Arkivyskupas Victor Manuel Fernández. www.periodistadigital.com nuotr.

Arkivyskupas Víctoras Manuelis Fernándezas, Buenos Airių katalikų universiteto rektorius – kartais vadinamas popiežiaus sekretoriumi – neseniai publikavo tekstą, kuriame sistemiškai ginamas apaštališkasis paraginimas „Amoris Laetitia“ – prieštaringai vertinamas dokumentas, skirtas šeimos klausimams. Autorius reziumuoja, kad dokumento kritikai yra įstrigę „mirtinų spąstų“ logikoje ir jų požiūris rizikuoja „išduoti Evangelijos esmę“.

Popiežius Pranciškus buvo kritikuojamas už tai, kad sukūrė dviprasmišką situaciją bei sumaištį, tačiau vienas artimiausių jo teologinių patarėjų teigia priešingai: pontifikas siekė išjudinti Bažnyčią Komunijos klausimu kai kuriems antrą santuoką sudariusiems asmenims „diskretišku būdu“ – jis norėjo, kad pagrindiniai „Amoris Laetitia “ skyriai būtų skirti meilei.

Štai kodėl, sako arkivyskupas Víctoras Manuelis Fernándezas, Buenos Airių katalikų universiteto rektorius, popiežius konkretų naujos praktikos taikymą aptarė išnašose, o ne pagrindiniame tekste – nors jis sutinka, kad kilęs „furoras“ reiškia, jog popiežiui galiausiai nepavyko išlaikyti jį „diskretišką“.

Šias pastabas autorius išsakė straipsnyje, kuris buvo publikuotas Lotynų Amerikos vyskupų skėtinės organizacijos Medeline ispaniškai leidžiamame teologijos žurnale, dedikuotame popiežiui Pranciškui. Tekstas, pavadintas „Aštuntasis Amoris Laetitia skyrius: Kas lieka po audros“, yra kol kas sistemiškiausia dokumento apologija.

Autorius argumentuoja, kad kai kurie kritikai vadovaujasi logika, prilygstančia „mirtiniems spąstams“, Evangeliją ir popiežiaus mokymą palenkdami savotiškam „intelektualiniam pelagianizmui... administruojamam oligarchinės etikų grupės“, pasitelkiant požiūrį, kuris galimai veda prie „Evangelijos esmės išdavimo“.

Plačiai žinoma, kad Fernándezas, kuris kartais yra pristatomas kaip popiežiaus sekretorius, nemažai prisidėjo ruošiant „Amoris Laetitia“ juodraštį, tad puikiai gali ją komentuoti, reaguodamas į, anot jo, mažos, tačiau „hiperaktyvios kritikų grupės“ veiklą.

Beje, pats popiežius pateikė autoritetingą aštuntojo „Amoris Laetitia“ skyriaus, kuriame ir yra išnaša apie Komunijos klausimą, išaiškinimą 2016 m. rugsėjo 9 d. laiške Buenos Airių vyskupams.

Laiške Pranciškus dėkojo vyskupams už jų parengtas gaires, kuriose kalbama apie tai, kad tam tikrais atvejais būtų leistina priimti sakramentus, ir sakė, jog „nėra jokios kitos „Amoris Laetitia“ interpretacijos“.

Atsakydamas kritikams, kad popiežius negali autoritetingai šitokiu formatu pasisakyti, Fernándezas primena istorinius precedentus, susijusius su popiežių susirašinėjimu su vyskupais, kai šie laiškai vėliau buvo cituojami mokymo dokumentuose. Pavyzdžiui, Pijaus IX citata randama Vatikano II konstitucijos „Lumen Gentium“ išnašoje.

Šie pavyzdžiai rodo popiežiaus laiško Buenos Airių vyskupams „hermeneutinį autoritetą“, sako Fernándezas.

Jis pratęsia, kad Jonas Paulius II, 1980-aisiais savo paraginime „Familiaris Consortio“, atverdamas Komunijos galimybę antrą kartą vedusiems, jau įgyvendino „svarbią naujovę“. („Familiaris Consortio“ leido antrą sąjungą sudariusiems asmenims, kuriems lig tol buvo draudžiami sakramentai, priimti juos su sąlyga, kad jie apsispręstų gyventi skaisčiai).

„Daugelis priešinosi šiam žingsniui“ ir vis dar priešinasi, sako Fernándezas, „baimindamiesi reliatyvizmo išaugimo“. Po to autorius svarsto apie moralines normas ir jų pritaikymą „Amoris Laetitia“, – popiežiaus kritikai kaltina jį skatinant reliatyvizmą ir subjektyvizmą.

