Mantas Hesthaven/ unsplash.com nuotrauka

Žodis solo dažnai skamba muzikos pasaulyje. Keliavimą palyginčiau su muzika: vieniems atlikėjams geriau sekasi solo partijos, kiti geriausiai groja ar dainuoja duetuose, o tretiems reikia būti didesnės grupės dalimi. Ir Veronika Povilionienė, ir Virginijus Noreika, ir Lucianas Pavarotis juk dalyvaudavo įvairiuose grupiniuose projektuose, ir tai būdavo įdomu, naujoviška, bet pripažinkime – juk vis tiek labiausiai norisi girdėti jų (ar bet kurio kito gražaus balso savininko) solinį atlikimą. Panašiai ir kelionėje – turbūt dažnas tikru keliautoju save laikantis žmogus pasakys, kad yra linkęs keliauti vienas. Taip nutiko ir su pirmaisiais lietuviais, keliavusiais po pasaulį: Matu Šalčiumi ir Antanu Poška. Šalčius savo knygoje „Svečiuose pas 40 tautų“ net neužsimena apie kelionės draugą ir įkvėpėją Pošką. O juk pradžioje jie keliavo kartu! Žinoma, galima piktintis ir smerkti tokį egoistiškumą, bet galima pabandyti suprasti. Šalčius buvo tikras solo keliautojas: drąsus, ištvermingas, savarankiškas, turbūt ir savimyla, įsimylėjęs savo idėją, tikslą... Nuolatinis kito žmogaus buvimas šalia jam būtų tik trukdęs, nes tada reiktų nemažai energijos skirti bendram planavimui, santykių aiškinimuisi, ypač jeigu tavo partneris – irgi asmenybė su savais siekiais...

Bet būna ir kitaip. Kai kuriems žmonėms skirta muzikuoti ar keliauti duetuose. Vyresnės kartos atstovai prisimins lietuvių Frankonių duetą ar amerikiečius Saimoną ir Garfunkelį. Po vieną jie taip ir nesuskambėjo... Grįžkim prie kelionių. Štai modernus, lietuviškas Starkaus ir Radzevičiaus duetas. Jie net filmą sukūrė („Šventa karvė“) apie tai, kaip negali vienas be kito. Ir tikrai – sunkoka juos būtų matyti keliaujančius solo.

Žinoma, tiek muzikoje, tiek kelionėse yra beveik neišskiriamų trio, kvartetų, kvintetų... Turbūt svarbiausia – atrasti savo kelionių stilių, savo talentą. Svarbu klausti savęs: ar bendrakeleivis man padeda, ar trukdo? Ar keliaujant dviese, trise mes pamatome, patiriame daugiau? Ar priešingai – didžiąją laiko dalį praleidžiame aiškindamiesi nesutarimus?.. Jeigu taip, tuomet keliaukime solo.

Po pasaulį keliaudavau būdamas fiziškai silpnas ir turėdamas minimalų biudžetą, todėl visuomet ieškodavau bendrakeleivio, su kuriuo galėčiau jaustis saugus. Bendrakeleivis teikia saugumą. Tačiau dabar, kai žvelgiu atgal, matau, kad patys įsimintiniausi kelionių momentai yra tie, kai likdavau vienas... Įsivaizduok, kad esi žymus solistas, turintis dainuoti prieš minią gerbėjų dideliame stadione. Staiga kažkas nutinka tavo balsui, ir tu nebepajėgi išdainuoti nė vienos natos. Nėra šalia jokio kito muzikanto, kuris galėtų bent kiek pavaduoti. Kraupu, žinoma, net kraujas stingsta apie tai pagalvojus. Panašiai gali jaustis grupėse keliauti pratęs turistas, staiga likęs vienas, be pinigų, be dokumentų, svetimoje šalyje nemokantis nė žodžio vietiniams suprantama kalba. Bet grįžkime į stadioną. Štai būtent tada, kai tau (tam dainininkui scenoje) atrodo, kad jau viskas, kad jau karjeros ir gyvenimo pabaiga, kažkas daugiatūkstantinėje minioje ima niūniuoti tą visiems gerai žinomą tavo hitą. Prie vieno balso prisijungia antras, trečias... galiausiai dainuoja visas stadionas. Ir tik tada tu supranti, kad iš tikrųjų tu čia ne vienas, ir kad ne tu čia svarbiausias. Ir tavo baimė bei sąstingis tampa nuostabos, pilnatvės išgyvenimais...

