Nuotraukos autorė Teresa Worobiej

Rugpjūčio 27-ąją buvo pašventintas Lietuvos pranciškonams konventualams grąžintas istorinis vienuolyno pastatas. Didelė šventė ne tik visai katalikų bendruomenei. Ta proga Vilniuje lankėsi ir ordino generolas Marco Tasca, paliudydamas įvykio svarbą visai pranciškonų šeimai. Ordino vadovas, duodamas trumpą interviu Bernardinai.lt, dalijasi mintimis apie tai, kuo šiandien gyvena pranciškonų - konventualų bendruomenė ir kaip bus toliau einama pirmųjų Lietuvos evangelizuotojų pramintais takais.

Mažesnieji broliai konventualai šiuo metu tarnauja ne tik Vilniuje, bet ir Medininkuose bei Klaipėdoje, kur visai neseniai jiems pavesta naujai įkurta parapija. Pasaulyje ordinas veikia daugiau nei 60 šalių. „Šiuo istoriniu momentu tiek Bažnyčia, tiek ir pašvęstasis gyvenimas – tad ir mūsų ordinas – išgyvena sunkų periodą pasaulio šiaurinėje dalyje, – sako dabartinis konventualų bendruomenės vadovas Marco Tasca OFM Conv., – nes brolių amžiaus vidurkis labai išaugo, o pašaukimų sumažėjo.“ Tuo tarpu „pasaulio pietuose“, priešingai, jaučiamas augimas – „yra daug jaunimo ir daug vilties“.

Pradėdamas savo atsivertimo kelią Bernardonės iš Asyžiaus sūnus Pranciškus neketino kurti jokios bendruomenės ir tikrai nemanė, kad taps tokio gausaus būrio pasekėjų tėvu. Šiandien pranciškonų šeima yra gausiausia pašvęstojo gyvenimo narius jungianti bendruomenė: kartu su Mažesniaisiais broliais, konventualais ir kapucinais, bei įvairiomis moterų vienuolijomis ją sudaro daugiau nei 46 tūkstančiai asmenų. 1223 metais patvirtinta galutinė pranciškonų Regulos versija skelbė: „Mažesniųjų brolių gyvenimas turi remtis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šventąja Evangelija ir gyventi paklusniai, be turto ir skaistybėje.“

Ir šiandien ordino prioritetas – gyventi Evangelija. Taip pavadintas dokumentas, brėžiantis gyvenimo ir veiklos gaires šešerių metų (2013–2019 m.) periodui.

„Broliai, kurie dalyvavo 2013 m. eilinėje Generalinėje kapituloje, išreiškė troškimą „vėl pradėti nuo Evangelijos“, nes aiškiai suvokėme, jog tik tada, kai mūsų gyvenimo centras ir prasmė yra Kristus, galime būti tikintys, vadinasi, ir įtikinantys mūsų laikų vyrų ir moterų akyse pranciškonai, – sako ordino vadovas. – Tai reiškia, kad reikia atpažinti Evangelijos pirmumą mūsų gyvenime, kad ir kur jis vyktų. Evangelija privalo eiti pirmiau bet kurios gyvenimo formos, pirmiau bet kurios tarnystės ir misijos.“

Šie žodžiai jau girdėti, juos ypač pabrėžė dar Jonas Paulius II, kalbėdamas apie naujosios evangelizacijos būtinybę, juos kartojo ir abu jo įpėdiniai. „Dar kartą atkreipti dėmesį į būtinybę iškelti Evangeliją į ordino gyvenimo centrą gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, – perspėja pranciškonas, – tačiau turime pripažinti, kad dabartinėje situacijoje taip nėra. Gili tikėjimo krizė, kurią patiria mūsų dienų žmonės, neaplenkia ir mūsų bendruomenių.“

„Prioritetus ir iššūkius galima sutraukti į šiuos kelis žodžius: atrasti Evangelijos džiaugsmą ir puoselėti santykius.“ 

Kaip reaguoti? Į ką šiuo metu labiausiai derėtų sutelkti dėmesį galvojant apie evangelizaciją Europoje? „Manau, kad prioritetus ir iššūkius, kurių dera tikėtis, galima sutraukti į šiuos kelis žodžius: atrasti Evangelijos džiaugsmą ir puoselėti santykius.“ Pranciškonų konventualų bendruomenė mano, kad svarbu pakeisti savo žvilgsnį: persmelkiant jį gailestingumu ir artumu; įžvelgti tai, kas gero jau yra mūsų aplinkoje; mokytis bendradarbiavimo ir dialogo stiliaus; klausti savęs: kodėl mūsų dienomis egzistuoja tokia daugybė skurdo ir vergovės formų?