Pranciškus niekada neteigė, kad bendrieji moraliniai principai nepajėgūs apimti visų įmanomų situacijų, nei to, kad jie nesugebėtų nulemti sąžinės sprendimo, o tai, jog jų formuluotės nesugeba apimti visų ir kiekvienos situacijos, sako arkivyskupas. „Tos normos formuluotė, o ne pati norma, negali apimti visų įmanomų atvejų“, – sako Fernándezas.

Pavyzdžiui, normos, draudžiančios žudyti ir vogti, yra absoliučios, nenumatančios jokių išimčių; vis dėlto kyla klausimas, ar atimti kitam gyvybę, ginantis nuo užpuoliko, reiškia žudymą; arba – paimti svetimo maisto alkanam vaikui pamaitinti – ar tai vis dar yra vagystė?

Tokiu pačiu būdu, tęsia Fernándezas: „...Tiek pat teisėta klausti, ar gyvenimas kartu kaip vyras ir žmona visada atitinka „svetimavimo“ apibrėžimą „visa to žodžio prasme“. Pabrėžiu, „visa to žodžio prasme“, nes žmogus negali laikyti tų veiksmų visais ir kiekvienu atveju sunkiai nedorais vertinant subjektyviai. Konkreti situacija tampa sudėtinga tada, kai, anot šv. Tomo Akviniečio, „neapibrėžtumo padaugėja“. Išties nėra lengva pavadinti „svetimautoja“ moterį, kuriai kitas vyras suteikė pastogę, ekonominę ir finansinę pagalbą ir kuris padeda jai auginti vaikus iš ankstesnės santuokos ir su kuriuo ji kartu nugyveno daugelį metų ir susilaukė vaikų“.

Pranciškaus pirmasis rūpestis nėra tai, nei tai, ar moteris aiškiai supranta atotrūkį tarp jos gyvenimo situacijos ir objektyvių moralinių normų, nei užgaulios terminijos vartojimas: tokios kaip „svetimautoja/s“ ar „suvedžiotoja/s“, kuriais apibūdinami žmonės tokiose situacijose. Popiežiui labiausiai rūpi gilesnis asmeninės atsakomybės ir kaltumo klausimas, argumentuoja Fernándezas.

Popiežiaus esminis taškas, anot autoriaus, yra tai, kad konkrečios aplinkybės gali sumažinti ar net panaikinti atsakomybę bei kaltumą net neigiamų įsakymų ir absoliučių moralinių normų atveju, tokių kaip „vyro ir žmonos gyvenimas“.

„Pašvenčiamosios malonės gyvenimas nėra visada prarastas“, – sako Fernándezas, atkreipdamas dėmesį į panašias šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI mintis.

Tokie atvejai, anot Fernándezo, tampa dar sudėtingesni, kai vienas iš sutuoktinių nėra praktikuojantis katalikas, ir dažniausiai yra susiję su daugeliu rimtų moralinių pasekmių (pavyzdžiui, pastovaus auklėjimo vaikams užtikrinimas). Todėl šiuos atvejus dera nagrinėti „su didžiuliu rūpestingumu, kai tenka pareikšti sprendimą, remiantis vien moraline norma“.

Fernándezo teigimu, tai ypač pasakytina, kaip pažymima „Amoris Laetitia“, apie šeimas trapiose arba ekonomiškai varganose situacijose, kurių judesio laisvė yra stipriai suvaržyta.

Jis sakė, kad popiežius Pranciškus atsispyrė progresyvių moralės teologų raginimui pritarti pasiūlymams panaikinti skirtumą tarp objektyvios nuodėmės bei subjektyvios kaltės ir išlaikė poziciją, kad išsiskyrusių asmenų lytiniai santykiai naujose sąjungose visada „sudaro objektyvią sunkios įprotinės nuodėmės situaciją“, net ir tada, jei kaltumas vertinant subjektyviai kai kuriais atvejais neegzistuoja.

Tačiau net ir tais atvejais „ne konkrečios aplinkybės apibrėžia objektyvų moralumą“, sako Fernándezas, pridurdamas: „Tas faktas, kad aplinkybės gali sumažinti kaltumą, nereiškia, jog tai, kas yra objektyviai bloga, dėl to tampa objektyviai gera.“

Objektyviai nuodėminga situacija išlieka, „kadangi išlieka aiškūs Evangelijos pasiūlymai santuokai, o šios konkrečios situacijos objektyviai jų neatspindi“.

Pereinant prie įžvalgos proceso, kurį išdėsto „Amoris Laetitia“, Fernándezas sako, jog Pranciškus niekur neteigia, kad kas nors gali priimti Komuniją, nebūdamas malonės būsenos, o tai, jog objektyviai sunki kaltė nėra pakankama, kad asmuo netektų pašvenčiamosios malonės.

Todėl „galėtų būti pasitelkiamas įžvalgos kelias, atviras galimybei priimti Eucharistiją“.

