Šį rudenį Vilniaus priklausomybės ligų centro „Minesotos“ programai (Psichosocialinio gydymo skyriuje) sukanka 25-eri. Skaičiuojama, kad per gyvavimo laikotarpį gydymą čia gavo apie 6 000 žmonių, nemažai jų daliai tai buvo gyvenimą pakeitusi patirtis. Albinas ( 64 m.) ir Rasa ( 58 m.) – nuo pirmųjų „Minesotos“ įkūrimo dienų gydymo programoje dirbantys socialiniai darbuotojai. Abu jie jau ilgiau nei ketvirtį amžiaus gyvena blaiviai ir kasdien savo darbu padeda tiems, kas siekia atsikratyti priklausomybės.

Manau, kad drąsiai galima Jus vadinti lietuviškosios „Minesotos“ ekspertais – esate ne tik jos darbuotojai, bet ir vieni iš kūrėjų. Kaip atrodo priklausomybės gydymas „Minesotos“ programoje?

Albinas: „Minesotos“ programa – tai psichoterapinis gydymas, skirtas padėti priklausomiems žmonėms. Programa paremta medicinos, psichologijos, socialinio darbo ir kitų specialistų bei Anoniminių alkoholikų (AA) bendradarbiavimo principu. „Minesotos“ programoje į priklausomybę žvelgiama kaip į lėtinę ligą, linkusią paūmėti. Išgyventi atkryčius galima nevartojant psichoaktyviųjų medžiagų. Bet kaip tai padaryti? Kaip nugyventi visą likusį gyvenimą nevartojant, kai tiek daug metų jau praleista kitaip?

Gydymo programa gimė 1949 m. vienoje valstybinėje Jungtinių Amerikos valstijų ligoninėje. Ten dirbę gydytojai ir psichologai pamatė, kad grupelė priklausomų žmonių, kuriems, kaip medikams atrodė, nebebuvo vilčių padėti, nustojo vartoti alkoholį ir pradėjo blaiviai gyventi. Visų nuostabai paaiškėjo, kad tokių rezultatų pacientams padėjo pasiekti savitarpio pagalbos grupių (AA) lankymas bei artimųjų konsultavimas. Tuomet kilo mintis plačiau suvienyti jėgas, kurti bendras komandas iš specialistų ir AA grupių narių, o tokiu pagrindu veikianti gydymo nuo priklausomybės programa įgavo „Minesotos“ – valstijos, kurioje ji buvo pirmą kartą įgyvendinta – vardą.

Rasa: „Minesota“ yra išties intensyvus gydymo metodas, aprėpiantis visus priklausomybės nuo alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų aspektus: fiziologinius, psichologinius, moralinius ir socialinius. Dirba visa komanda: gydytojas psichiatras, psichologai, socialiniai darbuotojai, slaugytojos. Taip pat privalomas savitarpio pagalbos grupių (AA, NA, LA) lankymas. Pastaraisiais metais prie specialistų prisijungė ergoterapeutai ir visuomenės sveikatos specialistai. Dienotvarkė, mankšta, savitvarka, darbas grupėse, paskaitos, psichologiniai užsiėmimai – visa tai tam, kad žmogus susivoktų, pripažintų priklausomybę ne tik protu, bet ir širdimi. Ir svarbiausia – susitaikytų su ja, pasirinkdamas blaivų gyvenimo būdą.

Taip pat kalbame apie žingsnius („Dvylikos žingsnių“ principus – M. D.), jų esmę ir svarbą. Šių žinių dažnai nepakanka elementariausia informacine prasme – žmonės yra apie juos girdėję ar net lankęsi AA susitikimuose, bet neįsigilinę. Pabuvę pas mus, palankę paskaitas, neretai sako: „Štai dabar aš suprantu!“. Daug dalinamės ir asmenine patirtimi – kaip gyvename pagal žingsnius, kaip taikome juos kasdienėje veikloje.

Anoniminių alkoholikų ir „Minesotos“ gydymo programa remiasi „Dvylikos žingsnių“ principais. Kokie tai žingsniai, o gal net filosofija?

Albinas: Tai iš tiesų yra kelias į dvasinius pokyčius. Gydymo ir sveikimo pagrindas yra priėmimas, dalinimasis patirtimi ir žmogaus laisva valia riktis. Atėjusius į gydymą, sieja bėda ir noras iš tos bėdos išlipti, t. y. nevartoti. Čia sutinkami bendraminčiai, esi priimamas dėl to, dėl ko visą gyvenimą tave atstumdavo – priklausomybės. Niekas neprašo, negąsdina, nemoralizuoja. Elgiasi visai kitaip, nei tavo artimi žmonės, kurie nuolat sakydavo, koks turi būti, ką turi daryti ar ko nedaryti.

