„Brolis Jakobas“ – jauno vokiečių režisieriaus Eli Rolando SACHSO sukurtas dokumentinis filmas, kurį jau spalio 12–lapkričio 5 dienomis bus galima išvysti žmogaus teisių dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ ekranuose.

Režisierius kameros objektyvą nukreipia į savo brolį, netikėtai nusprendusį tapti musulmonu ir radikaliai pakeitusį gyvenimo būdą. Stebėdamas savo artimojo pasikeitimą, režisierius bando suvokti naują brolio gyvenimo ideologiją ir atkurti buvusį artimą brolišką ryšį. Tai universali istorija apie savo vietos pasaulyje paiešką, dvasinius žmogaus poreikius ir pastangas išlikti savimi, nepaisant visuomenės spaudimo. Šiais metais „Brolis Jakobas“ tarptautiniame Miuncheno dokumentinių filmų festivalyje buvo tituluotas geriausiu vokiečių dokumentiniu filmu. Artėjant premjerai Lietuvoje kalbamės su režisieriumi Eli Rolandu Sachsu.

Kas jus motyvuoja kurti dokumentinius filmus?

Labiausiai mane motyvuoja noras tyrinėti gyvenimą, suprasti jį. Kitas man svarbus dalykas – kolektyvinis kūrybinis procesas. Man patinka kurti kartu su kitais žmonėmis, ne vienam. Dirbdamas dokumentiniame kine turiu galimybę pažvelgti kitų akimis. Aš pradėjau suprasti, kaip mąsto kiti žmonės, ir tai praplėtė mano paties pasaulėžiūrą.

Kodėl nusprendėte sukurti filmą apie savo brolį Jakobą?

Norėjau suvokti jo pasaulėžiūrą. Prieš jam tampant musulmonu maniau, kad jį pažįstu. Po atsivertimo nebegalėjau atpažinti savo brolio, dauguma dalykų man buvo nesuprantami. Norėjau išsiaiškinti, ką jis dabar galvoja, kodėl taip pasikeitė, ar jis išvis pasikeitė – o gal tik man taip atrodė. Sukurti šį filmą buvo mano pareiga. Kai buvome jaunesni, mes su Jakobu kartu užsiimdavome menais. Filmo kūrybinis procesas buvo puikus būdas atnaujinti mudviejų ryšį, nes toks bendravimo būdas mums artimas ir pažįstamas.

Filmas Brolis Jakobas – labai asmeniška dokumentinė juosta. Kodėl jis įdomus plačiajai auditorijai?

Ši asmeninė istorija skatina susimąstyti apie mūsų dvasinį gyvenimą ir dėl to tampa labai universali. Nedaug kas kalba apie savo dvasingumą arba apie sunkumus, kurių patiria bandydami suderinti savo dvasinius poreikius su šeima ar visuomene. 

Ar turėjote scenarijų arba filmo viziją?

Vokietijoje filmus finansuojantys fondai idėją filmui, net ir dokumentiniam, reikalauja aprašyti labai konkrečiai. Tačiau čia slypi pavojus. Tu sutelki visą savo dėmesį į tai, ką užrašei, o jei įvykiai klostosi kitaip, nebesugebi jų priimti ir vis vien nori laikytis scenarijaus. Mano atveju nutiko taip, kad galiausiai brolis nusprendė nebebūti musulmonu. Mane tai stipriai suerzino ir supykdė. Tai labai keista, tačiau taip nutiko būtent dėl to, kad mano tekste tokia baigtis nebuvo numatyta (juokiasi). Tuomet mane ištiko nedidelė krizė.

Ar tai, kad filmo herojai yra šeimos nariai, jūsų darbą apsunkina ar palengvina?

Vienareikšmiškai apsunkina. Kiekvienas mano veiksmas turi stiprų poveikį visai šeimos dinamikai. Ir tai tikrai sunku, nes aš esu tiek pat brolis, kiek ir režisierius, tačiau šių vaidmenų interesai skiriasi.

Kas jus labiausiai nustebino filmavimo metu?

Du dalykai. Pirmas – iš šeimos suvažiavimo tiesiog prieš kameras išvaromas brolis. O antras – jo netikėtas atsivertimas į bahajų tikėjimą.

Dėl pabėgėlių krizės Vokietijoje gerokai padaugėjo musulmonų. Filme nuskamba frazė, kad Vokietija ir islamas yra nesuderinami. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Mano broliui kilo idėja, kad Vokietija galėtų tapti musulmoniška valstybe, ir tai, manau, nėra realu. Šiandien per radiją girdėjau, kad 4 iš 5 vokiečių jaučiasi gerai gyvendami kartu su musulmonais. Taigi dauguma žmonių – palankiai nusiteikę, ir tai puiku. Islamui Vokietijoje vietos tikrai yra, tačiau, akivaizdu, ne pačioms griežčiausioms jo formoms. 

Dėl ko, jūsų manymu, islamas europiečiams labiausiai kelia nerimą?

Islamo religija kvestionuoja vakarietišką gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, ypač kapitalizmą ir materializmą. Tai yra grėsmė viskam, kas paremta kapitalistinių principų pamatais. Demokratijai, manau, didelio pavojaus nėra. Bet, žinoma, daug musulmonų norėtų, kad šariatas būtų teisės pagrindas, o tai daugeliu aspektų prieštarauja demokratiniams principams. 

