restauruoti buvo išvežtas į Vilnių. Todėl, vieną dieną klebonui kun. Virgilijui Rutkūnui klierikams pasiūlius paveikslą „aplankyti“, spontaniškai nuaidėjo: „Valio !“ Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centre paveikslo tapybą restauravusi Janina Bilotienė su atvykusiais jaunaisiais dvasininkais kalbėjosi apie tai, kad šis paveikslas yra bizantiškojo ikonografinio tipo hodegetria („Kelio rodytoja“) ir savitai sieja Šiluvą su šventuoju miestu – Roma.

Jo pirmavaizdis – garsiausias Romos miesto ir vienas labiausiai žinomų katalikiškų Marijos atvaizdų (jo autorystė priskiriama šv. Lukui), pagal kurį, manoma, yra nutapytas ir Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Marijos Snieginės ikona ir šiandien tebėra Romoje, Didžiojoje Marijos bazilikoje. Šiluvos paveikslas yra vienos iš garsiausių ir labiausiai paplitusių Marijos ikonų kopija. „Toks prisilietimas, palieka įspaudą“, – kalbėjo kun. Nerijus, dėliodamas tolesnės pažinties su Šiluvos šventove akcentus. Bakalauro darbui pasirinko temą „Šiluvos šventovės reikšmė religiniame gyvenime Lietuvoje“ (vadovas prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas), magistro laipsniui – „Šiluvos šventovė; istoriniai ir kanoniniai aspektai“ (vadovas kan. dr. Algis Genutis, konsultantas prof. A. Motuzas).

Toliau – Roma. Kaip seminarijoje buvo pataręs vysk. V. Michelevičius – Popiežiškasis saleziečių universitetas ir jame esantis Lotynų kalbos institutas, kuriame jis pats buvo įstojęs 1980-aisiais, Nerijaus Vyšniausko gimimo metais. Iš tiesų kun. Nerijus čia susitiko dėstytojus, kurie atsiminė Kauno kunigų seminarijoje profesoriavusį lietuvį kun. V. Michelevičių. Prabėgus dvejiems metams ir gavus lotynų kalbos sertifikatą, jį parodė Kaune aplankytam brangiam mokytojui. Vyskupui Vladislovui buvo maloni staigmena pamatyti to paties klasikinių kalbų fakulteto dekano prof. Mario Maritano parašą.

Šiluvos šventovės tyrinėjimą apvainikavo Popiežiškajame saleziečių universitete 1916 m. balandžio 19 d. apginta teologijos daktaro disertacija „Šiluvos šventovė – istoriniai, teologiniai ir pastoraciniai aspektai“. (Vadovas prof. Antonio Castellano).

„Atlikus mokslinės literatūros ir šaltinių analizę galima konstatuoti, kad Dievo Motinos apsireiškimo Šiluvoje priežastys nebuvo detaliai nagrinėtos (gal kiek išsamiau apie tai rašo istorikas L. Jovaiša straipsnyje „Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje“), – daktarato tematiką pristatydamas kalbėjo kun. dr. Nerijus Vyšniauskas. – Tai ir paskatino rinktis tyrimo objektą. Hipotetiškai galima teigti, kad Dievo Motinos apsireiškimas Šiluvoje 1608 m. buvo dėsningas įvykis, nulemtas susiklosčiusių aplinkybių.

Galima teigti, kad Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas piemenėliams miškingiausioje Lietuvos vietovėje, ant akmens, išskirtinai dalyvaujant evangelikų reformatų (kalvinistų) katechetui, nėra atsitiktinis įvykis. Tai kelia daug klausimų, į kuriuos bando atsakyti įvairių krypčių mokslai. Vienas jų – katalikų teologija.

Šiluvoje galime matyti Marijos pranašišką žinią Bažnyčios ekumenizmui, kada ji kalvinų katechetui ir bakalaurui sako, kad „čia kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama“. Tai aiški nuoroda į ekumenizmą, apie kurį Bažnyčia prakalba po beveik 400 metų Vatikano II Susirinkime – kad štai krikščionys turi būti viena, Bažnyčia yra viena. Marija aiškiai parodo savo motinišką rūpestį ir vaidmenį žmonijos išganymo istorijoje, kurį protestantai galbūt nuvertina: jei mes neturėtume Marijos, neturėtume ir Jėzaus. Taip matome aiškią nuorodą į Eucharistiją, į Kristaus centriškumą Bažnyčioje. Tarsi toks kvietimas, – kad štai į vienybę, į Kristų!

Man asmeniškai labai gražu Marijos apsireiškimą Šiluvoje sugretinti su (Jėzaus) apsireiškimu šv. Pranciškui Asyžiečiui. Anuomet Marija sakė „čia kitados buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariamą ir sėjama“, o Asyžiuje Jėzus prakalba Pranciškui nuo Kryžiaus: „Pranciškau, eik, atstatyk mano griūvančią Bažnyčią.“ Jis, aišku, tada suprato tiesiogiai – reikia tą mažytę, begriūvančią Damijano bažnytėlę atstatyti, bet (vėliau) jis savo gyvenimo veikla atstatė visą Bažnyčią. Būtų galima sakyti su Pranciškumi tuo metu prasidėjo visos Bažnyčios pavasaris. Marija su šia žinia Šiluvoje tarsi kvietė kartu atstatyti ne tik sugriautą katalikų bažnyčią Šiluvoje, kurią buvo nugriovę kalvinistai, bet atstatyti ir sugriautą Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Ir toliau Švč. M. Marija kviečia mus nuolatos atsigręžti į josios Sūnų, kasdien atstatyti savo tikėjimą ir pagal jį gyventi.“