„Dvylika žingsnių“ sako, kad žmogus sprendžia čia ir dabar, jam suteikta valia rinktis, tik jis atsakingas už savo gyvenimą ir sprendimus. Kadangi į žingsnių filosofiją įpintas tikėjimo aukštesniąja jėga motyvas, kartais neįsigilinusiam žmogui gali atrodyti, kad mūsų programa parengta mistika, kad viską padarys Dievas. Bet jokios mistikos nėra – ne Dievas padarys už tave reikiamus veiksmus. Kiekvienas programos žingsnis aiškiai kalba apie tai, kad daug lemi tu pats: tu turi pripažinti priklausomybę, turėti vilties, kad išeitis yra, pasiryžti pabandyti nuo dabar gyventi sąžiningai ir t. t. Ne psichologas, ne socialinis darbuotojas, ne psichiatras, ne vaikai ar žmona – tu pats. Ir tu turi stebėti save – žmogų, nuo kurio priklauso tavo gyvenimo kokybė.

O aukštesnioji jėga – kai kam tai gali būti Kristus, kai kam beržas, kai kam kosminė energija – padeda dvasiškai sustiprėti, rasti ramybę ir „Dvylikos žingsnių“ dėka – pradėti keistis. Pokyčiai yra dvasinio pobūdžio, išmokstama mylėti kitą žmogų ir atsiranda poreikis padėti kitam. Ši pagalba – tai pasidalinimas patirtimi. Visų šių principų „Minesotoje“ prisilaiko ir kiti dirbantieji – psichiatrai, psichologai, socialiniai darbuotojai.

Rasa: Dalinimasis patirtimi iš tiesų turi stipriausią terapinį poveikį. „Minesotos“ aplinka padeda pradėti kalbėti, atsiverti. Priklausomybės ligomis sergantys žmonės prikaupę tiek daug skausmo, sąžinės graužaties. Asmuo, kuris yra įpratęs laikyti viską paslaptyje, slėpti savo priklausomybę, meluoti, niekada nekalbėti apie savo bėdas, beprotiškai kenčia, o kančia suka priklausomybės ratą tik dar labiau. Visa tai čia iškalbama ir išgyvenama su specialistų ir pacientų grupės palaikymu.

Pakalbėkime apie Jus. Ne paslaptis, kad dar prieš 1992 m. VPLC įsikuriant „Minesotai“, Jūs buvote pradėję asmeninį blaivybės kelią. Kaip susiklostė, kad ne tik juo sėkmingai einate jau ketvirtį amžiaus, bet padedate sveikti ir kitiems?

Rasa: 1992 m.aš jau aktyviai dalyvavau AA judėjime, buvau vienintelė moteris dvylikos vyrų grupėje. Tuo metu buvome nepaprastai entuziastingi, stengėmės perduoti žinias, padėti keisti gyvenimo būdą, skatinome gyventi blaiviai. Važiavome į kitus Lietuvos miestus, raginome žmones burtis, eidavome konsultuoti net į namus ar darbovietę, ir visa tai – visiškai nemokamai, vedami tikėjimo, kad galime padėti kitiems! Kai VPLC pradėjo planuoti įkurti „Minesotą“ ir man pasiūlė šiame procese dalyvauti, dar abejojau savimi – ar pajėgsiu? Ar pavyks? Tokia atsakomybė! Vis tik ryžausi ir tai buvo ypač svarbus sprendimas.

Albinas: Lietuvoje tuomet apie „Minesotą“ informacijos nebuvo. Tam, kad atsirastų „Minesota“ prisidėjo Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų AA judėjimai ir, žinoma, gydytojas Emilis Subata, kuris vyko stažuotis į JAV. Jam užteko drąsos ne tik priimti sprendimą ir 1992 m. lapkričio mėn. įkurti „Minesotos“ programą Vilniaus priklausomybės ligų centre, bet ir pasikviesti sveikstančius priklausomus asmenis joje dirbti! Tiesa, aš pats prisijungiau šiek tiek vėliau. Tuomet jau gyvenau vadovaudamasis AA principais, bet nesiejau šio gyvenimo būdo su darbu – pagalvokite, mano profesija tuomet buvo kelių inžinierius (juokiasi, – M. D.). Vėlesnį apsisprendimą keisti profesiją lėmė du veiksniai: supratau, kad dirbdamas „Minesotos“ programoje galėčiau padėti žmonėms sėkmingiau sveikti nuo priklausomybės – juk niekas kitas taip gerai nesupranta priklausomo žmogaus, nei tas, kuris pats tai patyrė! Antroji priežastis – padėti steigtis AA grupėms kituose Lietuvos miestuose.

Ar prisimenate kaip kūrėsi „Minesotos“ gydymo programa? Kokia ji buvo pradžioje, kaip keitėsi?

