Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. „Teatro žurnalo“ nuotr.

TEATRO ŽURNALAS, Nr. 7

Į „Teatro žurnalo“ klausimus atsako teatrologas, prodiuseris ir dabartinis Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis LIUGA.

Susidaro įspūdis, kad visa teatro bendruomenė sulaikiusi kvapą laukia naujo režisūros mesijo, kuris sukeltų proveržį Lietuvos teatre. Diplominiai režisūros absolventų darbai iš karto įtraukiami į teatrų repertuarus, teatrai varžosi dėl jaunų (ir ne tik jaunų) režisierių. Ar tikrai Lietuvos teatrui taip gyvybiškai svarbu užsiauginti naują režisierių kartą? O gal būtų įmanomos kitos lietuvių teatro raidos kryptys?

Negalėčiau kalbėti daugiskaita apie naują režisierių kartą. Kartos sąvoka, manau, šiandien nieko nereiškia. Yra atskiros individualybės, kurių nesieja jokios bendros vertybės. Tik amžius ir noras įsitvirtinti teatro rinkoje. Klausimas – kaip tos individualybės gali pradėti leisti šaknis į mūsų teatro dirvą? Tai tiesiogiai priklauso nuo teatrinės sistemos.

Lietuvoje veikia du skirtingi teatrų modeliai: valstybinis ir nepriklausomas. Jaunas režisierius, baigęs studijas, turi galimybę rinktis: burti savo grupę ir kurti nepriklausomą teatrą arba bandyti dirbti valstybiniame teatre. Kiekvienas pasirinkimas turi savo pranašumų ir trūkumų, užkrauna jaunam menininkui vienokią ar kitokią atsakomybę. Tiems, kurie bandė kurti nepriklausomai, pažįstami administravimo, finansavimo, repeticijoms ir spektakliams rodyti reikalingų aikštelių paieškos vargai. Jiems įveikti reikia daug kantrybės ir bendražygių, pasirengusių iššūkiams.

Eidamas šiuo keliu, jaunas menininkas įgyja naujų žinių, kurių negavo akademijoje, ir turi daugiau galimybių bei laisvės, tiesa, turinčios tam tikrą kainą. O valstybiniame teatre jis gauna administracinį, techninį aptarnavimą, finansavimą, bet turi taikytis su tam tikromis sąlygomis. Pirma, valstybiniai teatrai yra repertuariniai su aktorių trupėmis ir teatrų vadovams tenka rūpintis juos užimti. Antra, spektakliai neturi būti nuostolingi, nes daugiausia iš pajamų teatrai gali plėtoti kūrybinę veiklą. Dar svarbi ir repertuarinių teatrų erdvių architektūra. Gali atrodyti, kad visa tai riboja jaunųjų kūrybinę laisvę. Bet viskas priklauso nuo individualaus požiūrio ir kūrybingumo. Todėl ne teatrinė sistema iš esmės lemia jauno menininko raidą. Svarbiausia – kūrybinės idėjos.

Viena ryški pastarojo dešimtmečio tendencija yra tai, kad beveik neliko režisierių, nuolat dirbančių repertuariniuose teatruose. Jaunieji režisieriai arba renkasi nepriklausomą kelią, arba bando derinti darbą valstybiniuose teatruose su savo projektais. Pavyzdžiui, Agnius Jankevičius, Artūras Areima ir jaunesnieji Vidas Bareikis, Kamilė Gudmonaitė. Jie ne tarnauja kokiam nors vienam teatrui, o siekia savo kūrybinių tikslų, ieško vietos, kur galėtų realizuoti savo sumanymus.

Nebelieka režisierių-meno vadovų, kurie prisiimtų atsakomybę už teatrą. Iš vyresniųjų tai nepailsdamas daro Jonas Vaitkus Rusų dramos teatre. Jis bene nuosekliausiai Lietuvoje plėtoja tradicinį repertuarinio teatro modelį. Iš jaunųjų galima išskirti Gabrielę Tuminaitę, dirbančią Mažajame teatre, pastaruoju metu Šiaulių dramos teatre meno vadovu bando dirbti Paulius Ignatavičius. Turbūt ir viskas. Tokia tendencija nėra specifiškai lietuviška. Ją galima stebėti ir Europos repertuariniuose teatruose. Meno vadovai tampa kuratoriais. Atsiranda teatro teoretikų, prodiuserių, verslininkų, kurie vadovauja didesniems teatrams, festivaliams. Ši tendencija turi pranašumų ir trūkumų. Viena vertus, teoretikas su prodiusavimo patirtimi gali turėti daugiau žinių, reikalingų formuoti naujas teatro kryptis. Kita vertus, be režisieriaus praktiko repertuariniame teatre sunkiau užtikrinti kūrybinio darbo nuoseklumą, darbą su trupe.

