Vito Mancuso. teatroaperto.it nuotr.

Olandų akademikas Ianas Buruma teigė, kad popiežiaus Pranciškaus mintys apie sąžinės pirmumą „puikiai dera su kraštutiniu mūsų laikų individualizmu“. Išreiškęs savo nuostabą dėl šio fakto, autorius kaip geriausią popiežiaus pozicijos iliustraciją pateikė ne ką kitą, o Edwardą Snowdeną, – vyrą, kuris, paklusdamas savo sąžinei, nuėjo taip toli, kad paviešino slaptus JAV žvalgybos duomenis.

Tačiau kas bendro tarp kraštutinio individualizmo ir popiežiaus pozicijos? Tikriausiai nieko. Kai kalbama apie etiką, pirmiausias rūpimas klausimas yra šis: ar egzistuoja gėris, kaip kažkas universalaus ir objektyvaus, gėris, kuris galioja visiems, nepaisant aplinkybių? O gal viskas priklauso nuo aplinkybių ir egzistuoja ne gėris, o tik nauda? Tai pirmasis moralinės teologijos klausimas. Antrasis yra logiška šio pasekmė: jeigu tas universalusis gėris egzistuoja, tai koks jis? Kaip jį atpažinti ir kas gali jį atpažinti?

Katalikybės atsakas yra paprastas ir aiškus:
1) egzistuoja visiems žmonėms bendras gėris, universalus, objektyvus ir priklausantis ne nuo aplinkybių, jausmų ar emocijų, o glūdi dalykų prigimtyje;
2) šis gėris glūdi tame, kas skatina gyvenimą, ir kiekvienas žmogus kaip toks gali jį atpažinti pasitelkdamas savo sąžinės šviesą.

Gebėjimą objektyvų gėrį pažinti subjektyvios sąžinės dėka katalikybėje išreiškia klasikinė sąžinės sąvoka, kurią Katekizmas taip apibūdina: „Sąžinė yra dorovės principų suvokimas (synderesis)“ (KBK n. 1780; plg. taip pat Tomo Akviniečio Summa theologiae, I, q. 79, a.12). Terminas kyla iš lotyniško žodžio synderesis, kuris susiformavo iš graikiško syneidesis, reiškiančio „sąžinė“.

Synderesis išreiškia žmogaus sąmonės gebėjimą atpažinti gėrį, nepaisant savųjų interesų ir įvairių istorinių bei geografinių aplinkybių, gebėjimą žinoti, ar tai, ką daro, yra gera ar ne, taip įsteigdamas tai, ką Hansas Jonasas pavadino „atsakomybės principu“, tai yra gebėjimą atsakingai spręsti, kuris savo ruožtu remiasi laisvės tikrove.

Dažnai apie tai kalbame, pasitelkdami tokias sąvokas kaip „sąžinės šviesa“ arba „sąžinės balsas“. Akivaizdu, kad kraštutinis individualizmas yra visai kas kita: pastarasis gėrį apibrėžia, atsiremdamas į save, į tai, kas jam patogu ir naudinga, tuo tarpu popiežius Pranciškus teigia, kad gėris yra objektyvus, tačiau jį galima atpažinti ir praktikuoti tik pasitelkiant individualią sąžinę ir todėl „jai paklusti reiškia apsispręsti akivaizdoje to, kas suprantama kaip blogis arba kaip gėris“.

Sąžinės pirmumas (ne ontologinis, bet gnoseologinis) yra konkreti katalikiška sąvoka, kurią savo dokumente išryškino Pranciškus. Tas faktas, kad kai kam ši sąvoka skamba labai neįprastai, skatina kelti rimtų klausimų apie tai, kokios kokybės katalikybe remiasi pastaraisiais dešimtmečiais vyraujantys tam tikri sluoksniai, aistringai siekiantys atrodyti ortodoksiški, bet iš tiesų dažnai tiesiog mėgstantys valdžią ir tokią, kuri leidžia išduoti autentiškiausią vidinę katalikybės dvasią. Popiežiaus teiginius paremia ir Tarptautinės teologų komisijos dokumentas, paskelbtas 2008 m. gruodžio 6 d. „Universalios etikos paieškos: naujas žvilgsnis į prigimtinį įstatymą“. (Komisiją sudaro apie trisdešimt popiežiaus paskirtų žymių teologų).

