unsplash.com nuotr.

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė BALIUTAVIČIŪTĖ LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Danielio Pennaco apysaką vaikams „Šuva šunėkas“ ir Stepheno Kingo romaną „Ponas Mersedesas“.

Danielis Pennacas „Šuva šunėkas“

Prancūzų rašytojas Danielis Pennacas (g. 1944) Lietuvoje jau pažįstamas – yra išverstas jo detektyvinis romanas suaugusiesiems „Žmogėdrų laimei“ (2006) ir ne grožinė knyga apie jaunimo skaitymo skatinimą ir pasitikėjimą skaitytoju „Kaip romanas“ (2004). Ši esė taikli ir išmintinga, būtent prisimindama ją su nekantrumu laukiau ir pirmojo autoriaus vaikų literatūros vertimo į lietuvių kalbą – apysakos vaikams „Šuva Šunėkas“, kuri Prancūzijoje pirmą kartą išleista 1982 m.

Nors, atvirai pasakius, Vlado Kudabos sukurtas viršelis toks nepatrauklus, kad norėtųsi nuo jo lėtai atsitraukti ir staiga mestis prie kitos knygų lentynos, pavadinimas nuteikia teigiamai. Istorijos apie gyvūnus turi seną ir paplitusią tradiciją vaikų literatūroje, yra mėgstamos jaunųjų skaitytojų, o talentingo autoriaus rankose gyvūnai neretai tampa išmintingų ir nuotykingų pasakojimų herojais – užtenka prisiminti literatūros klasika tapusias Annos Sewell, Felikso Salteno, Eriko Nighto knygas.

Apysakoje „Šuva šunėkas“ pasakojama apie išmestą neišvaizdų šunytį, užaugusį Nicos sąvartyne. Netekęs savo globėjos Juodasnukės, jis nusprendžia eiti į miestą ir susirasti šeimininkę. Ir šis kelias nelengvas: jam tenka susidurti su neteisybe, pavydu, abejingumu, bet pakeliui, kaip jau nutinka gyvenimiškose kelionėse, sutinka draugų, įgyja išminties ir išmoksta kovoti už save.

Knygoje šuns gyvenimas neidealizuojamas, tad netrūksta kritikos strėlių savanaudiškai ir net niekšingai besielgiantiems žmonėms, labiau besirūpinantiems pinigais ir estetika nei gyvomis būtybėmis, ir net žmonių sukurtam pasauliui apskritai: „Tai štai, kas tas miestas… tas pats sąvartynas, tik didesnis, pasklidesnis ir gaivesnis.“ (p. 25). Vis dėlto šuniui ryšys su žmogumi yra svarbus ir siekiamas, knygoje parodomi du galimi tokių santykių variantai. Istorijos protagonistas nori turėti šeimininkę, o vienas iš jo draugų Hieninis siekia draugystės, tad savo žmogų vadina draugu. Įdomi ir ta mintis, kad ne tik žmogus, bet ir šuo dresuoja savo šeimininką: moko tinkamai rūpintis, atpažinti rodomus ženklus. Tik, deja, žmogaus dresūros procesas knygoje vietomis vaizduojamas visai primityviai, be jokio subtilumo.

Kaip jau buvo galima suprasti, entuziazmą dėl šios knygos žodis po žodžio, sakinys po sakinio sutrupino pats rašytojas. Knyga paprasčiausiai nyki ir nuobodi, nors joje nėra nė dviejų šimtų puslapių, iki pabaigos ją ištverti prireikė valios pastangų.

Labiausiai erzino pasakotojas: prasiveržiantis pamokslaujamas tonas, dažnas pasirinkimas vietoj veiksmo pateikti tik greitą, aptakų už kadro vykusių nuotykių atpasakojimą. Ir nors ne kartą justi pastanga skaitytoją sugraudinti, priversti susimąstyti, paveikti liūdna situacija, bet per visą kūrinį taip ir nepavyko sujaudinti. O Jonui Biliūnui pakako kelių „Brisiaus galo“ puslapių, kad net ir suaugėlį privestų prie ašarų.

