Asmeninio archyvo nuotrauka

Buvusi Vilniaus „Versmės“ gimnazija rudenį pasitinka nauju pavadinimu. Mokyklos bendruomenė pasirinko palaimintojo Teofiliaus Matulionio vardą. Apie pavadinimo keitimo motyvus ir mokyklos išskirtinumą pasakoja gimnazijos direktorė Violeta Ališauskienė ir pavaduotoja dvasiniam ugdymui Ses. Danguolė Gervytė RA.

Kodėl pakeitėte pavadinimą iš „Versmės“ į palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnaziją? Kuo gimnazijai svarbus šis arkivyskupas? Kokią įtaką pavadinimo kaita turės mokyklai?

Violeta Ališauskienė: Bendruomenė ilgai ruošėsi, visus praėjusius mokslo metus mąstėme, koks turi būti naujas pavadinimas. Tai yra sprendimas, kuris patenkina ir mokyklą, ir steigėjus.

Gimnazijos pavadinimas pasikeitė, bet mūsų misija, tikslas ir veikla liko tokia pat. Mums svarbu, kad mokytojas atlieptų visuomenės pokyčius, vaikas išeitų į gyvenimą pažįstantis aplinką. 

Tas tarpsnis jaunystėje, kai T. Matulionis neišlaikė geometrijos egzamino ir buvo pašalintas iš mokyklos, manau, vaikams labai artimas. Kai gauni neigiamą pažymį, nes kažko neišmokai, tai nėra priežastis sustoti. Labai svarbu suvokti, kad turi judėti pirmyn ir stengtis.

Ses. Danguolė Gervytė: Iš tikrųjų ne dėl Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju kilo mintis keisti pavadinimą. Ilgai svarstėme, kad reikia naujo pavadinimo, nes versmių yra labai daug: choras, leidykla, sanatorija, senjorų klubas, mokyklos. Versmė yra gražus bendrinis pavadinimas iš Atgimimo laikų, tada kūrėsi versmės, šviesos, šaltiniai. Tuo metu šis žodis buvo reikšmingas, o dabar tai tik gražus bendrinis žodis.

Prisirišti prie asmenybės mokyklai yra daug prasmingiau, nes atsiranda pavyzdys, asmenybės skelbtos vertybės. Svarstėme apie Šv. Augustino, Šv. Marijos Eugenijos, Mečislovo Reinio, Adelės Dirsytės pavadinimus. Per bendruomenės konsultaciją neišryškėjo nė vienas pavadinimas, visi turėjo pliusų ir minusų. Svarstėme pasivadinti asumpcionų mokykla, pagal kongregacijos, kurios ugdymo tradicija čia įgyvendinama vardą. Tačiau mums neleido Valstybinė lietuvių kalbos komisija, nes tai nelietuviškas žodis.

Per žiemos atostogas labai daug skaičiau apie T. Matulionį, nes skaitau dvyliktokams integruotą istorijos ir tikybos kursą apie Lietuvos laisvės kovas. Tiek prisiskaičiau, kad vieną naktį sapnavau, kaip pats popiežius paskelbia mokyklos pavadinimą. Ryte mokykloje papasakojau visiems kaip anekdotą. Juokas juokais, bet per susirinkimą pradėjome diskutuoti, ir šis vardas tapo viena iš galimybių. Galiausiai priimtas sprendimas bendru sutarimu. Viena vertus, vardo pasirinkimas sutampa su palaimintojo paskelbimu, kita vertus, jis yra ilgo bendruomenės įžvalgų proceso rezultatas.

Direktorė Violeta Ališauskienė, Asmeninio archyvo nuotrauka

Kuo jūsų gimnazija skiriasi nuo kitų mokyklų?

Violeta Ališauskienė: Tai mokykla, turinti ryškų savo veidą. Užtenka kam nors apsilankyti, ir iš karto išgirstame, kad juos sužavėjo atmosfera, buvo labai sava, smagu, labai atviri vaikai, bendruomenė.

Mūsų gimnazijoje gali mokytis vaikai, turintys specialiųjų poreikių, įvairių tautybių, sugrįžę iš emigracijos, pabėgėlių vaikai. Šuo metu gimnazijoje mokosi vienuolikos tautybių moksleiviai.

Iš viso yra apie 570 mokinių, iš kurių 104 vaikai turi specialiųjų poreikių. Mokymasis tokioje terpėje, kur yra įvairių vaikų, augina jauną žmogų su labai tvirtomis vertybėmis. Jis nesišalina kitokių, o moka jiems padėti, suprasti.