Įžvalga tokiais atvejais apima asmenį, kuris pasitelkia savo sąžinę, kad Dievo akivaizdoje ištirtų savo tikrąją situaciją – kartu su jos ribomis bei praktinėmis galimybėmis, – jie yra lydimi sielovadininko ir nušviesti Bažnyčios mokymo.

Tokia įžvalga, tęsė jis, liečia ne absoliučiai galiojančią moralinę normą, bet disciplinos pasekmes. Norma išlieka universali, tačiau jos pasekmės arba padariniai gali būti įvairūs. Paaiškindamas, kad tai gali būti nustatyta pasitelkiant „sielovados dialogą“, sakė Fernándezas, „ir būtent tai atveria kelią [sakramentinės] disciplinos pokyčiams .“

„Didžioji Pranciškaus inovacija, – rašė jis, – yra leisti, kad sielovadinė įžvalga vidinio forumo erdvėje turėtų praktinių pasekmių tam, kaip yra taikoma disciplina.“ Bendra kanoninė norma išlieka, tačiau „negali būti pritaikyta tam tikrais atvejais kaip įžvalgos proceso pasekmė“.

Čia, anot Fernándezo, Pranciškus įveda naujovę, „lyginant su praeityje galiojusia praktika“.

Tas pokytis yra legalus, sako Fernándezas, cituodamas pavyzdžių iš Bažnyčios istorijos, kai stebėjome tiek jos doktrinos supratimo, tiek ir iš jo kylančių disciplininių pasekmių raidą – pavyzdžiui, vergų laikymas arba klausimas apie nekatalikų amžinąjį išsigelbėjimą. Doktrina nepakito, tačiau kartais išties įvykdavo aiškus supratimo ir tos doktrinos pritaikymo posūkis.

Žvelgiant vien į praėjusį amžių, tęsia Fernándezas, įvyko svarbių net disciplinos, susijusios su išsiskyrusiais ir sudariusiais antrą sąjungą, pokyčių. Jis cituoja pavyzdį, jog buvo laikas, kai tokius žmones būdavo atsisakoma laidoti su bažnytinėmis apeigomis. Iš esmės tai reiškė išsiskyrusių ir antroje sąjungoje gyvenančiųjų ekskomuniką, kuri buvo įmanoma pagal 1917 m. kodeksą.

Tos sankcijos panaikinimo šalininkai rėmėsi tais pačiais argumentais, kurie dabar pasitelkiami argumentuojant prieš galimybę jiems priimti Komuniją. Nors „Amoris Laetitia“ įvestas pokytis „neprieštarauja ankstesniam mokymui“, o yra „harmoninga raida ir kūrybingas tęstinumas“, – rašė jis.

Fernándezas stipriai kritikuoja tuos, kurie teigia, kad „Amoris Laetitia“ leidžia žmonėms, remiantis savo sąžine, patiems apibrėžti, kas yra teisinga ar klaidinga. (Nors Fernándezas tiesiogiai apie tai neužsimena, tačiau keturių kardinolų laiškas „dubia“, pavyzdžiui, šitokį priekaištą kelia.)

„Plėtodami tokį argumentą, Pranciškaus oponentai siekia kitus priversti prisiimti logiką, kuri veda į aklavietę, – sako jis. – Kai prisiimama tokia mentalinė struktūra, nelieka kito pasirinkimo vien priimti visą tokio mąstymo logiką ir jos pasekmes.“

„Tai mirtini spąstai“, – rašo Fernándezas.

Jis kaltina popiežiaus kritikus savos rūšies „intelektualiniu pelagianizmu“, kai tam tikra mąstymo forma tampa Evangelijos vertinimo kriterijumi – taip pat ir Petro tarnystės. Tokiu būdu „Šventasis Raštas pasitelkiamas vien tam, kad pailiustruotų „tokio“ mąstymo logiką, administruojamą etikų oligarchinės grupės“.

Bet kuriuo atveju, sakė jis, Pranciškaus siekis pabrėžti įžvalgos svarbą nėra skirtas puoselėti „sąžinę, reikalaujančią teisės susikurti jai sau patinkančią tiesą arba pritaikyti ją prie savo troškimų“, o iš sielovadininko pusės – „niekada negalima nuslėpti visos tiesos šviesos“.

Tai, kam Pranciškus kviečia „Amoris Laetitia“ puslapiuose, yra „labai reiklu“, užbaigia Fernándezas. Kur kas lengviau taikyti baltas ir juodas normas, neatsižvelgiant į sudėtingą tikrovę ir konkrečius gyvenimus, „tačiau tas patogus kietumas gali būti Evangelijos esmės išdavystė“.

Iš „Crux“ vertė Saulena Žiugždaitė