Barboros Radvilaitės portretas. Paryžius, 1830–1840. 2011 m. įsigyta iš Valentino Ramonio (JAV). Nacionalinis muziejus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai

 Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, nepamirštama kone penkis šimtus metų, atranda atgarsių vis naujose kartose. Ji suskamba daugybe atspalvių įvairiose epochose, įkvepia kovai dėl laisvės, žadina patriotinius jausmus, kelia daugybę diskusijų, nepalikdama abejingo nė vieno. Amžina meilės ir valdžios dilema, jausmų iššūkis protui ir pragmatizmui, meilės ir grožio triumfas, kuriame paskutinį žodį taria mirtis. Ši istorija nuolat įkvepia menininkus, poetus, muzikus vis iš naujo atrasti svaigią laisvę mylėti be ribų, atrasti Meilę, kuriai atiduodama viskas: karalystės ateitis, pavaldinių pagarba ir lojalumas, galiausiai – pats gyvenimas.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Lietuvos didikės Barboros Radvilaitės santuokai priešinosi jaunojo karaliaus tėvai Kazimieras Senasis ir motina karalienė Bona Sforza. Tik netikėta Kazimiero Senojo mirtis pakeitė situaciją. Žygimantas, tapęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, viešai paskelbė apie savo vedybas su Trakų vaivados Stanislovo Goštauto našle Barbora Radvilaite-Goštautiene ir kartu su Barboros broliu Radvila Ruduoju bei pusbroliu Radvila Juoduoju energingai ėmė ruoštis Barboros karūnavimui. Lietuvos bajorija, kuriai 1548 m. balandžio 17 d. buvo pristatyta naujoji karalienė, buvo šokiruota, tačiau šią žinią sutiko santūriai ir nesipriešindama Žygimanto Augusto valiai.

Kitaip buvo Lenkijoje. Jaunojo karaliaus motina karalienė Bona, griežtai pasmerkusi slaptas vedybas, kartu su dukromis pasišalino į Mozūrus. Prieš karalių stojo visas Lenkijos karalystės bajorijos žiedas, pasipiktinęs valdovo nesiskaitymu su karalystės taryba. Pirmiausia buvo įžvelgiamas absoliutizmo pavojus, tačiau visus labiausiai piktino Barboros asmenybė. Ji buvo laikoma lengvo elgesio moterimi, netinkančia nešioti karūną. Diduomenę erzino faktas, kad karaliene taps moteris iš jų pačių luomo, o dar ir iš nuvorišais laikomų Radvilų giminės.

1548 m. rudenį vyko Piotrkovo seimas, kuriame Žygimantui Augustui teko atlaikyti sunkias batalijas su karalystės bajorijos vadovais dėl slaptų vedybų su Barbora Radvilaite. Bajorų sąjūdžiui geriau būtų tikusi svetimos monarchijos atstovė nei didikė iš Lietuvos. Valstybės veikėjai suvokė, kad įsiliepsnojęs konfliktas tarp karaliaus ir bajorijos gresia politine krize valstybei, nuo kurios nukentės atidedamos svarbios reformos. Taip pat buvo baiminamasi, kad apimtas asmeninių rūpesčių karalius skirs mažai dėmesio tarptautinei politikai.

Visus stebino Žygimanto Augusto tvirtas nusistatymas nesiskirti su mylima žmona. Šiaip jau sukalbamas karalius šį kartą parodė labai tvirtą valią, kuriai galų gale teko nusileisti. 1549 m. vasario 13 d. Žygimantas Augustas su savo naująja sutuoktine Barbora Radvilaite, lydimi gausios svitos, atvyko į Krokuvą. Katedroje juos pasitiko Krokuvos kapitula, pasveikinusi karalių lotyniškai. Iškilmingoje kalboje buvo pabrėžta, kad Barbora „nelygi“ karaliui, nurodyti bibliniai pavyzdžiai, kai valdovai imdavo į žmonas tarnaites ir belaisves. Po kalbų sugriaudėjo iškilmingas himnas: „Te Deum laudamus“.

Po poros metų – 1550 m. gruodžio 8 d. – Barbora Radvilaitė Krokuvoje buvo iškilmingai karūnuota.