Ses. Danguolė Gervytė: Sakoma, kad katalikiškas ugdymas nėra glajus ant iškepto ugdymo pyrago, bet tai ingredientas, kuris keičia pyrago skonį. To glajaus galima užpilti visur – organizuoti renginius, tradicijas, bet esmė yra kasdienis ugdymas, kuris turėtų būti kitoks.

Dažnai nevalstybinės mokyklos sulaukia priekaištų, kad atsirenka pačius gabiausius vaikus ir ugdo vadinamąjį elitą. Asumpcionistinės mokyklos neatsirenka vaikų pagal pasiekimus, nes tikime, kad visi vaikai yra ugdytini. Mūsų gimnazijos moto: negabių vaikų nėra. Ir iš tiesų nėra, tik reikia atrasti jų gabumus. Juo labiau atrinkti mokinius pagal gabumus yra labai neteisinga dėl jų socialinių įgūdžių. Mūsų mokykla atspindi visuomenės įvairumą.

Kaip jūsų pasirinktas ugdymo modelis lemia mokinių pasiekimus?

Violeta Ališauskienė: Koreliuoja su visomis kitomis valstybinėmis mokyklomis. Šiais metais iš 32-jų brandos atestatus gavusių mokinių 23 pasirinko aukštąjį mokslą. Mūsų vaikai yra lygiai taip pat konkurencingi. Šiuo metu Lietuvoje daugėja ir tokių žmonių, kurie pasilieka metus apsispręsti, keliauti po pasaulį, savanoriauti. Šeši mūsų abiturientai niekur nestojo –  tokiais pasirinkimais neišsiskiriame iš kitų.

Mes daug diskutuojame su vienuoliktokais ir abiturientais apie jų galimybes, kad rinktųsi ne tai, kas madinga, o kad po studijų gautų darbą. Noriu, galiu, reikia – turi sutapti šitie trys žodžiai, tada vaikui žymiai lengviau pasirinkti.

Ses. Danguolė Gervytė: Yra neteisinga manyti, kad mokykloje nėra šimtukininkų ar stojančiųjų į aukštąsias mokyklas, jeigu ji priima ir mažesnes galimybes turinčius vaikus. Mūsų mokiniai stoja ir renkasi madingas specialybes: bioinžineriją, teisę, mediciną.

Gavus atestatą visuomenė spaudžia kuo greičiau stoti ir į kuo prestižiškesnę specialybę. Matome, kad mūsų mokiniai gana laisvi rinktis savanorystę. Viena mergina gerai baigė gimnaziją pernai, kita – užpernai ir niekur nestojo. Aišku, kad tai labai muša gimnazijos reitingus, nes baigusios aukštais rezultatais galėjo įstoti pirmu pasirinkimu. Viena mergina dirbo, kita – savanoriavo Australijoje. Tai reitingus sumažino, bet didžiuojuosi jaunų žmonių laisve ir noru ieškot savęs. Jeigu vaikas nežino, kur studijuoti, netiesa, kad mokykla jį negerai paruošė. Kaip tik gerai, nes davė drąsos ieškoti. Mūsų modelis lemia laisvę, gebėjimą ieškoti, kur gali save realizuoti visuomenėje.

Danguolė Gervytė RA, asmeninio archyvo nuotrauka

Jūsų mokykloje mokosi vaikai iš įvairių šeimų. Ar tėvai noriai renkasi leisti atžalas į šią mokyklą?

Violeta Ališauskienė: Kai pirmokai įstoja į mūsų gimnaziją, prašome pildyti anketas, kad geriau pažintume šeimą ir vaiką. Vienas iš pagrindinių mokyklos privalumų, kuriuos nurodo tėvai, jog vaikas mokysis su neįgaliuoju. Galbūt tėvai tikisi, kad jis bus geresnis, mokės padėti kitam, bus empatiškesnis. Tiems vaikams, kurie įstoja į mūsų mokyklą penktoje ar šeštoje klasėje, būna sunkiau. Kartais ir šeimoms sunkiau priimti, kadangi jų vaikas jau suformavęs savo pasaulio vaizdą. Jam gali trukdyti kitokie vaikai, yra buvę ir tokių atvejų. Jeigu vaikai pradeda nuo pirmos klasės, visi tampa gerais draugais.

Specialiųjų poreikių vaikų konkursas labai didelis. Bet mes esame gimnazija, negalime priimti labai daug specialiųjų poreikių vaikų, kad neiškreiptume ugdymo proceso. Turime išlaikyti pusiausvyrą.