O kokius kūrybos būdus renkasi jaunieji režisieriai? Kuo jie skiriasi nuo vyresnių jų kolegų ir mokytojų? Susidaro įspūdis, kad mažai kuo. Baigę mokslus jaunieji savo darbą supranta panašiai kaip jų mokytojai. Vyrauja literatūrinio teksto interpretacija ir perkėlimas į sceną, pasitelkiant į pagalbą aktorius, scenografą, kompozitorių ir kt. Šiame tradiciniame lietuvių teatro fronte naujų genijų nematyti, ir geriausiu atveju galima kalbėti apie įdomesnę interpretaciją, aktorių darbus... Beveik nematyti kitokių kūrybinių strategijų, išnaudojant kolektyvinės kūrybos, tiriamojo darbo, naujo teksto gimimo repeticijų procese galimybes.

Manau, šiuolaikinis teatras iš jaunųjų laukia naujų idėjų ir kūrybinės paieškos, o ne vien profesinės specializacijos. Per tokią nuoseklią paiešką ir galėtų gimti kitokios teatro kryptys.

Režisierius turi nuolat lavinti mąstymą ieškodamas meninių ėjimų – panašiai kaip šachmatininkas. Nekrošiaus darbo arkliukas yra namų darbai. Savo sumanymus jis iš anksto apgalvoja, sukonstruoja galvoje ir ant popieriaus. To jis moko ir studentus.

Egzistuoja nuomonė, kad režisūros neįmanoma išmokyti. Vis dėlto aukštosios mokyklos rengia režisierius. Kokių, Jūsų nuomone, būtiniausių įgūdžių turėtų įgyti žmogus, norintis tapti režisieriumi? Ar pritariate minčiai, kad režisūros mokytis reikėtų jau brandžioms asmenybėms, o ne jaunuoliams, ką tik palikusiems mokyklos suolą?

Iš dalies sutinku su nuomone, kad režisūros išmokyti neįmanoma. Galima perduoti tam tikrus profesinius įgūdžius. Egzistuoja įvairių šios profesijos mokymo būdų. Iš esmės jie priklauso nuo pagrindinio mokytojo (kurso vadovo) požiūrio. Vieni susikuria tam tikras metodikas, pagrįstas žiniomis, teorijomis. Kiti neturi jokių metodikų ir vadovaujasi savo patirtimi. Pastaruoju keliu eina, pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius.

Kaip vienas iš jo vadovaujamo režisierių kurso pedagogų matau Nekrošiaus darbą su studentais. Jis moko amato pagrindų, bet daro tai savaip. Siekia ugdyti ne profesinę techniką, bet mąstymą. Svarbu ne tai, kaip „teisingai“ padarai, bet kaip sugalvoji, kokią turi idėją. Nekrošius nepaliaudamas ragina studentus mąstyti nestandartiškai, eiti nepramintais keliais, atrasti savitą sumanymą, kuris jam yra režisūros pagrindas. Jis mano, kad režisierius neturi atsidurti situacijoje be išeities, jis privalo rasti sprendimus ir padaryti juos kūrybiškai patrauklius aktoriams.

Tam režisierius turi nuolat lavinti mąstymą ieškodamas meninių ėjimų – panašiai kaip šachmatininkas. Nekrošiaus darbo arkliukas yra namų darbai. Savo sumanymus jis iš anksto apgalvoja, sukonstruoja galvoje ir ant popieriaus. To jis moko ir studentus. Nepasikliauti kolektyvine kūryba ir improvizacijomis per repeticijas. Primesti aktoriui sumanymą taip, kad pats aktorius norėtų jį įgyvendinti. Mąstymo savitumas tiesiogiai nepriklauso nuo patirties, todėl amžius čia nėra svarbus. Svarbiau, kaip dirba būsimo režisieriaus galva ir kiek jis turi kantrybės, užsispyrimo dirbti individualiai. Gali pasirodyti, kad šiuolaikiniame teatre toks mokymas yra senamadiškas, bet iš esmės jis išsaugo režisieriaus darbo vertę, be kurios ši profesija tiesiog išnyktų.

Neseniai kalbėjau su Lietuvoje žinomu suomių režisieriumi Kristianu Smedsu apie režisierių mokymą. Jis apskritai mano, kad režisūros profesijos išmokyti negalima. Anot Smedso, šią profesiją pasirinkusius studentus galima mokyti tik savirežisūros, t. y. suprasti savo pasirinkimų motyvus: apie ką ir kodėl noriu teatre kalbėti, kokias priemones renkuosi, kaip jas ketinu taikyti praktikoje?