Barboros Radvilaitės asmuo

Barbora Radvilaitė gimė Vilniuje, Vilniaus kašteliono ir Lietuvos didžiojo etmono Jurgio Radvilos bei Barboros iš Mažosios Lenkijos Stulpų (Kolų)šeimoje. Žinoma, kad ji gimė gruodžio 6 d., tačiau istorikai nesutaria dėl jos gimimo metų. Spėjama, jog tai galėjo būti 1520 arba 1522-ieji. 1931 m. Vilniaus katedroje atvėrus jos karstą, atrasta sidabro lentelė, kurioje iškalti žodžiai, jog karalienė mirusi 28-erių metų.

Šeimoje Barbora buvo jauniausia: ji turėjo vyresnį brolį Mikalojų, vėliau pramintą Ruduoju, ir seserį Oną. Vaikystę Barborą praleido Vilniuje, gražiame ir prabangiame tėvų dvare ant Neries kranto. Augo supama Vilniaus diduomenės – išsilavinusių, garsių žmonių. Buvo praktikuojanti katalikė, tačiau atlaidi ir tolerantiška kitoms religijoms. Tam įtaką greičiausiai darė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje egzistavusios kelios tikybos: katalikų, stačiatikių, judėjų, totorių. Barborai buvo svetimas fanatizmas ir neapykanta, ji buvo sveika ir pilna gyvenimo džiaugsmo mergina.

 Lietuvės didžiūnės mėgavosi gana didele laisve ir savarankiškumu, skirtingai nei rusės ar lenkės. Jos laisvai disponavo savo kraičiu, su jų žodžiu buvo skaitomasi, tad gražuolė Barbora savo aplinkoje buvo tikra žvaigždė.

1537 m. gegužės 17 d. Gerainainyse įvyko Barboros vedybos su 29 metų Naugarduko vaivada Stanislovu Goštautu. Santuoka truko tik kelerius metus, nes 1542 m. S. Goštautas staiga mirė, palikęs bevaikę Barborą. Pagal to meto įstatymus, išmirus giminei, turtas pereidavo į valstybės iždą. Barbora kreipėsi į karalienę Boną su prašymu palikti jai vyro turtą. Karalienė Bona šį Barboros prašymą patenkino.

Po vyro mirties kartu su motina Geranainyse apsigyvenusi Barbora gedėjo neilgai: gyveno linksmai, apsupta jaunų garbintojų būrio. Nepaprastu grožiu tviskanti moteris domino ir traukė žmones. Lietuvės didžiūnės mėgavosi gana didele laisve ir savarankiškumu, skirtingai nei rusės ar lenkės. Jos laisvai disponavo savo kraičiu, su jų žodžiu buvo skaitomasi, tad gražuolė Barbora savo aplinkoje buvo tikra žvaigždė.

XVI a. pirmosios pusės italų rašytojas A. Firencuola, aprašydamas tų laikų gražuolės idealą, pirmenybę teikė „gražiausiems ir natūraliausiems biondo plaukams“, akinamai baltai odai, didelės akims. „ Burna tegul geriau maža, bet nei smaili, nei plokščia, lūpos ne per daug siauros,...>. Dantys turi būti ne per daug smulkūs, gerai išsidėstę, dramblio kaulo spalvos Smakras apvalus, nei nukirstas, nei smailus. Kaklas turi būti baltas ir apvalus.“

Slaptos vedybos

Akimirka iš miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

Pasak amžininkų, Barbora puikiai atitiko šį gražuolės tipą. Ją išvydęs, Žygimantas Augustas visiškai pametė galvą. Pora nuolat susitikinėjo, Žygimantas Augustas liepė padaryti slaptą galeriją iš pilies iki Radvilų rūmų, kuria slapčiomis lankė mylimąją. Mirus žmonai Elžbietai Habsburgaitei, Barborą lankyti pradėjo dar dažniau. Barbora visiškai užvaldė Žygimantą, jie pasidarė labai artimi ir reikalingi vienas kitam. Nuo jaunystės augęs tarp nuolat jam rodžiusių palankumą dvaro damų, išbandęs aibes meilužių, Žygimantas atrado savo gyvenimo moterį – Barborą. Pasak lenkų istoriko Z. Kuchovičiaus, tai nebuvo egoistiška dviejų žmonių meilė – jie pastebėdavo ir kitus žmones. Barboros ir Žygimanto ryšys kasmet darėsi vis glaudesnis ir tvirtesnis.