Ses. Danguolė Gervytė: Tie, kurie yra labai priešiški, galbūt net neateina iki mūsų mokyklos. Jie žino, kad čia bus ir mišrių šeimų, ir imigrantų vaikų. Mokytojų taip pat yra įvairių tautybių, dabar turime mokytojo padėjėją net iš Afrikos. Jeigu tėvai nenori, kad klasėje būtų mokytojo padėjėja juodaodė, tai jų čia neveda. Niekas dėl to dar savo vaikų neatsiėmė.

Aš labai džiaugiuosi, kai jaunos šeimos sako, kad jų pasaulis yra margas. Šiuo metu yra du vaikai iš pabėgėlių musulmonų šeimos. Žmonės dažnai klausia, kaip katalikiškoje mokykloje yra musulmonų. Pirmiausia dėl to, nes keletas mokyklų nepriėmė, kai sužinojo, kad jie yra musulmonai. Antras dalykas, dažnai musulmoniškos šeimos ir Vakarų Europoje renkasi katalikiškas mokyklas dėl moralinių vertybių. Jeigu būtų didžiulė persvara, gal ir išsikreiptų vaizdas, bet tie vaikai, kurie yra dabar, puikiai integruojasi. Šeimos labai atviros, draugiškos, su vaikais nėra jokių problemų dėl jų religinių įsitikinimų.

Kaip vyksta pabėgėlių vaikų mokymas? Ar vaikams sunku mokytis?

Violeta Ališauskienė: Pabėgėlių vaikus lengviau mokyti negu grįžusius iš emigracijos. Pabėgėlių vaikams skiriami papildomi pinigai lietuvių kalbai mokyti, todėl galime organizuoti laikinąsias grupes. O kai ateina grįžusių emigrantų vaikai, papildomų pinigų niekas neskiria lietuvių kalbai, nors jie jos nemoka. Vaikai iš pabėgėlių šeimų yra pozityviai nusiteikę, jie priima mūsų kultūrą, yra lojalūs mokyklos strategijai, vykdo tai, ką pasako mokytojai, ir labai stengiasi. Pabėgėliai kalba angliškai, todėl dalį aiškiname angliškai, vaikas iš Azerbaidžano supranta rusiškai, tai mėginame ir rusiškai kalbėtis. Aišku, daugiausiai stengiamės kalbėti lietuviškai, tą raginame daryti ir vaikus.

Ses. Danguolė Gervytė: Jeigu reikia, turime savanorių. Praėjusiais metais su vaikais iš Azerbaidžano dirbo savanoriai, kurie ėjo kartu į pamokas ir padėjo mokytis.

Pabėgėlius kuruoja Vilniaus arkivyskupijos „Caritas”. Svarbiuose tėvų susirinkimuose dalyvauja arabų kalbos vertėjai. Tačiau to nebūna pamokose. Mūsų tikslas ne versti į arabų kalbą, o juos išmokyti lietuvių kalbos.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip mokykloje pavyksta sukurti draugišką aplinką? Ar imatės specialių priemonių skatinti integracijai?

Violeta Ališauskienė: Man atrodo, vaikas iš prigimties yra draugiškas ir moka priimti kitą. Negaliu pasakyti, jog darome kažką stebuklingo, kad vaikai sutartų. Svarbiausias dalykas, kad mūsų gimnazijos bendruomenę sudaro trys dalys: vaikas, tėvas ir mokytojas. Jeigu sutariame su tėvais, vaikas bus geras ir jo vertybės bus gražios.

Ses. Danguolė Gervytė: Tam tikrų priemonių yra, turime socialinių įgūdžių programas. Manau, kad jos padeda išmokti spręsti konfliktus, išreikšti savo emocijas. Yra sielovados, vertybinio ugdymo programos, vyksta rekolekcijos. Kai kurios yra dviejų dienų, kai klasė išvyksta su nakvyne. Nors tai religinio ugdymo momentas, bet taip pat ir žmogiško ugdymo, tarpusavio santykių auginimo, savęs pažinimo.

Kartais visuomenėje yra nuostata, kad jeigu čia katalikiška mokykla, tai vaikai nerūko, nebėga iš pamokų, netingi, nesipravardžiuoja. Tačiau tokie vaikai būtų ne vaikai, tai normalu. Matome daug patyčių per televiziją, tai nereikia stebėtis, kad vaikas kartais šiurkščiai atsako ar yra nepagarbus. Manau, kad tai yra mūsų visuomenės problema, bet ne išskirtinai švietimo sistemos.

Kaip išlaikyti mokykloje tokią atmosferą, kad vaikas augtų laimingas?

Violeta Ališauskienė: Mylėti vaiką. Tėvai taip pat turi suprasti, kad vaikas yra Dievo dovana. Mes padedame jam augti, bet neleidžiame tapti pasaulio centru. Tai paprastas receptas, kad vaikas būtų laimingas ir rastų savo kelią.