Daugelis gerai žino rusiško roko sceną, ir senąją (DDT, „Kino“, „Akvarium“ ir kt.), ir naujesniąją („Bi-2“, „Splin“, „Lumen“ ir kt.), taip pat daugelis atpažįsta Rusijos TV kanaluose, atrodytų, amžinai apsigyvenusius Alą Pugačiovą, Valerijų Leontjevą ar plaukais-šalmu garsėjantį Josifą Kobzoną.

Tačiau šalis juk milžiniška, ir joje visko yra kur kas daugiau, negu galime įsivaizduoti. Žinoma, šiandienis politinis klimatas atgraso nuo domėjimosi Rusijos kultūriniu gyvenimu. Dažnai tiesiog matome numojant ranka Rusijos pusėn ir pamurmant, kad nieko ten verto dėmesio nėra, kad viskas ten supuvę, nėra nieko įdomaus. Drįsdamas oponuoti tokiam bekompromisiam įsitikinimui ir prisimindamas Benedicto Spinozos ištarą, kad ignorantia non est argumentum, nutariau pasižvalgyti po Rusijos muzikos užkaborius ir pristatyti, remdamasis savo klausa ir suvokimu, kolektyvus, kurie galėtų sudominti muzikai neabejingą sielą. Vieninteliai atrankos kriterijai, taikyti grupėms – susikūrusi po 2000-ųjų ir vis dar rodanti gyvybės ženklus. 

Iamthemorning

Glebo Kolyadino ir Marjanos Semkinos duetas kantriai dirbo progresyvaus simfoninio roko baruose, kol 2014-aisiais patraukė britų įrašų kompanijos „Kscope“, po kurios sparnu glaudžiasi ne vienas žymus vardas (Ianas Andersonas, „Anathema“, Steve'as Wilsonas ir kt.) dėmesį. Nuo tos dienos grupės karjeros kreivė nepaliauja kilusi aukštyn. Į savo gretas pavyko prisivilioti ne tik Mariuszą Dudą iš „Riverside“, bet ir Coliną Edwiną iš „Porcupine Tree“. Taip pat užsisuko aktyvi koncertų Europoje karuselė, o 2016 metais išleistas grupės albumas „Lighthouse“ pelnė metų albumo titulą „Progressive Music Awards“ apdovanojimuose. Chrestomatinis įdomios muzikos ir sėkmingos karjeros pavyzdys iš Rusijos.

Краснознаменная Дивизия Имени Моей бабушки

Tiems, kam kirilica tolygu kinų hieroglifams, grupės pavadinimas mūsų gimtąja kalba skambėtų daugmaž taip: „Mano senelės vardo raudonosios vėliavos divizija“. Skanduoti per koncertus turėtų būti sudėtinga. Tačiau net ir mūsų vietinėje muzikos padangėje esti ekstravagantiškų pavadinimų. Kadaise punkroko sceną drebino kolektyvas pavadinimu „33 proc. kiaulių pakeliui į Vatikaną“, o iki šiol avangardinės muzikos papliūpas į klausytojų ausis šaudo „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“. O ką slepia senelės divizija?

Anot kolektyvo narių, jie atstovauja egzaltuotam orkestriniam postrokui, kurį įkvėpė sovietinio laikotarpio vaikų literatūra, amerikietiški archetipai, šokių vakarėliai, shoegaze ir afropop scena. Visi šie ingredientai apdairiai suplakami į vieną kokteilį, kurį išgėręs išsyk pasijauti lyg saulėtame pajūry vykstančiame vakarėlyje.

The Jack Wood

Purvino stoner/psichodelic roko trijulė iš Tomsko. Taip taip, perskaitėte teisingai – Tomsko, miesto Vidurio Sibiro lygumoje, nutolusio nei daug, nei mažai apie 4500 km nuo mūsų sostinės Vilniaus. Pradėję veiklą 2011 metais, prabėgus vos vieniems metams išleido debiutinį albumą „Jack Wood“. Muzikos apžvalgininkai Rusijoje sutartinai apipylė liaupsėmis naujai iškeptą kompakčiuką. Išleidusi antrąjį albumą – „Deus“ – grupė ne tik prie pavadinimo pridėjo artikelį the, kurio lyg tol nebuvo, bet ir įžūliai įsibrovė į muzikos pasaulį už Rusijos ribų. Koncertai Roterdamo, Berlyno kino festivaliuose ir kultiniame „Glastonbury“. Tai viso labo tik keletas akimirkų iš trijulės istorijos, kurios patys šlovingiausi puslapiai dar tik bus parašyti.