Rasa: Kurdami programą labai daug mokėmės. Pirmuosius mokymus surengė lektoriai iš Cornerstone instituto Orlande, JAV. Vėliau visa komanda – skyriaus vedėja, slaugytojos, socialiniai darbuotojai ir VPLC direktorius – vykome į Daniją, kur patys 1993 m. rugpjūtį išgyvenome visą „Minesotą“ iš pacientų perspektyvos, mokėmės iš ten dirbusių specialistų, taip pat lankėmės Kopenhagoje vykusiuose AA susitikimuose. Taip mūsų programos personalas mokėsi geriau suprasti savo klientus. Ir išties, grįžome daug stipresni – pasisėmę žinių ir įkvėpimo!

Albinas: Sukurtas programos pagrindas buvo tikrai stiprus, todėl iki šiol jis keitėsi tik nežymiai. Jau tada buvo suformuotas pagrindinis įrankis – tai, ką mes vadiname „Baltąja knyga“, arba tiesiog „Savarankiško darbo knyga“. Tai – užduočių rinkinys, skirtas žmogui, kuris pradeda gydymą „Minesotoje“. Joje randami trumpi teoriniai aprašymai apie priklausomybę, jos raidą, yra nustatymo testas. Visgi svarbiausia yra psichologinė dalis: dienoraštis, jausmų analizė, žingsniai ir pagal juos parengtos užduotys savianalizei. Žmogus dirba savarankiškai, daug kas analizuojama raštu. Parašius visada aptariama, kokius jausmus sukėlė, ką asmuo suprato, ką išgyveno. Užduočių pabaigoje nurodoma, kad reikia perskaityti viską, ką parašei, o tai kartais verčia pacientus susigriebti už galvos – išgirsti save, pamatyti savo elgesį, praeitį nėra lengva! Toks yra pagrindinis įrankis. Na ir, aišku, dalinimasis. Tiek grupinių užsiėmimų metu, tiek individualiai, palatose – kalbėtis, klausyti, apmąstyti.

Programa keitėsi nedaug, bet ar keitėsi pacientai? Ar žmonės, besikreipiantys į gydymą dabar skiriasi nuo besikreipusiųjų pirmaisiais nepriklausomybės metais?

Rasa: Dėl priklausomybės gydymo kreipiasi labai įvairų išsilavinimą, socialinę padėtį turintys žmonės. Daugėja jaunesnio amžiaus pacientų. Anksčiau dauguma būdavo vyresni, į gydymą dažnai ateidavo jau viską praradę – šeimą, darbą, reputaciją. Dabar šiek tiek kitaip, daugiau informacijos: žinios apie kaimyno, draugo, giminaičio sėkmingą gydymosi patirtį jau du dešimtmečius sklinda iš lūpų į lūpas, pasiskaityti apie „Minesotą“ galima internete, gydytis dažniau skatina šeima, draugai, darbdaviai. Pagalvokite – prieš 25 metus buvo tik viena AA savigalbos grupė ir saujelė apie tai žinančių žmonių! Šiandien turime profesionalią „Minesotą“, kurioje dirba visų sričių specialistai, taip pat didelę AA bendruomenę, Lietuvos miestuose veikia Narkomanų anonimų, Anoniminių lošėjų grupės!

Kokią „Minesotą“ norėtumėte matyti ateityje?

Rasa: „Minesotos“ gydymą daugybė žmonių yra vadinę „Gyvenimo akademija“, atspirtimi į kokybiškesnį gyvenimą. Galimybė sveikti turi būti suteikta kiekvienam. Todėl gal skambės neįprastai, bet... norime konkurentų. Kad Lietuvos miestuose būtų diegiama daugiau „Minesotos“ programų, juk poreikis yra didžiulis! Esame prikaupę tiek daug patirties, norime ja dalintis.

Albinas: Problematiška situacija ir su priklausomų asmenų artimaisiais. Dažniausiai jie nenori lankytis konsultacijose, atsisako, o ir galimybių tokių trūksta – artimiesiems skirtų pagalbos grupių tikrai labai mažai. Bet priklausomybė yra šeimos liga, didelį vaidmenį atlieka tėvai, sutuoktiniai, kurie kartais iš paprasčiausio nesupratimo, žinių stokos, savo žodžiais ar veiksmais gniuždo bandantį sveikti žmogų. Sveikimas išties labai priklauso nuo aplinkos, jei nėra šeimos palaikymo, pagalbos, labai sunku visiems. Šeimos nariai taip pat retai kada yra girdėję apie netiesioginę priklausomybę – priklausomybę nuo asmens, sergančio priklausomybės liga, mažai kas žino, kad veikia AlAnon – jau minėtos savitarpio pagalbos grupės priklausomų asmenų artimiesiems.

Kalbino Morgana Danielė, Vilniaus priklausomybės ligų centras