Puoselėti santykius – tai reiškia „pateikti save kaip veiksmingą alternatyvą dabartinei paviršutiniškai kultūrai bei interaktyviam „įkąsk ir bėk“ fenomenui“, – teigia pranciškonas. „Tarpasmeniniai ir bendruomeniniai santykiai yra pamatas, būtinas siekiant atgauti gyvenimo prasmę, iškelti į dienos šviesą tikrąją esatį, kuriai gresia pavojus likti nepastebėtai anonimų minioje.“

Nuotraukos autorė Teresa Worobiej

Ką visam ordinui reiškia naujai atgauto vienuolyno pašventinimas? „Atidaryti arba iš naujo atidaryti vienuolyną reiškia sau patiems ir pasauliui priminti broliško gyvenimo grožį, tai yra svajoti apie vienuolyną kaip apie bendrystės namus ir mokyklą“, – teigia svečias. Taip kaip visuotinė Bažnyčia egzistuoja ne kaip kažkokia abstrakcija, o ją sudaro šimtai ir netgi tūkstančiai vietinių bažnyčių, įkūnytų konkrečiose kultūrose, regionuose ir tautose, lygiai taip pat „visuotinė brolystė negali egzistuoti abstrakčiai, ji yra įkūnyta šimtuose vietinių brolijų. Kiekviena vietos brolija privalo pasišvęsti intensyviai maldai, palaikyti brolišką dialogą, puoselėti bendrumą, tarnaujant Evangelijai“.

Gilus pėdsakas

Mažesniųjų brolių pėdsakai Lietuvoje siekia 13 amžių. Mindaugo krikšto metu ir iki jo mirties (1250–1263 m.) pranciškonai jau nuolatos gyveno Lietuvoje. 1323 m. Gediminas rašė apie savo pastatytas bažnyčias pranciškonams: vieną – Naugarduke, kitą – Vilniuje. Išlikę pasakojimai mini 14 pranciškonų, nužudytų 1335 m., ir 36 žuvusius XIV a. pabaigoje. „Pranciškonų namai” minimi ir Jogailos 1387 m. dovanojimo rašte. Beje, įdomu tai, kad dabartinės Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčios vietoje XIII a. pabaigoje jau veikė krikščioniškos kapinės – galimai prie šalia stovėjusios medinės bažnytėlės. Istorikams tai leidžia kelti prielaidą, jog čia būta vienos ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų.

Konventualų indėlis į Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir mokslo raidą – nepaneigiamas. Kartu su dominikonais būtent jie buvo pirmieji katalikybės skleidėjai šalyje, vėliau jie aktyviai įsitraukė į kontrreformacijos vajų: rengė viešus religinius disputus, skaitė teologinio turinio konferencijas, sakė pamokslus įvairiomis kalbomis, taip pat ir lietuviškai.

Deja, mažesniųjų brolių veikla vėliau buvo šiurkščiai nutraukta. Kaip teigia istorikai, laikotarpiu tarp sukilimų caro valdžia iš vienuolių palaipsniui perėmė dalį pastatų ir pritaikė kalėjimui, karo ligoninei, archyvui. 1863 m. pranciškonai aktyviai padėjo sukilimo dalyviams, todėl 1864 m. iš jų buvo atimtas vienuolynas, o bažnyčia uždaryta ir paversta archyvo fondų saugykla. Vienuolyno pastatai atiteko miesto valdžiai ir buvo naudojami įvairioms paskirtims: butams, įstaigoms, ūkiniams reikalams.

Svajojame apie broliją, kuri gyventų paprastu ir išbandytu tikėjimu, kur broliškas gyvenimas būtų Dievo-Trejybės liudijimas.

Konventualai siekė atgauti pastatus, bylinėjosi ir vienuolyną juridiškai atgavo tik 1936 m. Deja, juo džiaugėsi neilgai – sovietų valdžia 1941 m. pastatus nacionalizavo. Pranciškonų gija vėl išniro į istorijos šviesą Lietuvoje tik po 1990-ųjų, kai vienintelis likęs gyvas mažesnysis brolis kun. Kamilis Vielemanskis OFM Conv. pakvietė kitus ordino brolius grįžti į Lietuvą.

„Mūsų buvimas Lietuvos žemėje dar labai neilgas, – sako kun. Marco Tasca, tačiau yra keletas konkrečių krikščioniško ir religinio gyvenimo aspektų, kuriuos norime toliau plėtoti: visų pirma – įsitikinimą, kad pranciškoniška charizma turi dar daug ką duoti mūsų laikų vyrams ir moterims; antras dalykas – svajojame apie broliją, kuri gyventų paprastu ir išbandytu tikėjimu, kur broliškas gyvenimas būtų Dievo-Trejybės liudijimas; galiausiai evangelizuoti kasdieniu, įprastu gyvenimu, bendrystėje su vietos Bažnyčia ir skiriant ypatingą dėmesį silpniesiems ir pažeidžiamiesiems.“