Ieškojimas atsakymų į visus šiuos klausimus ir turėtų būti mokymo procesas. Manau, tokiame požiūryje yra daug tiesios. Šiuolaikiniame jauname teatre ieškojimai daugiausia vyksta estetinių priemonių ir formų plotmėje be gilesnės motyvacijos ir klausimų apie pačią teatro meno prasmę. Pavyzdžiui, ar teatras dar gali būti bendro išgyvenimo vieta? Ar įmanoma ir kokiomis priemonėmis to siekti? Kokia aktoriaus, kaip kūrėjo, vieta šiandieniame teatre? Kaip režisierius gali padėti aktoriui ją iš naujo atrasti? Žinoma, būtų naivu manyti, kad studentai nuo pat akademijos suolo puls ieškoti atsakymų į šiuos ir panašius klausimus. Tačiau jie galėtų tapti savotišku profesijos kelrodžiu. Juk nuo to priklauso pati teatro ateitis.

Aktorius yra pats sau kūrybinė medžiaga ir įrankis, o režisieriaus darbo įrankis – jo galva. Režisierius turi turėti gebėjimų, kurie nėra būtini aktoriui. Ir atvirkščiai.

Ar Jums neatrodo, kad Lietuvoje režisieriaus ir aktoriaus profesijos pernelyg griežtai atskirtos? Ar tai negalėtų būti priežastis to, kad jauniems režisieriams gana dažnai sunkiai sekasi dirbti su aktoriais? „Kino pavasaryje“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje lankęsis garsus amerikiečių kino aktorius ir režisierius Barry Primusas mano, kad režisierius tiesiog privalo pats išbandyti aktorystę, kad geriau suprastų aktorius. Kita vertus, jis pripažino, kad būna ir išimčių...

Žinoma, režisierius turėtų pats išbandyti aktorystę, jei yra tokia galimybė. Dauguma didžiųjų XX a. režisierių tai yra darę. Bene geriausiai pavyko Michailui Čechovui, ir savo aktorinės patirties pagrindu jis sukūrė sistemą. Tačiau tai nepaneigia esminių skirtumų tarp režisieriaus ir aktoriaus profesijų. Tai mąstymo, gebėjimų ir įrankių skirtumai.

Aktorius yra pats sau kūrybinė medžiaga ir įrankis, o režisieriaus darbo įrankis – jo galva. Režisierius turi turėti gebėjimų, kurie nėra būtini aktoriui. Ir atvirkščiai. Tačiau pritarčiau nuomonei, kad, rengiant aktorius ir režisierius, tarp jų turėtų vykti glaudesnis bendradarbiavimas. Juolab kad negalima nuo pat pirmų kursų pasakyti, jog vienas ar kitas studentas teisingai pasirinko režisieriaus arba aktoriaus profesiją. Tai tampa aišku studijų procese. Nekalbant jau apie tai, kad būsimi režisieriai, neturėdami galimybės nuolat dirbti ne vien su studijų kolegomis, bet ir su profesionaliais aktoriais, netenka labai svarbių praktinių įgūdžių, kurių stygius išryškėja pradėjus dirbti teatre. Gal todėl studijas baigę pradedantieji režisieriai vengia dirbti su teatrų trupių aktoriais, nes ne šiaip neranda bendros kalbos, o tiesiog nežino, kaip jos ieškoti.

Dažniausiai studijas baigę režisieriai jau turi susibūrę savo komandą ir bando savarankiškai įgyvendinti įvairius projektus. O su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria jaunas režisierius atėjęs dirbti į repertuarinį teatrą?

Pradėsiu nuo jau minėto darbo su aktoriais įgūdžių stygiaus. Kaip per aktorius įgyvendinti savo sumanymus, atveriant jiems kūrybines galimybes? Tai opus klausimas patiems teatrams, kurie kviečia jauną režisierių. Nesakau, kad, atėję į repertuarinį teatrą, jaunieji privalo dirbti vien su teatro trupe, bet nėra gerai, jei jų spektakliuose neatsiranda trupės aktorių. Dėl to pirmiausia kenčia pats teatras.

