Pastaraisiais metais katalikams nerimą kelia vyriausybių įvairiose pasaulio vietose – nuo Luizianos valstijos iki Australijos – siekis paneigti Išpažinties sakramento paslaptį spaudžiant kunigus prabilti, jei klausykloje jie išgirsta apie padarytus sunkius nusikaltimus. Tačiau, kaip rašoma „Catholic News Service“ tekste, katalikams nederėtų baimintis, kadangi priesaika saugoti Išpažinties sakramento paslaptį yra viena iš pačių svarbiausių, kokią tik duoda kunigas.

Kanonų teisės kodekse rašoma, kad „išpažinties paslaptis yra nepažeidžiama, todėl konfesarijui absoliučiai neleidžiama netgi iš dalies išduoti atgailaujančiojo žodžiais ar bet kokiu kitu būdu ir dėl bet kokios priežasties.“ Dvasininkams, kurie pažeidžia išpažinties paslaptį, automatiškai yra skiriama ekskomunika.

Kunigai išpažinties slaptumą priima labai rimtai, o kaip iliustraciją „Catholic News Service“ aprašo keturis kunigus, kurie paaukojo savo gyvybę gindami išpažinties slaptumą. Jų liudijimas yra įrodymas, kiek toli yra pasirengę žengti kunigai, kad liktų ištikimi savo priesaikai.

Šv. Jonas Nepomukas

Gimęs Bohemijoje, dabartinės Čekijos Respublikos teritorijoje, tarp 1340 ir 1350 metų šv. Jonas Nepomukas tapo pirmuoju kankiniu, kuris pasirinko mirti, o ne išduoti išpažinties paslaptį. Būdamas generaliniu Prahos arkivyskupijos vikaru, dabartinis šventasis buvo karaliaus Vaclovo IV žmonos Sofijos Bavarietės nuodėmklausys. Karalius, kuris pasižymėdavo pykčio ir pavydo proveržiais, įsakė kunigui atskleisti jo žmonos nuodėmes. Šventojo atsisakymas tai padaryti įsiutino Vaclovą, ir jis pagrasino jį nužudysiąs, jei šis neatskleisiąs karaliaus žmonos paslapčių.

Karalius Vaclovas ir Jonas Nepomukas dar kartą ėmė konfliktuoti, kai monarchas panūdo užgrobti vienuolyną tam, kad užvaldytų jo turtus ir perduotų juos savo giminaičiui. Šventasis pasipriešino tokiam žingsniui argumentuodamas, kad turtai priklauso Bažnyčiai.

Apimtas įsiūčio, karalius įsakė šventąjį nukankinti. Jo kūnas 1393 metais buvo įmestas į Vltavos upę.

Šv. Mateo Correa Magallanesas

Šv. Mateo Correa Magallanesas tapo dar vienu išpažinties paslaptį gynusiu kankiniu. Jis buvo nušautas per vadinamąjį Cristeros sukilimą, nes atsisakė atskleisti kalinių, kovojusių prieš Meksikos vyriausybę, išpažintis.

Šv. Mateo Correa Magallanesas gimė 1866 metų liepos 22 dieną Tepečitlano mieste, Sakatekos valstijoje. 1893-iaisiais jis buvo įšventintas į kunigus. Tėvas Mateo darbavosi įvairiuose miestuose bei parapijose, buvo Kolumbo riterių narys.

1927 metais kunigą suėmė Meksikos karinių pajėgų kariai, vadovaujami generolo Eulogio Ortizo. Po kelių dienų generolas nusiuntė kunigą išklausyti išpažinčių kalinių, kurie netrukus turėjo būti sušaudyti. Kai tėvas Mateo suteikė pasmerktiesiems Išpažinties sakramentą, generolas pareikalavo jo atskleisti tai, ką išgirdęs.

Tėvas Mateo atsakė tvirtu „ne“ ir buvo nužudytas. Šiuo metu jo palaikai saugomi Durango katedroje.

Jis buvo beatifikuotas 1922 metų lapkričio 22 dieną, o 2000-ųjų gegužės 21 dieną šv. Jonas Paulius II paskelbė tėvą Mateo šventuoju.

Kun. Felipe Ciscaras Puigas

Tėvas Felipe Ciscaras Puigas – iš Valensijos kilęs kunigas taip pat  laikomas kankiniu, žuvusiu dėl to, kad saugojo išpažinties paslaptį. Jis savo priesaiką gynė Ispanijos pilietinio karo metu, kai vyko tikinčių žmonių persekiojimai.

Per pilietinį karą revoliucionieriai ir respublikonai buvo įsitraukę į kruvinus mūšius dėl valdžios. Daug katalikų tapo taikiniais. Tai ypač pasakytina apie Viduržemio jūros pakrantėje esantį Valensijos regioną.

Valensijos arkivyskupija skelbia, kad, remiantis surinktais dokumentais, tėvas Ciscaras buvo įkalintas 1936 metų rugpjūčio pabaigoje. Ten brolis pranciškonas Andresas Ivarsas prieš pat egzekuciją paprašė kunigo Ciscaro išklausyti jo išpažintį.

„Po išpažinties jie bandė išgauti jos turinį, dar prieš kunigui atsisakant, pagrasino jį nužudyti“, – skelbiama arkivyskupijos dokumente, kuriame cituojamas įvykio liudininkas. „Darykite, ką norite, tačiau išpažinties neatskleisiu, verčiau mirsiu“, – atsakė tėvas Ciscaras.

Matydami tokį ryžtą, kalintojai nuvedė tėvą Ciscarą į savąjį teismą, kur jam buvo įsakyta atskleisti išpažinties paslaptį. Kunigas liko ištikimas savo pozicijai ir patvirtino verčiau mirsiąs. Tribunolas paskelbė jam mirties nuosprendį. Kunigas Felipe Ciscaras ir brolis pranciškonas Andresas Ivarsas automobiliu buvo nugabenti į kitą vietą, kur 1936 metų rugsėjo 8 dieną abu buvo sušaudyti. Jiems buvo atitinkamai 71 ir 51 metai.

Kun. Fernando Olmedo Reguera

Kunigas Fernando Olmedo Reguera taip pat tapo Ispanijos pilietinio karo auka, kai pasirinko mirti, o ne išduoti išpažinties paslaptį.

Fernando Olmedo Reguera gimė 1873 metų sausio 10 dieną Santjago de Komposteloje ir 1904 metų liepos 31 dieną tapo kapucinų vienuoliu. Iki 1936-ųjų jis darbavosi kaip savo ordino provincijos sekretorius, tačiau turėjo trauktis dėl vietovėje vis smarkėjančių religinių persekiojimų.

Tėvas Olmedo buvo sulaikytas ir mušamas kalėjime. Jam buvo daromas spaudimas atskleisti išklausytų išpažinčių paslaptis. Tačiau kunigas tai padaryti atsisakė. Skelbiama, kad 1936 metų rugpjūčio 12 dieną tėvas Olmedo buvo sušaudytas XIX amžiaus tvirtovėje, netoli Madrido. 2013-aisiais jis buvo paskelbtas palaimintuoju.