Režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Karolio Kavolėlio / BFL nuotr.

Dažnai opera verčiama elitiniu menu, bet tai pasaulio problema. Operos atstovai negali būti užsidarę snobai, laikantys save elitu, LRT KLASIKAI sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Anot jos, spektakliai turi kelti ir provokuoti dialogą: „Mano tikslas niekada nebuvo, kad visi sakytų, kokie nuostabūs mano spektakliai. Mano tikslas – kad mano spektakliai keltų aktualias problemas, žmonės galėtų ginčytis.“

Kaip jaučiatės, kai ant nosies – naujasis „Vilnius City Opera“ sezonas? 

Jaučiuosi puikiai. Praėjęs sezonas buvo dešimtasis – tarsi epinis, dešimtmečio uždaromasis. Labai norėjosi padaryti kuo geresnį, didesnį įspūdį. Turėjome net dvi dideles premjeras – „e-Carmen“ ir „Faustą“.

Kai baigėsi dešimtasis sezonas, galvojau, kad daugiau nebegaliu. Visi kiti taip pat. Turėjome keturių mėnesių pertrauką, galėjome ne tik patys pailsėti nuo operos, bet ir leisti savo klausytojams, žiūrovams pailsėti. Dabar jaučiamės fantastiškai, turime trigubą energiją ir naujų idėjų, naują perspektyvą. Todėl lengvai ir pakylėtai žengiame į 11 sezoną.

Kartais pasistatai sau kažkokius barjerus, bet vėliau pamatai, kad už tų barjerų – kitos aukštumos, kiti pasiekimai, kitos svajonės, tai labai pozityvu.

Negaliu pasakyti, kad keturis mėnesius aš miegojau ir nieko nedariau. Mes kūrėme artėjantį sezoną, dabar kuriame ilgesnius planus – 2–3 metams į priekį. Mūsų solistai, tokie kaip Edgaras Montvidas, Asmik Grigorian, dirba su tarptautiniais kontraktais. Jų planai apima 3–4 metus į priekį, taigi ir mes turime pasistiebti iki to lygio, išmokti galvoti apie ateitį. Be to, yra puikaus jaunimo. Yra visiškai nauja karta, kurią norėsime atvesti į šį sezoną.

Vasarą vėl bendradarbiavote su pajūriu.

Jau dvi vasaras iš eilės vyrauja draugystė su Klaipėdos muzikiniu teatru. Mums tai svarbu. Aš visada jaudinuosi, kad yra Vakarų Lietuva, kuri gal neturi galimybių atvažiuoti į Vilnių ir pamatyti spektaklių, apie kuriuos skaitė ar girdėjo. Mes džiaugiamės, kad galime suteikti galimybę Vakarų Lietuvos žiūrovui pamatyti aukštos kokybės darbus.

Dažnai opera verčiama elitiniu menu. Manau, kad tai pasaulio problema. Gal taip yra dėl to, kad opera labai didelė, kompleksinė, brangi. Kad ir kaip norėtųsi, pilies iš oro nepastatysi. Todėl opera patenka į nišinių, elitinių žanrų kategoriją.

Tačiau manau, kad klasikinė muzika nuostabi, tai žmogaus sielos ir minčių detoksikacija, kiekvienam reikalingas dalykas. Todėl su VCO rūpinamės, kad kuo daugiau žinotų apie operą ir pas mus ateitų.

Sakote, kad operos vertimas elitiniu menu – problema. Lietuvoje dažnai jaučiama priešprieša tarp pramoginio teatro ir rimtųjų valstybinių teatrų. Ar per VCO veiklos metus susidūrėte su požiūriu, kad iš operos darote popsą?

Su šiuo požiūriu susidūriau gerokai anksčiau, kai su Gintaru Rinkevičiumi ir Juozu Statkevičiumi statėme „Kaukių balių“. Kai LNOBT vadovavo Julius Andrejevas, jis neįsileido „Kaukių baliaus“. Pavyko tai padaryti atėjus Gintautui Kėvišui.

„Kaukių balius“ buvo naujas vėjas, veidas, opera Lietuvoje. Dviračio mes neatradome, pasaulis tai jau seniai darė. Tačiau Lietuvoje solistai dažniausiai dainuodavo tarp gražiai nupieštų dekoracijų. Mes parodėme operą kaip kiną, veiksmo teatrą ir dramos teatrą. Tokią, kurioje solistas vaidina, dekoracijos juda. Turėjome reklaminį „Kaukių baliaus“ klipą, kurį rodė per krepšinio varžybas. Visi meno ir operos žinovai mus smerkė, bet per premjerą tiesiog lūžo durys.

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Karolio Kavolėlio / BFL nuotr.

Noriu, kad žmogus, sėdėdamas salėje, galėtų atpažinti save, kad spektakliai ne būtų muziejiniai, o keltų ir provokuotų dialogą. Mano tikslas niekada nebuvo, kad visi sakytų, kokie nuostabūs mano spektakliai. Mano tikslas – kad mano spektakliai keltų aktualias problemas, žmonės galėtų ginčytis. Teatras turi provokuoti dialogą, o ne būti istorinis paveikslėlis.

