Tuo, kad Lietuvos lenkai bei kitos tautinės mažumos yra sudėtinė Lietuvos visuomenės dalis, galėjome įsitikinti rugsėjo 8–9 dienomis Birštone praūžusiame diskusijų festivalyje „Būtent“. Tarp dviejų šimtų pranešėjų ir kelių tūkstančių dalyvių nepritrūko ir tautinių mažumų atstovų. Tautinių mažumų problemos buvo aptariamos bent keliose iš septyniasdešimties diskusijų, tarp jų buvo ir lenkiškų akcentų.

Rugsėjo 8 d., penktadienį, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje kvietė į diskusiją „Tautinės bendrijos: kaip jas mato nacionalinė ir rusakalbė žiniasklaida“, kurioje, be Rusradio.lt direktoriaus Ernesto Alesino, LTV Naujienų tarnybos vadovo Audriaus Matonio, ru.delfi.lt redaktoriaus Olego Jerofejevo, dalyvavo ir radijo stoties „Znad Wilii“ direktorius Miroslavas Juchnevičius bei zw.lt interneto portalo redaktorius Antoni Radčenko.

Tuo tarpu rugsėjo 9 d., šeštadienį, parlamentinių partijų lyderių debatuose dalyvavo Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos Seimo frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė. Dar dvi diskusijas festivalio antrąją dieną kartu su Atviros Lietuvos fondu bei Britų taryba surengė Lenkų diskusijų klubas.

Ko gi prašo tautinės mažumos?

Tuo pačiu metu, kaip ir pokalbis pagrindinėje festivalio scenoje su Edwardu Lucasu, vyko diskusija „Ko prašo tautinės mažumos: teisių ar privilegijų?“ Nors konkuruoti su E. Lucasu yra be galo sudėtinga, diskusija apie tautines mažumas pritraukė gausų klausytojų būrį. Į diskusijos organizatorių iškeltą klausimą bandė atsakyti tinklaraštininkas, Lenkų diskusijų klubo valdybos narys Aleksanderis Radčenko, ru.delfi.lt redaktorius Olegas Jerofejevas ir politikos antropologas Karolis Dambrauskas.

Pasak A. Radčenko, tautinės mažumos reikalauja ir teisių, ir privilegijų. „Viena vertus, tautinės mažumos nori tokių pat teisių, kaip ir kiekvienas lietuvių tautybės Lietuvos pilietis: teisę dalyvauti savo šalies valdyme, teisę būti išklausytam, teisę nebūti diskriminuojamam, teisę į orią senatvę ar tinkamą atlyginimą.

Kitą vertus, tarp reikalaujamų teisių yra ir tokių, kurias būtų galima laikyti privilegijomis. Teisė į originalią asmenvardžių rašybą ar teisė būti aptarnautam valstybės ir savivaldybių institucijose gimtąja kalba – tai, mano manymu, privilegijos, kadangi yra suteikiamos tik tam tikrai visuomenės grupei. Svarbesnis klausimas: ar šios privilegijos yra pagrįstos? Mano įsitikinimu – taip. Kuo patogiau tautinės mažumos jausis Lietuvoje, tuo mažesnis bus jų noras žvalgytis į Rytus, o tai reikš didesnį Lietuvos bei visų jos gyventojų, nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, saugumą“, – mano tinklaraštininkas.

Jo manymu, didesnė Lietuvos problema yra ne tautinių mažumų diskriminavimas, – kurio, išskyrus pavienius atvejus, nelabai galima įžvelgti, – o valstybinės tautinių mažumų politikos nebuvimas.

„Deja, per pastaruosius 20 metų Lietuvos valstybė taip ir nesugebėjo ištiesti rankos tautinėms mažumoms ir pasiūlyti aiškios strategijos. Tam yra daugybė priežasčių, bet šventa vieta tuščia nebūna. Atėjo kitos valstybės, ne visada draugiškos Lietuvai“, – teigė žurnalistas Olegas Jerofejevas.

Su šiuo požiūriu ne visai sutiko „Šiaurės Atėnų“ skiltininkas Karolis Dambrauskas. „Moderni valstybė neteikia malonių savo valdiniams. Priešingai, tai ji atsiranda iš valdinių malonės. Tad mažumos prašo teisių, o ne privilegijų. Šios teisės kyla iš fakto, kad jie yra valstybės piliečiai“, – teigė K. Dambrauskas.