Apskritai atrodė, kad visažinis trečiojo asmens pasakotojas taip ir neapsisprendė, kokią pasakojimo strategiją pasirinkti. Gan dažnai jis persimeta į pagrindinio veikėjo poziciją, kitur staiga imasi kalbėti už kitus šunis ar net žmones, galiausiai dar ir save pademonstruoja, savų įžvalgų prideda. Galėtum tarti, kad tai daugiabalsis kūrinys, tačiau iš tiesų labiau primena chaosą.

Chaosą primena ir neapsisprendimas, kokie turi būti šunys: šuniški, t. y. gamtiški, ar antropomorfizuoti. Kūrinio pradžioje šunys yra šunys, tik jiems suteikiamas balsas, vėliau jie jau įgyja visai žmogiškų mąstymo ir fizinių ypatybių: nuo nemenko intelekto reikalaujančių planų kurpimo, kaip įsilaužti į namus, suvokimo, kaip veikia televizija iki gimtinės ilgesio jutimo ar gebėjimo skirti spalvas. O juk toks gražus ir įtikimas buvo užmojis knygos pradžioje perteikti pasaulį per tai, kaip jį užuodžia šuo! Taigi kūrinys nuo realistinės apysakos greitai persirita į hiperbolizuotą komediją su sužmogintais gyvūnais.

Skaitymo nepalengvina ir ne visai prie pasakojimo nederantys, labiau anekdotų iliustracijas primenantys Kudabos piešiniai nei nedarni knygos kalba, taigi iš dalies ir Jonės Ramunytės vertimas. Vietomis kalba, rodos, liejasi, šmaikščiai ir darniai, net poetiškai, negaliu nepacituoti šio sakinio „[Šuniui] pakako traukti kvapų tuneliu, kurį šiukšlių sunkvežimiai išrausė ryto ore.“ (p. 24). Kitur, deja, pasakojimas tampa sprangus, pasirodo nenatūralių, knygiškų  posakių (pavyzdžiui, svarūs daiktai (p. 19), aikštis (p. 70), sujukusi (p. 96). O dar smulkios, vis dėlto neretos korektūros klaidos...

Taigi liūdnas mano antrasis susitikimas su D. Pennacu: atrodo, kad autorius turėjo tiek geros medžiagos skiaučių, bet jų nesurūšiavo, susiuvo taip, kaip pakliuvo, tad dailus skiautinys taip ir neišėjo. Įtariu, kad knyga pasmerkta dūlėti lentynose, o vaikų akys bėgios per puikias klasikines ar ne ką prastesnes šiuolaikines animalistines, (pavyzdžiui, Michaelio Morpurgo) istorijas.

Stephenas Kingas „Ponas Mersedesas“

Siaubo romanų karalius Stephenas Kingas (g. 1947) – itin produktyvus ir populiarus amerikiečių rašytojas. Vien lietuviškai galime skaityti per 50 jo knygų, o dabar per kelerius pastaruosius metus išėjo keli naujesni autoriaus romanai „Tamsoje be žvaigždžių“ (2012), „Daktaras Miegas“ (2015), o visai neseniai pasirodė ir „Ponas Mersedesas“, versta Jovitos Liutkutės.

Tai visiškai tipiškas detektyvinis romanas apie katės ir pelės žaidimą su itin tipiškais veikėjais. Kūrinio protagonistas – Bilas Hodžesas – prie televizoriaus trūnijantis ir apie savižudybę dėl nuobodulio svarstantis į pensiją išėjęs detektyvas. Iš kasdienybės nykybės jį ištraukia taip ir nesučiupto žudiko, kuris su mersedesu suvažinėjo aštuonetą žmonių, provokatyvus laiškas. Jis imasi savarankiškai ir, žinoma, nelegaliai tirti bylą. O istorijos antagonistas yra vilkas avies kailyje – išorėje geraširdis žmogelis, o iš tiesų sociopatas ir mizantropas, praeities šmėklas užčiaupiantis, tik darydamas ką nors tikrai niekšinga.