Taip ir solo kelionėje – vienam keliauti labai baisu, kol pasaulis tau atrodo minia svetimų žmonių. Bet kai leidi pasauliui dainuoti kartu, dainuoti už tave, nes pats nebegali dainuoti, kai atsiduodi Dievo vedimui, kelionė gali tapti tuo „dėl šito verta gyventi“ patyrimu. Taigi, turbūt tikros solo kelionės visada būna kelionės su Kažkuo Kitu, ar tai būtų Dievas, ar artimas žmogus, kuris ne fiziškai, bet dvasiškai yra kartu. O gal tai būtų tas „balsas iš stadiono“, tas svetimšalis nepažįstamasis, kurį sutiksi. Likti visiškai vienam ar vienišam kelionėje būtų nepakeliamai sunku. Ir apskritai, kokia tada kelionės prasmė, juk vienatvę galima nesunkiai atrasti ir namuose...

O kaip artimieji? Kaip jiems paaiškinti norą keliauti solo? Kaip nuraminti jų baimę „kad vienam keliaujant kas bloga nenutiktų“? O gal jie labiausiai bijo, kad nepasikeistume? Nors, gerai pagalvojus, juk turėtų bijoti priešingo, kad užstrigsime kažkur gyvenime... Įsivaizduokime: Andrius Mamontovas kažkada sudainavo „Laužo šviesą“, kuri artimiesiems, tautai labai patiko, ir jie nori visuomet girdėti tik šią melodiją. Ir meldžiasi, kad tik Andrius nieko nekeistų... Įsivaizduokime: jis stengiasi įtikti publikai; jam trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt, o jis vis su „Laužo šviesa“... Kaip liūdna būtų dėl jo... Juk keliaudamas per gyvenimą, išbandydamas naujas melodijas, naujus vaidmenis, jis save (o kartu ir mus) tik praturtino! O „Laužo šviesa“ juk niekur nedingo, juk kiekvienas galėtume ją padainuoti... Jis keliavo, keitėsi, o kažkas „mamontoviško“ jame visada liko. Gal visgi artimieji turėtų mus paleisti, tikėdami, kad net jeigu grįšime ir labai pasikeitę, mumyse vis tiek liks kažkas ieviško, joniško ar jurgiško.

Kas yra pasaka? Tai istorija apie jos herojaus kelionę ir kaitą. O keliauja jis pasakoje dažniausiai vienas, sutikdamas tik laikinų bendrakeleivių. Taigi, norint pasikeisti, būtina įžengti į pasakos pasaulį ir leistis į solo kelionę, tikint laiminga pabaiga. O sunkumų tiek pasakos herojaus, tiek ir kiekvieno mūsų solo kelionėje turi būti. Kelionė ir yra ta vieta, kurioje tiek pasakos herojai, tiek ir mes mokomės sunkumus įveikti.

O gal vis dėlto, įvertinus visus tokios kelionės pavojus ir baimes, verčiau likti jaukiuose namuose? Gal verčiau pasirinkti visą laiką valgyti vis tuos pačius skanius mamos valgius ir klausyti vis tų pačių išmintingų tėvo pasakojimų, įspėjimų bei pamokymų? Deja, bet labai tikėtina, kad likus namie kažkuriuo metu skanūs mamos šaltibarščiai pavirstų šlykščiu rausvu srėbalu, o pati mama – pikta ragana arba veidmaine burtininke. Tėvo pasakojimai imtų „varyti vėžį“, o pats tėvas pavirstų senu kelmu, į kurį vis atsimuši koją... Iškeliauti verta todėl, kad gyvenime sutiktum ir susigrumtum su realiais slibinais, raganom ir burtininkais. Nes tik solo kelionėje, pasijutęs bejėgis, patekęs į aklavietę, tu sutiksi realių pagalbininkų, išminčių, fėjų, kurie tave išmokys įveikti kliūtis. Tavo namiškiai, deja, to padaryti nepajėgūs. O įveikęs kliūtis tu sutiksi savąjį princą ar karalaitę, kurie tau padės surasti savus namus. Namus, kuriuose nebekabės Andriaus Mamontovo ar kito tavo kažkada dievinto atlikėjo nuotraukos, neskambės jų muzika. Jie gyvi sėdės tavo salone ant sofos, jūs gersite kavą ir šnekučiuositės. Nes tu būsi to vertas. Sugrįžęs iš solo kelionės tu būsi tapęs tikru solistu, kaip ir jie.

Žinoma, ne visos pasakos ir solo kelionės baigiasi sėkmingai. Yra liūdnų pasakų, yra tragiškų kelionių. Gali būti, kad iš kelionės grįši ne užgrūdintu herojumi, bet silpnu neįgaliuku... Tuomet kavos salone su Mamontovu išgerti turbūt nepavyks. Bet laužo šviesa liks, tu ją ne tik girdėsi, bet ir pamatysi. Išvysi ją savo neįgalaus kaimyno Ryčkos ar seno tėvo akyse. Ir nuo tada tavo solo kelionės baigsis, nes būsi patyręs, kaip gera keliauti kartu. Ypač su tais, kuriuos myli.

Gali nutikti ir blogiausia – iš solo kelionės tu nebegrįši. Bet juk solo kelionės esmė – sugrįžti. Taigi, geriau sugrįžk.