Bernardas Gailius „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“. Vilnius: „Naujasis židinys“, 2017 m., 287 p.

Jeigu tai nėra svarbiausia šių metų lietuvių autoriaus knyga, nežinau, kokia ji yra. Istorikas ir publicistas Bernardas Gailius parašė knygą ne tik Lietuvai, ne tik Europai, o visai Vakarų kultūrai. Mes jau kurį laiką nerandame būdo, kaip įveikti užklupusią krizę – politinę, dvasinę, psichologinę, galite vadinti, kaip norite. Bernardas Gailius pamatė bent jau man netikėtą išeitį – Iano Flemingo sukurtame Džeimso Bondo personaže ir jo istorijoje. Mums reikia herojaus, su kuriuo galėtume tapatintis ir kuris mums įkvėptų jėgų pasiekti tai, ko reikia mūsų šaliai ir kultūrai. 

Tačiau ar Džeimsas Bondas tai tas herojus, su kuriuo galėtume ir tapatintis ir kuris mus įkvėptų žygdarbiams? Mergišius, prabangos apsuptas ir, rodos, nemirtingas pasaulio gelbėtojas? Bernardas Gailius puola tai, ką galima įvardinti kaip vieną didžiausių Vakarų kultūros priešų – paviršutinišką, stereotipais paremtą mąstymą. Autorius neigia tokį Džeimso Bondo vaizdinį ir piešia jį tokį, kokį pavyko pamatyti pačiam po daugybės perskaitytų knygų ir pažiūrėtų filmų. Tai slaptasis agentas, paskyręs savo gyvenimą šaliai, tarnybai, galiausiai – nestokojantis savarankiškumo ir kritinio mąstymo. Knygos viršelyje matome ryškiai užrašytą Bondo pavardę ir žemiau – dar vieną, neryškią. Galbūt tai ir norėta pasakyti šiuo dizaino sprendimu – yra du Bondai: vienas – stereotipinis, antras – tikrasis. Būtent ties šiuo tikruoju Bondu atsiranda du žodžiai: mitas ir politika. Tai sunkiasvorės sąvokos, kurios lydi visą Europos istoriją. Todėl autorius teigia: „Tikiuosi, kad ši studija pakankamai atskleidžia, jog Bondo mito turinys toli gražu nėra „lengvas“ (p. 29). 

Politika. Turiu pasakyti, kad perskaitęs šią knygą pakeičiau požiūrį į šį kasdien neigiama prasme girdimą žodį. Politikai – tą, politikai – aną… Dabartinė vertybių krizė kartu yra ir politinė krizė. Žmonės nebežino, ką reiškia šis žodis. Daugeliui jis tapo tuščias arba kelia vien neigiamų asociacijų. Tą patį galima pasakyti ir apie „vertybių“ sąvoką – daugeliui tai neatsiejama nuo tradicinių krikščioniškų vertybių, kurias įprasta laikyti pasenusiomis. Tačiau taip vėlgi kalba viską supaprastinantis mąstymas. Nuoširdžiai norėdami suprasti, ką reiškia „vertybės“ ir „politika“, turėtume kreiptis į tokį žmogų, kuris tiki tuo, ką šie žodžiai reiškia. Nuolat klausydami neigiama kritika persmelktų komentarų niekada nesuprasime tikrosios šių žodžių prasmės. Ir anksčiau jaučiau, kad žodyje „politika“ slypi daugiau turinio, negu galima tikėtis stebint šių laikų politinius procesus, kuriuose daug žodžių žaismo ir mažai realaus veiksmo. Tačiau perskaitęs šią knygą pagaliau radau tam tikrą racionalų pagrindą šiam savo jausmui. 

Tai kaipgi ten su ta išeitimi, kurią, kaip sakiau, pamatė Bernardas Gailius?.. „Taigi Europos politinė ateitis priklauso nuo jos pajėgumo rasti tokią teisės žudyti versiją, tokią šio krikščioniško mito interpretaciją, kuri galėtų turėti prasmę ir veikti ne vien tik krikščioniškoje aplinkoje. Atrodo, kad Bondo epas šį atsakymą pateikia“ (p. 169). Krikščioniškas mitas, apie kurį čia kalbama, yra valdžios, kaip kylančios iš Dievo valios, supratimas ir kartu tam tikras žudymo neišvengiamumas, kai atskiras individas tampa kalaviju jį valdančioje Dievo rankoje. Džeimsas Bondas, kaip ir apskritai slaptoji tarnyba, šiuo požiūriu veikia ekonomiškai, t. y. mažomis sąnaudomis nužudo asmenis, kurie ruošiasi įvykdyti teroristinį išpuolį ar manipuliuodami turima įtaka sukelti karą. Tokiu būdu išlaikoma taika tarp valstybių ir išvengiama daugelio žmonių žūties. Kalbėti apie kažkieno teisę žudyti visais laikais nebuvo lengva, tačiau šiame XXI amžiuje, ko gero, tampa būtina. 

Autorius aptaria ir daugybę kitų temų, randamų kūriniuose apie Džeimsą Bondą: slaptosios tarnybos reikšmė, blogis, pasaulio gelbėjimas, turtas, seksas, kazino filosofija. Visi šie dėmenys, apimantys tiek individo, tiek valstybės, tiek religijos matmenis, ir padaro Džeimsą Bondą mitiniu personažu, veikiančiu visais šiais trimis matmenimis. Rodos, sunku „mito“ sąvoką sieti su dabartimi, man tai asocijuojasi veikiau su senovės raštais. Bernardas Gailius tikina, kad XX a. Ianas Flemingas ne tik sukūrė mitą, bet ir sukūrė jį būtent šiuolaikiniam žmogui, su visomis jį supančiomis politinėmis, vertybinėmis, materialinėmis realijomis. 

Galiausiai norisi pasakyti, kad tai subjektyvi (pačia geriausia prasme) knyga. Ji parašyta Džeimso Bondo serijos gerbėjo. Bernardas Gailius knygos įžangoje meta iššūkį sau ir savo kolegoms rėždamas: „Sutramdykime savo intelektinę puikybę ir leiskime Bondui mus pamokyti. Juk jis yra žmogus, kuris gyvena pilnakraujį gyvenimą, o mes – tik bibliotekų dulkėse paskendusios knygų žiurkės“ (p. 31).