Ar turėjote stereotipų apie islamą, kurie pasikeitė kuriant filmą?

Taip, daug. Mano jausmai islamui labai pasikeitė po to, kai su broliu nuėjau į mečetę. Nebūdamas musulmonas išdrįsau dalyvauti bendroje maldoje. Meldžiausi kartu su kitais vyrais, ir tai buvo labai įdomi patirtis. Mečetėje esi bendruomenės dalis nepaisant to, kas tu esi, kaip atrodai ar kiek tau metų. Tai labai geras jausmas, mes visi to trokštame – tiesiog būti savimi. Pakeičiau savo nuostatas apie islamą ne intelektualiai mąstydamas apie jį, o tapdamas jo dalimi. 

Režisierius Eli Rolandas Sachsas.

Filme musulmonė Jakobo žmona verkia, kad žmonės kasdien laido komentarus apie jos aprangą ir ją teisia: Aš noriu dengti savo kūną ir vis tiek būti gerbiama, priimama pasaulyje. Kaip manote, kur yra tokio nepakantumo šaknys?

Prieš tai minėjau, kad aštuoniasdešimt procentų žmonių Vokietijoje yra palankiai nusiteikę kaimynystėje gyvenančių musulmonų atžvilgiu. Jei užaugai musulmoniškoje šalyje ir esi kitoks – viskas suprantama. Bet jei esi kilęs iš krikščioniškos, liberalios šalies ir priimi islamo tikėjimą, daugeliui vokiečių tai nepriimtina. Jakobo žmona nuolat girdi komentarų apie savo aprangą dėl to, kad gatvėje žmonės atpažįsta, jog ji yra vokietė.

Kodėl tai yra problema? Aš galiu kalbėti tik iš savo perspektyvos. Moteris dėvi kūną dengiančius drabužius, nes nori apsaugoti save nuo vyrų seksualumo. Tačiau aš, kaip vyras, nematau moters tik kaip seksualinio objekto. Jei kas nors tai sureikšmina, jaučiuosi apribotas. Moteris, dėvinti hidžabą, negali manęs liesti, paduoti rankos. Tai mane verčia jaustis menkesniam, tarsi būčiau gyvulys. Ir man tai nepatinka. Vis dėlto tai dar priklauso nuo moters požiūrio. Yra moterų, kurios vengia net kalbėti su vyrais, o man tai nepriimtina, bet yra ir labai atvirų. 

Buvo labai įdomu išgirsti, kokią prasmę hidžabui suteikia Jakobas. Jam gražu, kad jis yra vienintelis vyras, žinantis, kas slypi po kūną dengiančiu rūbu. O jo žmonai hidžabas padėjo geriau pažinti save. Jiems tai kelia visai kitų asociacijų negu daugumai vakariečių.

Būtent. Mūsų vertinimas yra iš šalies, musulmonams tai turi visai kitokią reikšmę. Mums juodas ilgas drabužis asocijuojasi su moters priespauda ir daug kitų neigiamų dalykų. Aš tikrai manau, kad kiekvienas iš mūsų turi teisę dėvėti tai, ką norime, ir svarbu tai gerbti. 

Kaip, nepaisant visuomenės spaudimo, likti ištikimam savo tikėjimui?

Šis klausimas yra labai svarbus ir mano filme. Mano brolis norėjo būti doras tikintysis, tačiau dėl to buvo išstumtas iš visuomenės. Filme Jakobas į šį klausimą atsako taip: religija neturėtų tapti visuomenės susiskaldymo priežastimi. Šiuo atveju būti visuomenės dalimi jam yra svarbiau už religiją. Buvau nufilmavęs vieną interviu su jo žmona, kur ji sako, kad religijos paskirtis yra optimizuoti žmonių gyvenimą drauge ir palaikyti harmoniją visuomenėje. Tačiau jei vietoj to religija gyvenimą komplikuoja ir apsunkina, tada ji joje nemato jokios prasmės.

Jakobas sakė: Jei aš netikiu Dievu, tuomet gyvenimas neturi prasmės, ir viskas – tik atsitiktinumas. Kur jūs atrandate savo gyvenimo prasmę?

Dievo egzistencijoje aš jos nerandu, tačiau vis vien manau, kad gyvenimas turi prasmę. Anot budistų, mūsų pareiga – būti gyvenimo dalimi ir daryti visa, kas turi būti padaryta. Viena vertus, tai – labai abstraktu, kita vertus – ir labai konkretu. Aš tai ir mėginu patirti – matyti gyvenimo prasmę kiekviename momente, kad ir kas nutiktų. 

Ar pasaulyje įmanoma harmonija tarp skirtingų tautų ir religijų?

Jei dirbu su savimi ir randu vidinę ramybę – tai turi stiprią įtaką mano aplinkai ir sąveikai su kitais žmonėmis. Turime dirbti su savimi. 

Dokumentinį filmą „Brolis Jakobas“ žiūrovai galės išvysti tarptautinio žmogaus teisių festivalio „Nepatogus kinas“ metu spalio 12–lapkričio 5 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. 

Monika Augustaitytė, „Nepatogus kinas“