EPA nuotrauka

Angela Merkel jau 12 metų vadovauja Vokietijai. Nors žiniasklaida ją krikštija „krizių kanclere“, tačiau vokiečiai jai yra pasiruošę šalies vairą patikėti dar ketveriems metams. Nors vienu metu atrodė, kad rimtą iššūkį mesti gali socialdemokratai, tačiau dabar intrigos liko mažai.

Kairės ir dešinės niveliacija

„Deutsche Welle“ piešiamas tradicinio Krikščionių demokratų partijos (CDU/CSU) rinkėjo portretas neatrodo itin įkvepiančiai. 60-metis ar vyresnis, einantis į bažnyčią, gyvenantis kaime, ypač tikėtina, kad Vokietijos pietuose, neišsilavinęs, tikėtina, jog smulkaus verslo savininkas. Tačiau tai labiau apibūdina stereotipus – CDU/CSU šiuo metu yra palaikoma įvairių visuomenės sluoksnių. Pavyzdžiui, 57% 18–21 metų jaunuolių norėtų, jog ji liktų šalies kanclere. Iš Vokietijos žemių tik Hamburge ir Sarlande kairieji turėtų laimėti. Nerimą dešiniesiems gali kelti tik tai, kad kone pusė rinkėjų dar yra neapsisprendę.

Nuo įkūrimo 1950-aisiais 47 metus iš 67 CDU/CSU valdė šalį. Pergalė šių metų rinkimuose A. Merkel pastatytų į vieną gretą su tokiomis legendomis kaip pokario Vokietijos tėvas Konradas Adenaueris ar šalies suvienijimo architektas Helmutas Kohlis – tai būtų ketvirtoji kadencija kanclerės poste. „Deutsche Welle“ pabrėžia, jog vokiečiams ji simbolizuoja tiek tęstinumą, tiek ir pokytį. Viena vertus, A. Merkel ir finansų ministro Wolfgango Schaubles tandemas užtikrina ekonominį stabilumą, politikė yra konservatyvi socialiniais klausimais, tačiau kai kuriems CDU rinkėjams (ypač Bavarijoje) kelia nerimą liberalios nuostatos dėl imigracijos, ilgą laiką partijai tai buvo absoliutus tabu. Šis pokytis suteikė didesnę nišą dešiniesiems populistams – „Alternatyvai Vokietijai“ (AfD), kuri laimėjo vietos valdžios rinkimus Meklenburgo–Pomeranijos žemėje.

Kritikai teigia, kad skirtumai tarp CDU/CSU ir tradicinių jų varžovų socialdemokratų blunka apskritai. Partijos laikosi gana panašių požiūrių į NATO vaidmenį Vokietijoje (išskyrus 2% finansavimą), Europos Sąjunga ir bloko ekonominius susitarimus, žvalgybos veiklą, energetikos klausimais. Bene vieninteliai skirtumai slypi fiskalinėje politikoje. Tokia padėtis vėlgi palengvina dalią tiems, kurie daugeliu šių klausimų siūlo savo alternatyvas. Labiausiai dėl to kenčia socialdemokratai, kuriems vis sunkiau išsiskirti savo idėjomis – kairuoliškesnius rinkėjus perima ekskomunistinė Kairės partija.

Europos reformų centro ekonomistas Christianas Odendahlis teigia, jog tokia yra ir A. Merkel strategija, o jos klasikinis atvejis galėtų būti balsavimas dėl vienalyčių santuokų. Žinodama, kad oficialus oponavimas santuokoms reiškia prarastus balsus, ji leido savo parlamentarams balsuoti laisvai, pati pasisakydama prieš. Panašiai buvo elgiamasi tada, kai įvestos minimalios algos, nuspręsta uždaryta atomines elektrines, padidintos tėvystės išmokos.

„The Economist“ paėmė keletą frazių iš kanclerės kalbos prie Baltijos jūros, parodančias, kaip ji sugeba integruoti skirtingas žinutes (skliaustai – žurnalo): „Stipri Vokietija (dešinė) stiprioje Europoje (kairė).“ Migrantai privalo kalbėti vokiškai (dešinė), ir mes turime didžiuotis savo įvairove (kairė).“ „Valstybė neturi nurodinėti, kaip žmonėms gyventi (dešinė), bet turėtų juos remti (kairė)“.

Be to, C. Odendahlis atkreipia dėmesį į tai, kad yra labai daug aplinkybių, kurios palankios CDU/CSU. Vokietijos ekonominė padėtis gera, fiskalinė padėtis šalyje puiki, o pasaulinė padėtis ganėtinai gąsdinanti, kad verstų rinkėjus balsuoti už patyrusią kanclerę. Net ir rinkėjų amžiaus mediana šiemet yra 47 metai – stabilumo poreikis akivaizdus. Be to, mažėjant migrantų antplūdžiui, vis daugiau žmonių pozityviai atsiliepia apie migracijos politiką. Pagal kai kurias apklausas iki trečdalio SDP rėmėjų norėtų, kad kanclere būtų A. Merkel, o ne jų partijos kandidatas.

