EPA nuotrauka

Po tragedijos Utojos saloje, kai Andersas Breivikas sušaudė Darbo partijos jaunimo stovyklos dalyvius, vykę parlamento rinkimai šiai partijai nebuvo sėkmingi. Nors gauta daugiausia balsų, koaliciją suformavo konservatoriai. Šiandien vykstančiuose Darbo partija gali pirmą kartą po 93 metų pertraukos likti antroje vietoje, o tradicinis nafta paremtas ekonominis modelis – žlugti.

Konservatoriai sieks išlikti valdžioje

Po 2013 m. nė viena politinė partija neįgijo daugumos šalies parlamente. Todėl konservatoriai sudarė mažumos vyriausybę su dešiniąja populistine Progreso partija (Frp), remiama Liberalų ir Krikščionių demokratų (KrF). Apklausų rengėjai jau ir dabar mėgina sublokuoti kairiuosius ir dešiniuosius į dvi stovyklas pagal tai, kokios koalicijos yra labiausiai tikėtinos. Pastaruoju metu dešiniųjų keturių partijų blokas pranoksta kairiųjų stovyklą, todėl galima tikėtis, kad valdžia po rinkimų nesikeis – partijos kartu sudėjus gali gauti 87 vietas parlamente, daugumai reikia 85.

Visgi šią stovyklą keletas klausimų skaldo. Nėra sutarimo dėl aplinkosaugos politikos. Krikščionys demokratai ir liberalai prieštarauja naftos gavybai teritoriniuose šalies vandenyse, be to, nenorėtų būti vienoje koalicijoje su Frp dėl šios antiimigracinių nuostatų. Konservatoriai ir Frp nenori riboti naftos gavybos – pirmieji nori gavybą plėsti, antrieji apskritai yra skeptiški dėl klimato kaitos realumo. Aplinkosauga KrF ir liberalams bus esminis klausimas derantis dėl koalicijos. Progreso partijos prioritetai visai kiti – mažesni mokesčiai, geresnė kelių kokybė ir griežta imigracijos kontrolė.

Ši keturių partijų sąjungai buvo kilę iššūkių ir šią kadenciją – jų vos neišskyrė 2016 metų biudžeto formavimas. Koalicijos vedliai – konservatoriai yra ekonomikai liberali partija, tačiau konservatyvūs socialinėje ir religinėje sferose. Šios politinės jėgos populiarumas kyla – tam įtaką daro prieš premjerą Erną Solbergą nukreipta Darbo partijos kampanija, kuri sulaukė nemenko pasipiktinimo visuomenėje, bei auganti ekonomika, rekordiškai žemas nedarbas. Pirmą kartą po 1924-ųjų yra realių šansų rinkimuose pranokti savo pagrindinius varžovus, kurie laimėjo visus rinkimus nuo pat 1927-ųjų. Apklausose nuo Darbo partijos konservatoriai atsilieka minimaliai ir pretenduoja gauti 23–24 %.

Populistinė Progreso partija, būdama koalicijos dalimi, per pastaruosius ketverius metus tapo puikiai matoma. Ypač dėl jos lyderės Sylvios Listhaug kontroversiškų pasisakymų LGBT ir imigracijos klausimais. Tai, kad ketverius metus partija dirbo vyriausybėje, legitimizavo šią politinę jėgą – iki pat 2013 m. niekas net nesiūlydavo Frp jungtis į koaliciją. Ar konservatorių ir jų sąjungininkų sėkmės atveju Progreso partija vėl bus koalicijoje, išlieka atviras klausimas būtent dėl Liberalų ir krikdemų atsargumo, nesutampančių pozicijų ne tik dėl aplinkosaugos, bet ir migrantų klausimais. Tai gali priversti konservatorius rinktis tarp dviejų mažesnių partnerių ir Frp. Rinkimuose Progreso partija turėtų gauti 15–16 % balsų, KrF ir liberalams žadama po 4–5 %.

Pagal šalies rinkimų sistemą, jeigu partija peržengia 4 %, gauna papildomų vietų parlamente, nes nors šalis suskirstyta į 19 daugiamandačių apygardų, dalis vietų paskirstoma pagal rezultatus nacionaliniu lygmeniu .

Istorinio pralaimėjimo grėsmė

Apklausose Darbo partija (Ap) vis dar lenkia konservatorius, tačiau persvara jau telpa į statistinės paklaidos ribas. Tad grėsmė, jog po 93 metų rinkimai nebus laimėti, yra nemenka. Galimybės grįžti į valdžią priklausys nuo to, kaip seksis potencialiems partneriams, ypač Raudonųjų partijai. Be abejo, už paramą raudonieji keltų savo reikalavimus: palaipsniui stabdyti naftos gavybą, įvesti šešių valandų darbo dieną. Socialistinė kairiųjų partija taip pat pasisako už tai, kad būtų stabdoma naftos gavyba. Leiboristai šiuose rinkimuose turi ir ne itin populiarių pasiūlymų, pavyzdžiui, padidinti mokesčius, tiesa, visų pirma būtų nusitaikyta į turtingiausius. Apklausos Darbo partijai žada 25–27% balsų.

Svarbiausia iš potencialių Ap partnerių yra Centro partija (SP). Tai agrarinės pakraipos politinė jėga, kurios reitingai nuosekliai kyla. 2005–2013 m. SP jau buvo Leiboristų koalicijos partnerė. Partija puikai suvokia savo vertę, tad atmeta galimybę dirbti koalicijoje su raudonaisiais ir Žaliųjų partija bei nori persiderėti dėl prekybos su ES, palikti Šengeno zoną, drausti burkas ir didinti gynybos finansavimą. SP sėkmingai vilioja Progreso partijos, Darbo partijos ir konservatorių rinkėjus. Apklausos žada 8–11% palaikymą. Kita galima partnerė – Socialistinė kairiųjų partija galėtų gauti 5–6% balsų.

Naftos erai – galas?

Kad ir kokie būtų rinkimų rezultatai, realu, jog šie rinkimai sunaikins naftos erą Norvegijoje. Tiek potencialūs kairiųjų, tiek dešiniųjų partneriai to reikalauja, o tai, kas valdys šalį, pirmiausia ir priklausys nuo mažesniųjų partijų rezultatų bei koalicinių preferencijų.

Svarbu bus ir tai, ką po rinkimų pasirinks remti žalieji, kurie taip pat nori stabdyti naftos gavybą. Naftos kainų kritimas labai paveikė visuomenės nuotaikas. Tai parodė, kad iškastiniu kuru paremtas ekonomikos modelis nėra tvarus, ir sustiprino aplinkosauginį judėjimą. Dešiniųjų vyriausybė įveikė naftos kainų kritimo sukeltą ekonomikos krizę, tačiau tai simpatijų iškastiniam kurui nepadidino.

Kol kas aišku viena – labai didelė tikimybė, kad Norvegija jau greitai bus kitokia. Be naftos gavybos. Ir su rinkimus po 93 metų pertraukos pralaiminčia Darbo partija. Tačiau, koks bus galutinis valdžios peizažas, atsakyti sunku.