Romane pasakojama iš abiejų, t. y. detektyvo ir žudiko, pozicijų, todėl skaitytojo dėmesį bandoma pritraukti intriga, kuris kurį pričiups ir kuris pakeliui ko spės pridirbti. Kadangi tai gana stereotipiškas detektyvas, tad ir eiga bei pabaigos kontūrai nuspėjami jau vien perskaičius knygos anotaciją. Galbūt tai mano problema, bet kaip skaitytoja labiau mėgstu būti laikoma nežinioje, negu stebėti viską žinodama ir laukti, kol galiausiai viskas išsirutulios. Juk tai pramoginis detektyvinis romanas, kuris turėtų kelti įtampą, nežinią, versti spėlioti, o ne rimtoji literatūra apie idėjas, gyvenimą, pasaulį ar kokias kitokias svarbias įžvalgas. Tuo labiau kad tarp įžangos ir atomazgos nieko ypatinga šiame romane taip ir neįvyksta.

Žinoma, smagių momentų romane tikrai būta – veiksmas į pabaigą pradeda viršyti greitį ir nesinori paleisti knygos iš rankų, bet argi vertėjo to laukti daugiau nei 400 puslapių?

Rašytojo kūrybos gerbėjai gerai žino, koks rašytojas atidus detalėms, aplinkai ir veiksmo aplinkybėms. Ir šis romanas nėra išimtis. Vis dėlto knyga stipriai ištęsta, ir tai justi vos ne kiekviename iš beveik 500 puslapių. Vietoj reikšmingų detalių čia prikaišiota pastebėjimų, kurie niekur neveda, pavyzdžiui, kad detektyvo bičiulis savo šunį atsiveda pavadėliu, nes tokia miesto tvarka. Svarstau, gal S. Kingui moka už žodžių skaičių? O gal paprasčiausiai tokio produktyvaus rašytojo ranka negali sustoti skrebenusi?

Kitas kiekvienam gerbėjui žinomas dalykas, kad geriausi S. Kingo veikėjai tarsi gyvi: kiekvienas su savo pliusais ir minusais, irracionalumais, ydomis, baimėmis ir aistromis. Deja, šį kartą veikėjai primena iškamšas, suskirstyti į aiškiai gerus ir blogus, ir kiekvienas atlieka savo vaidmenį. Tik tiek. Hodžesas iš paskutiniųjų gaudo žudiką ir slepia viską nuo policijos, nes rašytojas taip nori.

Pirminė motyvacija, esą buvusiam pareigingam ir teisingam detektyvui trūksta gyvenimo prasmės, nebepateisina jo elgesio, kai gaudynės iš lengvo žaidimo virsta iš tiesų pavojinga situacija aplinkiniams ir net jo paties draugams. Nepateisina todėl, kad rašytojas nelinkęs personažui suteikti neigiamų savybių, pavyzdžiui, beprotybės link vedančios obsesijos ar paranojos, o tai puikiai pateisintų neatsakingą elgesį. Ne ką daugiau vidinės logikos turi ir prie jo vėliau prisijungę padėjėjai.  

„Ponas Mersedesas“ nykus ir nuviliantis romanas. S. Kingas iš jo alsuoja it pervargęs žmogus, todėl ir toks nesolidus darbas laviruoja ant grafomanijos ribos, ir ji nėra peržengta tik todėl, kad ne kartą rašytojas įrodė, kad gali kurti kokybišką žanrinę literatūrą. Na, o ieškantiems smagaus įtraukiančio detektyvo vakarui ar dviem siūlyčiau žiūrėti į kitą pusę. Knygynų lentynos dabar svyra nuo gausių detektyvinės literatūros vertimų.

Beje, „Ponas Mersedesas“ yra pirmoji trilogijos dalis apie į pensiją išėjusį detektyvą Bilą Hodžesą. Kol kas kitos dvi knygos į lietuvių kalbą nėra išverstos, tačiau kiekvienoje knygoje nagrinėjama vis kita byla, tad, jei vis dėlto nuspręsite skaityti šį romaną, jaudintis, kad „Pone Mersedese“ nebus sudėti visi taškai ant i, nereikėtų.

LRT logotipas