Dokumentas tvirtina, kad moralinis gėris „paliudija pats save ir yra suvokiamas, atsispiriant nuo jo paties“ (n. 56). Anksčiau įvairios religijos būdavo pristatomos kaip „egzistuojančio plačiai pasklidusio moralinio paveldo liudijimas“, kuris „plėtoja universalią etinę žinią, imanentišką daiktų prigimčiai, ir kurią žmonės yra pajėgūs suprasti“ (n. 11).

Tai be galo stiprūs žodžiai, kurie reiškia, kad moraliniam gyvenimui nėra būtini įstatymai, kodeksai, išorinis autoritetas: egzistuoja etinė žinia, „imanentinė“ dalykų prigimčiai, o žmonės, tikintys ar ne, turintys sąžinę, gebėjimą priimti dorovinį sprendimą, „geba jį atpažinti“. Iš to seka, kad kiekvienas, vadovaudamasis savo protu, gali gebėti įvertinti, kas yra gera, ir ko dera vengti, tiesiog jis turi būti sąžiningas sau.

Žinoma, tai nėra lengva, ir čia mums padeda įstatymai, kodeksai ir visas išorinis aparatas, kurį sukuria mums vadovaujantys asmenys, kuriuos savo ruožtu „prižiūri“ ir, taip sakant, „įgalioja“, jų sąžinės šviesa. Katalikiškoji tradicija labai aiškiai apie tai kalba. Štai Biblijoje skaitome: „Juk kartais žmogaus širdis [sąžinė] gali daugiau pasakyti apie jo būklę, negu sargybos bokšte sėdintys septyni sargai“ (Sir 37, 14). O apaštalas Paulius: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“ (Rom 14, 23). Ir galiausiai Jėzus: „Kodėl gi patys nenusprendžiate, kas teisus?“ (Lk 12, 57).

Tarp daugybės autoritetingų balsų štai kardinolo Johno Henry'io Newmano mintys: „Be jokios abejonės, jei turėčiau paminėti religiją, keldamas tostą, kuris vainikuotų šventinę vakarienę, išgerčiau į popiežiaus sveikatą, jeigu jums tai patinka; tačiau pirmiausia pakelčiau tostą už sąžinę – tik pakui už popiežių“; Vatikano II Susirinkimas teigia: „Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje... Ištikimybe sąžinei krikščionys jungiasi su kitais žmonėmis, norėdami drauge ieškoti tiesos ir siekti teisingai išspręsti daugelį moralinių problemų, kylančių tiek asmeniniame gyvenime, tiek visuomenės komunikavime (Gaudium et spes 16); jaunasis Josephas Ratzingeris taip rašė: „Aukščiau popiežiaus, kuris išreiškia įpareigojančią bažnytinės valdžios teisę yra individuali sąžinė, kuriai dera pirmiausia paklusti, esant reikalui – net prieštaraujant bažnytinės vyresnybės nurodymams“ (šią citatą teologas Hansas Küngas įtraukė į pirmąjį savo Memuarų tomą); dabartinis Katekizmas moko: „Žmogus visada turi paklusti tikram savo sąžinės sprendimui“ (n. 1800).

O štai Teologų komisija dokumento 59 paragrafe cituoja: „Vien subjekto sąžinė, jo praktinio proto sprendimas, gali suformuluoti betarpišką veikimo normą“; ir iškart tęsia: „Moralinis įstatymas negali būti pristatomas kaip taisyklių visuma, kuri a priori primetama moralės subjektui, bet yra objektyvus įkvėpimo šaltinis jo itin asmeniniamsprendimo priėmimo procesui.“

Toks yra labiausiai katalikišką tradiciją atspindinčios doktrinos branduolys: sprendimo procesas yra labiausiai asmeninis. Tad jokio individualizmo, jeigu norime – tai greičiau jau personalizmas, ir tai visai kas kita. Tad visi galime būti ramūs: popiežius Pranciškus yra tobulai katalikiškas! Bet kaip tik todėl atkartoja paradoksą, su kuriuo susidūrėme jau kardinolo Maria Martini asmenyje: jis sugebėjo būti išties universalus ir paliesti daugelio, net ir netikinčiųjų širdis.

Parengta pagal repubblica.it