Kai liepos 20 dieną išgirdau, kad iš gyvenimo pasitraukė Chesteris Benningtonas, būčiau nežinojęs, kas jis toks, jeigu tekstų pavadinimuose, skelbiančiuose apie šią tragišką žinią, nebūtų paminėta grupė „Linkin Park“. Nesu iš to melomanų, kurie gali išvardyti savo mėgstamų grupių dabartinę sudėtį (ir visus, kurie yra anksčiau joje groję) ar albumus ir aptarti jų išskirtinumus. Nors užaugau su šios grupės muzika, pagalvojau, kad būtų gana keista rašyti in memoriam žmogui, kurio vardą ir pavardę sužinojau po mirties. Tol, kol vėl mano ausinėse nesuskambo „Numb“.

***

Ankstyvoje paauglystėje auginau gana ilgus plaukus, nešiojau per didelius rūbus ir klausydavausi repo ir hiphopo. Kol neatradau „Linkin Park“. Veikiausiai, jeigu gerai pamenu, tai ir įvyko per reperį Jay-Z ir jo bendrą su grupe dainą „Numb/Encore“. Vėliau atradau „New Divide“, „From the Inside“, kitus kūrinius. Nors tuomet dar gana prastai mokėjau anglų kalbą ir ne itin gerai supratau kūrybos temas, mane patraukė tai, ką galima suprasti ir nemokant anglų kalbos. Net jeigu „Linkin Park“ kūryboje nebūtų tekstų (kad ir kokie jie puikūs ir absoliučiai nebanalūs būtų), daugelis vis tiek suprastų, ką jie nori pasakyti.

Liūdesys. Kova. Skausmas. Emocijos. Tą visada galima suprasti be žodžių. Mano paauglystė buvo nelengva, turbūt kaip ir daugelio. Daug savęs ieškojimo. Vienu metu maniau, kad save atradau ir esu būsima (o gal net jau esama žvaigždė) vien todėl, kad keletą kartų mane parodė per televiziją. Kadangi niekas (ir ypač dabar aš pats) nemėgsta „pasikėlusiųjų“, greitai tas triumfuojantis gyvenimo džiaugsmas peraugo į gilų liūdesį ir milžinišką nusivylimą savimi. Į didelį vienišumą. Kas tada gelbėjo? Daug dalykų, bet vienas jų ir buvo muzika ir ypač „Linkin Park“, kurie tuomet be konkurencijos buvo mėgstamiausia mano grupė.

Klausydamas jausdavausi, kad esu ne vienas. Kad ir be manęs yra tokių, kurie šiuo laikotarpiu yra liūdni, nusivylę. Rokas yra maišto ir kovos muzika. Nors daugelis „Linkin Park“ kūrybos yra liūdesio muzika, tačiau tikrai ne beviltiškumo ir pasidavimo. Priešingai, pagrindinė žinutė turbūt būtų tokia: „Man labai blogai, bet aš vis tiek kovosiu!“

C. Benningtonas irgi kovojo. Jam buvo 11 metų, kai išsiskyrė tėvai. Skaudžiai dėl to išgyvendamas, jis įniko į priklausomybes – marihuaną, alkoholį, opiumą, kokainą, metamfetaminą, LSD. Iš vaikino tyčiojosi mokykloje. Vaikystėje šešerius metus buvo išnaudojamas seksualiai. Poezija, muzika ir piešimas buvo jo atsakas į problemas, tačiau muzikantas vis tiek kentėjo nuo depresijos. Šių metų kovo 18 dieną nusižudė jo artimas draugas Chrisas Cornellas, o C. Benningtonas iš gyvenimo pasitraukė tą dieną, kai bičiuliai būtų sukakę 53-eji.

***

Laikui bėgant, šviesos mano gyvenime daugėjo. Tamsusis tarpsnis per penkerius metus baigėsi. Ėmiau mažiau klausytis ir „Linkin Park“ muzikos, ji tapo man nebe tokia aktuali ir artima. Ją keitė „Coldplay“, „Les Fatales Picardes“. Kadangi pastebėjau, kad savo grotuve grupės kūrinius beveik visada ėmiau praleisti, kaip tik šią vasarą daugelį jų ištryniau. Liko tik tas, dėl kurios šią grupę pamėgau – „Numb“.

Kai sužinojau apie C. Benningtono mirtį, tikrai nepuoliau klausytis jo muzikos. Gal tik po kelių savaičių mano ausinėse suskambo „Numb“. Klausytis buvo sunku. Be abejo, yra ir daugiau jau mirusių atlikėjų, kurių muzikos klausau, tačiau klausant manęs tai niekada per daug nejaudindavo. O ši istorija iš tikrųjų suvirpina.

Chesteris kovojo, tačiau palūžo. Tačiau jo muzika tikrai įkvepia kitus kovoti. Chesteriui nepavyko, bet tai nereiškia, kad nepavyks mums. Dabar esu labai laimingas žmogus. Toks laimingas, koks niekada nemaniau, kad būsiu. Be abejo, „Linkin Park“ tėra vienas iš daugelio dalykų, kurie mane palaikė ir tikrai ne pats svarbiausias. Tačiau vis tiek tai yra tai, su kuo užaugau. Tai, dėl ko aš pamėgau roko muziką (visiškai neturiu jokios nostalgijos „Led Zeppelin“ ar „The Doors“). Todėl „Linkin Park“ visada liks mano širdyje.