Barboros brolis Mikalojus Rudasis su pusbroliu Mikalojumi Juoduoju matė, kad karalius pametęs galvą dėl jų sesers. Radvilų giminė tuomet buvo jauna, energinga ir plėšri, visomis priemonėmis siekusi galios ir įtakos valstybėje. Staiga jiems parūpo giminės garbė. Jie pareikalavo, kad Žygimantas liautųsi lankęs Barborą. Kronikininkas taip aprašo visą situaciją: „Karalius jiems (Radviloms) pažadėjo pas ją nebevaikščioti ir nevaikščiojo kurį laiką. Paskui įgimto karštumo ilgiau sulaikyti nepajėgė ir nuėjo pas ją naktį trise. O ponai Radvilos akylai to tykojo, ir kai karalius pas jų seserį įėjo, jie tuoj pat išdygo prieš jį ir pasakė: „Maloningasis karaliau! Pažadėjai pas mūsų seserį neateidinėti, tad kodėl dabar čia esi? O karalius į tai: O kas žino, ar dabartinis mano atėjimas pas jūsų seserį neatneš jums šlovės, garbės ir nepadidins jūsų turtų? Jie pasakė: „Dieve duok tai, ir tuoj pat pakvietė kleboną, kuris jau laukė pasiruošęs...“

Istorikai įvairiai traktuoja slaptųjų vedybų aplinkybes, tačiau aišku viena: Žygimantas buvo pasirengęs vesti Barborą, vadovaudamasis dinastijos interesais, taip pat iš didelės meilės. Šios vedybos buvo slepiamos, pirmuosius santuokos mėnesius Barbora praleido Dubingiuose, atskirai nuo vyro, kuris išvyko į Lenkiją paruošti dirvą vedybų paskelbimui.

Barboros mirtis

Praėjus vos penkiems mėnesiams po karūnacijos, Barbora mirė. Jos mirtis sukėlė įvairiausių sąmokslo teorijų: įtarimai krito ant karalienės Bonos, nenorėjusios Barboros pripažinti marčia. Šimtmečiais buvo laidomos užuominos apie nunuodijimą. Dar viena versija – prancūziška liga. Šią versiją platino Barboros priešininkai, kaltindami ją šia liga užkrėtus karalių, kuris neva dėl to tapęs nevaisingas, o Jogailaičių dinastija pasibaigusi. Tačiau XX a. mokslininkai laikėsi nuomonės, kad Barbora sirgo gimdos kaklelio vėžiu. Šią nuostatą papildė 2001 m. lietuvių antropologų atliktos karalienės palaikų apžiūros išvados, taip pat rasta 1548–1550 m. asmenų, artimų karališkajai porai, korespondencija.

Barbora prieš mirtį pageidavo būti palaidota Vilniuje, mieste, kuriame ji buvo laiminga kartu su savuoju Žygimantu Augustu. 1551 m. gegužės 25 d. karstas su Barboros palaikais pajudėjo iš Krokuvos į Vilnių. Paskui karstą juodu arkliu jojo juodai apsivilkęs karalius, lydimas būrio dvariškių. Kiekviename mieste ir kaime karalius nulipdavo nuo žirgo ir eidavo pėsčias paskui Barboros palaikus gabenančią karietą, sustodamas vietose, kuriose kadaise leido laiką su mylimąja. Barborą Vilniuje pasitiko šimtai bažnyčių varpų, juodu audeklu buvo dengiamos pilies, katedros ir keturių Vilniaus bažnyčių sienos. 1551 m. birželio 24 d. įvyko Barboros laidotuvės.

Po Barboros mirties Žygimantas Augustas vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę, su kuria nesusilaukė vaikų ir gyveno atskirai. Jokia kita moteris jo nedomino, jis nuolat prisimindavo Barborą, netgi buvo kreipęsis į garsų magą Tvardovskį, kad iškviestų jos vėlę. Mirė 1572-aisiais, sulaukęs tik 52 metų amžiaus.