Politikos antropologo manymu, tautinių mažumų teisių apsauga ir užtikrinimas neturėtų būti siejamas su nacionaliniu saugumu ar kokios nors kitos naudos siekimu, tai tiesiog teisės, kurių užtikrinimas yra prigimtinė valstybės pareiga.

Jo manymu, daugelis Lietuvos tautinių mažumų problemų siejasi su tuo, kad Lietuva vis dar labiau panaši į etninę demokratiją, kurioje visi piliečiai formaliai yra lygūs, bet lietuviai yra šiek tiek lygesni už kitus.

Mums reikia gerų santykių su Lenkija ir lenkais

Šeštadienį po pietų vyko dar viena Lenkų diskusijų klubo ir Atviros Lietuvos fondo organizuojama diskusija – „Lietuvos ir Lenkijos santykiai Kremliaus pinklėse“.

„Skaldyk ir valdyk“ – tai beveik oficiali Kremliaus politikos Lietuvos ir Lenkijos atžvilgiu kryptis. Šio teiginio pagrįstumas matosi plika akimi“, – diskusiją pradėjo moderatorius, politologas Vytis Jurkonis. Būtent dėl to diskusijos pranešėjai – „Lietuvos ryto“ politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris ir Lenkų diskusijų klubo valdybos narys, politologas Andžejus Pukšto – labiau koncentravosi ties pačių lietuvių ir lenkų nepadarytais „namų darbais“, kurie galėtų pagerinti dvišalius santykius ir eliminuoti Kremliaus įtaką.

„Man rodos, tas FSB karininkas, kuris sėdi kokiame nors 27 aukšte Lubiankoje ir yra atsakingas už „Šiaurės vakarų krašto“ reikalus bei Lietuvos ir Lenkijos santykių destabilizavimą, gali išeiti parūkyti ir ilgai negrįžti. Visą jo darbą padarome mes, lietuviai ir lenkai, patys. Dažniausiai bloginame savo santykius be jokio Maskvos įsikišimo. Maskva tik gauna politinių dividendų, pavyzdžiui, iš to, kad Lietuvos valstybė nesugeba išspręsti kelių lenkų tautinės mažumos problemų. Problemų smulkių ir techninių“, – mano V. Bruveris.

Savo ruožtu politologas A. Pukšto pabrėžė, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra įprasti tarpvalstybiniai santykiai. „Šiuose santykiuose dalyvauja ne du, o trys aktoriai: Lietuva, Lenkija ir Lietuvos lenkai. Pastarieji galėtų tapti tiltu, jungiančiu Lietuvą ir Lenkiją, bet, deja, labai dažnai tampa praraja“, – teigė jis.

Diskusijos dalyviai aptarė įvairias Lietuvos ir Lenkijos santykių problemas: neįvykdytus Lietuvos politikų pažadus, Lenkijos valdžios netinkamą retoriką bei paramą prokremliškiems vietiniams lenkų veikėjams, kai kurių Lietuvos lenkų politikų flirtavimą su Kremliumi. Taip pat buvo pastebėta, kad pastaruoju metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiek tiek atšilo: išspręstas „Orlen Lietuva“ ir „Lietuvos geležinkelių“ ginčas bei konfliktas dėl Vilniaus lenkiškų mokyklų akreditavimo.

Diskusijos dalyviai teigiamai vertino sprendimą retransliuoti nuo kitų metų vasario 1 d. tris Lenkijos televizijos programas pietryčių Lietuvoje. Pasak jų, teigiamų pokyčių vyksta ir pačioje Lietuvos lenkų bendruomenėje: atsiranda nepriklausomų nuo Valdemaro Tomaševskio visuomeninių organizacijų (tokių kaip Lenkų diskusijų klubas), žiniasklaidos priemonių (radijo stotis „Znad Wilii“, interneto portalas zw.lt), vis daugiau bendrų lietuvių ir lenkų jaunimo projektų.

Nepaisant to, kad įvyktų tikras lūžis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, reikia dar labai daug laiko ir ne tik politikų, bet ir žiniasklaidos bei pilietinės visuomenės pastangų.

Į diskusijos klausytojos klausimą, ką gali padaryti paprastas pilietis, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pagerėtų, V. Bruveris atsakė: „Nuolat kartoti savo kaimynams, draugams ir pažįstamiems, kad mums reikia gerų santykių su Lenkija ir lenkais, o tie, kurie teigia kitaip – yra Lietuvos priešai.“