Kita problema – režisūrinių sprendimų tikslingumas. Dirbdamas savarankiškai, pats jauti, kaip nuo praktinių galimybių priklauso meniniai sprendimai. Atėjus į valstybinį teatrą, režisieriui dėl galimybių galvos neskauda. Todėl kartais jaunųjų darbas teatrui gali kainuoti per daug, kalbant apie pastatymo išlaidas. Ir jei spektaklis rodomas nedideliam būriui žiūrovų, kaip dažniausiai atsitinka su jaunųjų darbais, tokios išlaidos tampa prabanga. Nesakau, kad teatras neturėtų rizikuoti įgyvendindamas originalias menines idėjas, jei jas pamatyti gali nedaug žiūrovų, tačiau rodydami spektaklius teatrai uždirba lėšų savo veiklai ir, jei vieno ar kito spektaklio rodymas tampa nuostolingas, tai jau problema. Jaunųjų režisierių atėjimas į teatrą yra sisteminis klausimas, kurio sprendimui reikalinga nuosekli valstybės parama, sudaranti sąlygas jauniesiems įsitvirtinti rinkoje, o ne vien tik pasirodyti su savo pirmaisiais darbais.

Negalima sakyti, kad jaunieji neturi savo veido. Jaunas teatras, sakyčiau, yra fragmentiškesnis. Kiekvienas fragmentas turi savo spalvą, charakterį. Galbūt juos sieja ir skiria nuo vyresnių kolegų tai, kad jaunieji vengia sureikšminimo. Jaunam teatrui būdingas savitas kandumo, įžūlumo ir nuoširdumo mišinys.

Ar pastebite esminių skirtumų tarp savo kartos režisierių – Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo – ir jauniausios režisierių kartos? Ar jaunoji lietuvių režisūros karta turi savo veidą? 

Kaip minėjau, pasigendu kartos sąvokos turinio, kalbant apie bendraamžius režisierius. Ar juos giliau kas nors sieja? Pavyzdžiui, minėtieji Koršunovas ir Varnas kūrybinių prioritetų prasme yra tikri antipodai. Panašių, tik gal dar ne taip stipriai išreikštų, antipodų galima pamatyti ir tarp jaunųjų personalijų. Atsakydamas į klausimą apie skirtumus, pirmiausia sakyčiau, kad skiriasi ne vien talentas arba amato išmanymas.

Koršunovas ir Varnas kiekvienas savaip nuo pat pirmųjų darbų ieško atsakymų į klausimą apie teatro prasmę ir jo misiją. Jie renkasi temas ir išraiškos priemones ne vien siekdami išspręsti vieną ar kitą literatūrinę medžiagą, bet ir užduodami klausimus apie šiuolaikinį žmogų ir visuomenę, esamąjį laiką. To kol kas pasigendu jaunųjų darbuose.

Tačiau negalima sakyti, kad jaunieji neturi savo veido. Jaunas teatras, sakyčiau, yra fragmentiškesnis. Kiekvienas fragmentas turi savo spalvą, charakterį. Galbūt juos sieja ir skiria nuo vyresnių kolegų tai, kad jaunieji vengia sureikšminimo. Jaunam teatrui būdingas savitas kandumo, įžūlumo ir nuoširdumo mišinys. Jaunieji lengviau ir atviriau žiūri į teatrą. Jų kūryboje viršų ima žaidybinės formos, interaktyvumas. Tai ateina iš šiuolaikinės kultūros. Į sceną skverbiasi virtualios kūrybos ir komunikacijos kodai. Visa tai formuoja vadinamąją performatyvią estetiką, tampančią jaunojo teatro skiriamuoju ženklu.

Režisūra yra jauna profesija, palyginti su visa teatro istorine raida. Kaip prognozuotumėte, ar ji išliks?

Sunku pasakyti. Norėtųsi, kad išliktų, nes be šios profesijos teatras grįžtų į savo būvį iki XX a. arba ištirptų tarp kitų menų. Žvelgiant į dabartinius teatro procesus, sakyčiau, gali išnykti ne pati režisieriaus profesija, bet režisūra, įkvėpusi teatrinius judėjimus, sukūrusi menines kryptis, kuriomis rėmėsi didieji repertuariniai teatrai ne vien XX a., bet ir mūsų dienomis. Vienas paskutinių tokių mohikanų – Frankas Castorfas, sukūręs Berlyno „Volksbühne“ teatro legendą, padariusią milžinišką įtaką šiuolaikiniam teatrui. Savaip simboliška, kad Castorfas nuo šio rudens perduos „Volksbühne“ ne kokiam nors jaunam režisieriui, bet šiuolaikinio meno kuratoriui. Kita vertus, nereikia bijoti pokyčių. Jie pagimdys naujus lyderius, o teatras, manau, yra pakankamai gyvybingas, kad prisikeltų su naujomis idėjomis.

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos" knygynuose ir spaudos kioskuose.