CNBC reporterė Karen Gilchrist atkreipia dėmesį į tai, kad, kalbant apie Europos ateitį, esminiu klausimu tampa tai, kas bus A. Merkel koalicijos partneriai. Sudarius „Jamaikos“ koaliciją (tokia buvo sudaryta Šlėvizge–Holšteine) su laisvaisiais demokratais (FDP) ir žaliaisiais būtų labai neaišku dėl ekonominės politikos – žalieji linksta į protekcionizmą, FDP – į dereguliaciją. Be to, tikėtina, kad, remdamosi ankstesnėmis patirtimis, mažosios koalicijos partnerės šį kartą keltų itin didelius reikalavimus ir siektų realių galimybių siūlyti savo politiką. Dėl CDU/CSU ir FDP jungties būtų galima laukti mažesnių mokesčių verslui, didesnio kišimosi į ES šalių narių fiskalinę politiką ir gilesnės Europos integracijos.

Jeigu socialdemokratai liktų krikdemų partneriai, jie siektų įsteigti Europos finansų ministro postą, įvykdyti Europos ekonominę ir monetarinę sąjungą. Berlynas šiuo atveju nebebūtų centrinis Europos policininkas.

Visgi, kuo CDU/CSU dauguma bus solidesnė, tuo mažiau šansų, kad mažieji koalicijos partneriai turės svarbų balsą formuojant darbotvarkę. Kritikų teigimu Vokietijos dominavimas trukdo Europos ekonomikoms augti sparčiau ir kurti naujas darbo vietas.

Visažinė mokytoja

Nors rinkimų kampanijoje vyrauja vidaus politikos temos, tačiau svarbūs yra ir keli užsienio politikos klausimai. Ypač – santykiai su Turkija. Čia A. Merkel pirmą kartą viešai pareiškė, kad siektų nutraukti ES ir Turkijos derybas dėl narystės bloke – identiškos pozicijos laikosi ir socialdemokratų lyderis Martinas Schulzas. Beje, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešai paragino Vokietijos turkus nebalsuoti už CDU/CDU ir SDP. Be to, kanclerė nevengia pripažinti, kad migrantų problema dar nėra išspręsta – ypač dėl to, jogm,   ilgai užtrunka integracija, kurią A. Merkel laiko visos kartos uždaviniu.

Kairieji tikėjosi pagerinti savo šansus rinkimuose po televizinių debatų, tačiau visos apklausos rodo, kad juos laimėjo A. Merkel, kuri buvo nuosaikesnė už savo konkurentą. Daugelis sekmadienio diskusiją laiko sėkmingiausiu kanclerės pasirodymu debatuose apskritai. Jų metu politikė sulaukė ir nepatogių klausimų – pavyzdžiui, ar jaučiasi atsakinga už AfD iškilimą. Į tai politikė atsakė teigdama, kad atvirų sienų politika buvo vienintelis įmanomas teisingas sprendimas pavojingoje situacijoje. M. Schulzas ją kritikavo ne dėl šio sprendimo, bet dėl prastos koordinacijos su kitų ES šalių lyderiais sprendžiant problemą, pabrėžė socialinės nelygybės klausimą ir atmetė siūlymus didinti gynybos biudžetą. Visgi daugeliu klausimų SDP nesugeba savęs pateikti kaip alternatyvos dabartinei politikai.

Kanclerę kai kas net kaltina abejingumu rinkimų kampanijai. Ji vengia veltis į karštas diskusijas, šaltai reagavo ir į M. Schulzo provokacijas debatuose. A. Merkel laikyseną Vokietijos žiniasklaida lygina su mokytojos, žinančios visus atsakymus.

Visi keliai ves į Jamaiką?

Apklausos žada, kad CDU/CSU turėtų gauti iki 40% balsų. Tad tikimybė, jog rinkimai gali būti pralaimėti, yra minimalūs, tačiau vargu ar pavyks išvengti darbo be koalicijos partnerių. Visgi kitoms partijoms reiks išsaugoti atsargumą ir kiek įmanoma labiau stengtis išsiderėti realių įtakos svertų, nes SPD 2009 m. ir laisvieji demokratai po ketverių metų buvo rinkėjų nubausti už savo silpnas pozicijas koalicinėje vyriausybėje.

Koalicija be CDU/CSU yra sunkiai įmanoma. SPD sunkiai įžvelgia galimybę dirbti koalicijoje su Kairės partija, o net ir tuo atveju, jeigu tiek FDP, tiek žalieji nutartų dirbti su socialdemokratais, vietų skaičius parlamente turbūt būtų per mažas.

Stabiliausia turbūt būtų Jamaikos koalicija. Tačiau ją sudaryti nebūna lengva, nes partijų pozicijos ne vienu svarbiu klausimu išsiskiria. FDP yra gerai patikrinti partneriai, tačiau jų paramos gali būti mažai, tokiu atveju Jamaikos koalicija būtų būtinybė, nes vienintelė alternatyva liktų Didžioji koalicija su SDP, kurios CDU/CSU norėtų išvengti. Jeigu žalieji, kurie apklausose nuo FDP atsilieka, visgi rinkimuose gautų didesnį palaikymą, tada jau jie taptų geidžiamiausiais partneriais, tokių koalicijų jau yra vietos valdžios lygmeniu. Nors Jamaikos koalicijos CDU/CSU būtų linkę išvengti, tai gali būti neįmanoma.