Rūta Staliliūnaitė – Barbora Radvilaitė

Barboros Radvilaitės vaidmuo istorijoje, mene, dramaturgijoje

Įvairiais amžiais Barbora Radvilaitė buvo vertinama skirtingai. Dalis amžininkų jos nekentė, kaltino garbėtroška, vadino paleistuve, atitolinusia karalių nuo motinos ir seserų, užtraukusia karalystei nešlovę. Tačiau vėlesniaisiais amžiais visuomenės nuostatos keitėsi, žmonių atmintyje išliko tik legendinis Barboros grožis ir Augusto meilė jai. Abiejų Tautų Respublikai netekus laisvės, Barbora tapo patriotinės tematikos heroje. 1817 m. Varšuvos Didžiojo teatro scenoje buvo parodyta Aloizo Felinskio, T. Kosciuškos sekretoriaus ir himno „Dieve, saugok Lenkiją“, kūrėjo drama „Barbora Radvilaitė“. Ši traktuotė, švelniai tariant, buvo pritempta prie Barboros Radvilaitės asmens, ir tą pastebėjo kritikai. Tačiau visuomenė drama žavėjosi ir gausiai ją lankė.

Barborą Radvilaitę tapė garsūs dalininkai: Lukas Kranachas jaunesnysis, J. Mateika, A. Grotgeris, J. Simleris, J. Kosakas ir kiti. Ši moteris įkvėpė daugybę menininkų, poetų, dramaturgų tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje. Pagal dramaturgo Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ režisierius Jonas Jurašas 1972 m. pastatė spektaklį, o 1982 m. Vidmantas Bačiulis sukūrė televizijos filmą „Barbora Radvilaitė“. 1979 m. Vilniuje, Vokiečių g., skulptorius Vladas Vildžiūnas Barborai Radvilaitei pastatė paminklą. 2015 m. buvo pastatytas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“.

Barbora Radvilaitė nepagimdė Žygimantui Augustui taip trokštamo palikuonio. Mokslininkai laikosi nuomonės, kad jis buvo nevaisingas, nes nėra jokių liudijimų apie tai, kad būtų susilaukęs su kokia nors moterimi vaiko. Ji ir nebuvo garbėtroška, bet kokia kaina siekusi karūnos, nors ir kaltinta dėl kilusios nesantaikos tarp karaliaus ir reformų siekusios pažangiosios bajorijos.

Lenkų istorikas Z. Kuchovičius, apibendrindamas įvairias nuomones, teigė, jog Žygimantas Augustas kaip valdovas, atsakingas už valstybės ateitį, neturėjo teisės karalystei primesti Barboros. Tačiau valdovai ir XVI a. vesdavo savo pavaldines – prisiminkime Henriką VIII, dėl meilės Anai Bolein nutraukusį ryšius su popiežiumi ir visiškai pakeitusį valstybės kryptį. Įvairių valstybių visuomenės tolerantiškiau žvelgė į savo valdovų romanus, tačiau XVI amžiaus Lenkijos bajorija kišosi į karaliaus santuokos reikalus, reikalaudama paisyti jos nuomonės, monarchui renkantis sutuoktinę.

Barbora buvo naujas moters tipas to meto Lenkijoje – laisva, savarankiška, kritiška įvairių autoritetų atžvilgiu. Ji pirmoji privertė karalių ir dvariškius laukti jos besipuošiančios – tai buvo negirdėta tų laikų Lenkijos dvare! Ją kaltino abejingumu žmonėms, bet yra likę liudijimų, kad ji rūpinosi savo tarnais ir dvariškiais, buvo tolerantiška įvairioms religijoms, nesileido manipuliuojama Radvilų klano.

***

1931 m. tvarkant katedros požemius ant karalienės karsto pritvirtintoje lentelėje rastas toks įrašas:

Geriausiajam galingiausiajam Dievui. Karalienė Barbora, kurią dengia šis kapas, buvo antroji karaliaus Augusto žmona. Daugeliui padarė daug gero, o blogo — niekam. Niekas negali pasakyti, kad jos buvo nuskriaustas. Mirė dar jauna, pradėjusi trečią dešimtį. Du kartus, likimui lėmus, liko vienišos lovos. Mirė prieš laiką, bet nors ir būtų buvusi sena, Augustas būtų sakęs, kad mirė prieš laiką. Karūnuota gruodžio 7, mirė 1551 metų gegužės 8 d.“