Taigi net svarbu šiek tiek supopsinti operą?

Nevadinčiau to supopsinimu. Manau, kad turime kažkokį žiaurų kompleksą. Nežinau, iš kur jis, gal todėl, kad neturėjome didelės įvairovės. Turime problemą dėl žmonių ir reiškinių, kurie yra kitokie.

Be to, kaip opera gali būti supopsintaKai žmogus ateina į operą, jis girdi Wolfgangą Amadeus Mozartą, Giacomo Puccini, Giuseppe Verdi. Atėjęs žmogus negirti Mariaus Adomaičio interpretacijos SEL motyvais. Žiūrovas mato kostiumus, istorijas, kurias visada stengiuosi pateikti šiuolaikiškai.

Šiuolaikiškai ne modernumo prasme, o emociškai. Noriu, kad žmogus, sėdėdamas salėje, galėtų atpažinti save, kad spektakliai ne būtų muziejiniai, o keltų ir provokuotų dialogą. Mano tikslas niekada nebuvo, kad visi sakytų, kokie nuostabūs mano spektakliai. Mano tikslas – kad mano spektakliai keltų aktualias problemas, žmonės galėtų ginčytis. Teatras turi provokuoti dialogą, o ne būti istorinis paveikslėlis.

Į operą atėjo kino ir teatro režisieriai, jie modernizavo operą. Todėl ji – populiarus menas iki šių dienų. Pati dešimt metų siekiau į operą pritraukti kuo daugiau žmonių, bet visus, galvojančius, kad mes popsiniai, turiu nuvilti.

Visų didžiųjų A klasės operos teatrų svajonė visada buvo išeiti į gatves. Todėl jie rodo savo pastatymus ne tik kino teatruose, bet ir aikštėse – Taimso aikštėje Niujorke, Trafalgaro aikštėje Londone. Ten susirenka žmonės, neturintys tų 200 svarų bilietui nusipirkti. Žiūrėti prisigrūda dešimtys tūkstančių žmonių. Šia prasme esame labai pažengę, nes mūsų šalis – maža.

Pavyzdžiui, Niujorke labai sunku priversti visus sustoti ir kalbėti apie kažkokį operos spektaklį. Kadangi Lietuva maža, mūsų darbai yra matomi ir žinomi. Turiu pasakyti, kad praėjusią žiemą turėjau priimti svarbų sprendimą, nes gavau pasiūlymą ateiti į „Lietuvos talentus“.

Vienintelis man svarbus dalykas buvo turėti galimybę kalbėti su žmogumi apie operą, parodyti, kas tai yra. Mano susitarimas buvo toks, kad kiekvienoje laidoje bent 3–5 minutes turėjo skambėti opera. Atėjau į „Lietuvos talentus“ turėdama kultūrinį, edukacinį tikslą. Ten skambėjo net šeši operos solistai, jų dainuojamos arijos, kalbėjomės apie kompozitorius, kostiumus, spektaklius, choreografiją.

Kasmet einu į Knygų mugę ir ten susitinku su žmonėmis. Šiais metais per moksleivių dieną mane apspito vaikai, ir vienas iš jų pasakė „O, čia teta opera“. Man tai yra sėkmė. Galbūt vaikas atvažiavo iš nedidelio kaimelio ir šį žodį išmoko mane matydamas per televizorių. Ir tai nėra blogai. Mes negalime būti snobiški, elitiniai, užsidarę ir sakyti, kad kiti nieko nesupranta.

Kaip, jūsų manymu, pasikeitė operos situacija?

 Manau, kad operos solistai taip pat suprato, kad vien dainuoti neužtenka – reikia vaidinti, judėti, scenoje bendrauti vienam su kitu.

Atrodo, kad pasikeitė ir žiūrovas, atsirado jaunų žmonių. Tokie mūsų projektai kaip XYZ, „e-Carmen“ skirti šiek tiek apgauti, suvilioti jauną žmogų, kad jis ateitų klausyti klasikinės muzikos. Mes priartinome operos statusą prie tokio, kokį Lietuvoje turi teatras.

Antrus metus bendradarbiaujate su Klaipėdos muzikiniu teatru. Ar siekiate bendradarbiauti su kitais Lietuvos teatrais?

Lietuva labai maža, todėl, pavyzdžiui, bendradarbiauti su Kaunu mums nėra prasmės. Žmonės iš Kauno gali paprastai atvažiuoti į Vilnių, taip kaip mes – į Kauną. Kodėl mes nevykstame į gastroles? Todėl, kad tai tokio dydžio dekoracijos, tiek daug kostiumų ir tokio dydžio pastatymai, kad pigiau būtų išnuomoti autobusus ir atsivežti žiūrovus pas save. Su Klaipėda kitaip – kadangi tai toliausias taškas nuo Vilniaus, prasminga ten vykti. Ten yra žmonių, kurie neturi galimybių atvažiuoti iki Vilniaus 3–4 val.

LRT logotipas