Speaky Spiky

Speaky Spiky“ – vienas naujausių vardų Rusijos undergroundo kuluaruose. Pernai susikūręs ansamblis iš Maskvos kol kas dar negali pasigirti sutartimis su didžiosiomis leidybos kompanijomis ar koncertais prestižinėse salėse, bet perspektyva išplaukti į platesnius vandenis, nors kartais šis kolektyvas ima atrodyti tarytum paaugliška šėlionė, neatrodo neįmanoma. Visų pirma dėl sunkiai į žanrinius rėmus įtelpančios muzikos.

Patys muzikantai sakosi groją punk jazz, matyt, taip norėdami išvengti alinančių diskusijų, nes „Speaky Spiky“ kūryboje skirtingų įtakų apsčiai. Vietomis galvelėje šmėstelėja „Lightning Bolt“ ar „Oxbow“ vardai, o kartais išnyra Ornette'as Colemanas ar „Death Grips“. Totali nenusakomybė, bet tiems, kurie ieško naujų formų, „Speaky Spiky“ bus džiaugsmas ausims ir sielai.

Salto

Trimitai, fortepijonas, marimbos, saksofonai, scratchinamų vinilinių plokštelių garsai – tai tik dalelė to, kas sutelpa „Salto”. 2010-aisiais pasirodęs debiutinis grupės EP „Sprouts in Concrete“ neliko be atgarsio. Leidinyje „Russia Beyond the Headlines“ išspausdintame vienuolikos labiausiai Rusijos muzikos kritikų dėmesį patraukusių kolektyvų sąraše puikavosi ir „Salto“ pavadinimas. Savo kūryboje šie maskviečiai sujungia dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsiskleidusias muzikos kryptis: nu jazz, trip hop ar drum'n'bass – su slaviškais motyvais, taip sukurdami gana unikalų muzikinį lydinį, kuris su tam tikromis išlygomis atrodytų tinkamas tūnoti po world music skvernu.

Mooncake

Postrokas, nors vis dar populiarus, tačiau užtikrintai kopia nuobodybės Everesto link ir, panašu, kad viršūnė jau visai čia pat. Nuolat besikartojančios reverbų ir delay‘jų jūroje skęstančios atvirų akordų progresijos verčia spausti mygtuką stop ir niekada nebesugrįžti prie play. Bet nusivylimą ir skepsį šonan nuginė mėnulio pyragėlis. Ne, ne tas, kurį kepa Kinijos gyventojai Rudens vidurio festivalio dienomis, bet maskvietiškas produktas. Kuo jis ypatingas? Ogi tuo, kad pradėjęs savo postrokiškąją epopėją nuo gana šiam žanrui tipiško skambesio, kolektyvas brido vis gilyn į simfoninių garsų laukus. 2013-ųjų albume „Zaris“ jau galime mėgautis sėkminga postroko ir orkestruočių draugyste. Dėl jos klausytojui atsiveria galimybė pajusti ne tik žanrui būdingą melancholišką aurą, bet ir pakilią klasikinės muzikos atmosferą.

Phurpa

Aleksejus Teginas – Rusijos pogrindyje gerai žinoma asmenybė, nuolat klaidžiojanti mistinių, eksperimentinių garsų paieškose. Taip jau susiklostė, kad spiritualistinės klajonės A. Teginą suvedė su Bonu – Tibeto dvasine tradicija. Akademiniuose sluoksniuose dėl savo kilmės ir santykio su budizmu Bonas kelia disputų, tačiau palikime tai mokslininkams. Mums juk rūpi muzika.

Phurpa“ kontekste žodis muzika nėra visiškai tinkamas. Tai greičiau ritualinė garsinė patirtis. O pasirodymų metu įsitraukia ir vaizdinis dėmuo. A. Teginas kartu su kolegomis įvaldę virštoninio (gerklinio) dainavimo techniką ir pasitelkdami įvairius perkusinius ar pučiamuosius instrumentus audžia sunkiai nusakomą atmosferą. Klausantysis, užhipnotizuojamas virpančių gerklų skleidžiamų dažnių, paskandinamas vientisoje minimalistinėje garso tėkmėje, kuri, rodosi, priverčia rodykles laikrodžio ciferblate suktis lėčiau.

Woozy Riff

Galvojote, kad funk atgulė į muzikos paraštes? Klystate. Antai Nevos upės perskrostame Sankt Peterburge radosi septetas „Woozy Riff“, išdarinėjantis labai smagius dūšei dalykus ir vėlei aktualizuojantys, atrodytų, kiek užmirštą žanrą. Kolektyvas nebando groti klasikinio funk ar lygiuotis į Herbie Hancocko įrašus, bet eina savais takais. Paveikti seno gero klasikinio ir psichodelinio roko, „Woozy Riff“ šias įtakas sujungia su funkui būdinga ritmika ir serviruoja neįtikimai energingą kokteilį, kuris puikiai atspindi grupės pavadinimą. Jei nusišypsos laimė ir pasiseks apsilankyti „Woozy Riff“ koncerte, dievaži, aš tikrai šoksiu kažkur prie scenos!