„Kai dukra papasakojo apie tai, kaip dvi jos draugės tyčiojosi iš jos mokykloje, labai sunerimau. Klausinėjau jos apie klasę, apie santykius tarp vaikų. Kalbėjomės ilgai. Dukra pasakė, kad tai jau trunka gana ilgą laiką. Aš sutrikau. Žinojau, kad mano dukra neišdrįs kirsti atgal. Nesitikėjau, kad padės neaktyvi ir abejinga auklėtoja. O įtraukusi abiejų mergaičių mamas į šią istoriją rizikavau sukelti skandalą. Ką daryti?“

Tai ištrauka iš pokalbio su paauglės mama. Gerai, kad dukra jai pasipasakojo apie sunkią situaciją, į kurią pakliuvo. Santykiai tarp vaikų aštrėja pasiekus paauglystės slenkstį. Tuo pačiu metu prastėja ryšys su tėvais – ypač, jei ir iki tol jis nebuvo labai nuoširdus. Vaikai, kaip ir suaugusieji, patenka į krizes, tad tėvams svarbu nenuvertinti vaiko situacijos sudėtingumo, sakant: „Neliūdėk, bus tų draugų ir draugių...“

Jurgita Smiltė Jasiulionė

Pasak psichologės, „Vaikų linijos“ savanorių mokytojos Jurgitos Smiltės Jasiulionės, tėvams svarbiausia turėti laiko būti kartu su vaikais ir kurti ritualus, kurie padėtų užpildyti tą laiką. Paprastai juk domimės, ar vaikas sotus, klausiame, kaip jam mokykloje sekėsi, kokį pažymį gavo, o emocinė informacija apie vaiką lieka užribyje. Vaikai nepuola iškart pasakoti, kas nutiko. Galbūt jie atsivers išėjus kartu pasivaikščioti, žaidžiant žaidimus, vakarieniaujant. Tėvai dažnai sako: „Aš klausiu, bet jis nieko nepasakoja...“ Taip, vaikai neskuba pasakoti po pirmojo klausimo, bet jei mes atrandame kad ir valandą per dieną pabūti kartu, tikėtina, jog tikrai pasikalbėsime. Svarbu neskubėti patarinėti, pasikliauti vaiku, nes jis pats yra situacijos ekspertas. O būtent bendraudami su vaikais mes save laikome didesniais ekspertais: aš – suaugęs, patyręs, daugiau žinau...

Dažnai tėvai pasakoja apie save, savo sėkmėmis ir nesėkmėmis dalinasi kartu su vaikais. Tokių pokalbių metu vaikai mokosi kalbėtis, nebijoti atsiverti, pasipasakoti apie savo džiaugsmus ir rūpesčius. Kartais galime pratinti kalbėti apie tai, ką žinome – kad ir apie draugus. Svarbu neprarasti ryšio su vaiku.

Išgirdus, kad kažkas tyčiojasi iš vaiko, pirmiausia reikia jį išklausyti. „Aišku, mes susijaudiname išgirdę, jog mūsų vaikai patiria skriaudą ar neteisybę, tuomet norisi greitai veikti, ir ne viską išklausome iki galo. Galime pasiūlyti karšto puodelio rekomendaciją: išgirdome kažką nemalonaus – ar tai būtų mūsų vaiko skriaudėjas, ar kas kita – pasidarome puodelį karštos arbatos ir tol, kol jos neužsiplikysime ir neišgersime, nedarykime nieko – tiesiog kalbėkimės“, – sako Jurgita Smiltė Jasiulionė. Su vaiku reikia pasitarti, suderinti veiksmus. Vaikai bijo, kad tėvai nueis ir „sutvarkys“reikalus. „Gali būti situacijų, kai vaikas sakys: mama, tu nieko nedaryk, niekur neik. Jei tai nėra ekstremali situacija, kai vaiko gyvybei gresia pavojus, galime sutarti, kad kol kas nieko nedarysime. Klauskime vaiko: „O kaip tu manai, ką reikėtų daryti? Gal tu gali kažkam papasakoti ar mokytojai pasakyti?“ Suaugusieji privalo stabdyti patyčias ir spręsti, ką daryti. Tačiau jei situacija tampa nevaldoma, vaikui turime pasakyti, jog būtina nueiti pas auklėtoją ar socialinį pedagogą“, – teigia pašnekovė. Svarbu veikti gerai apgalvojus, kad nenukentėtų vaikas.

Pasak Jurgitos Smiltės Jasiulionės, skambinantieji į „Vaikų liniją“ dažniausiai skundžiasi prastais santykiais su tėvais ir draugais. Skambina ir save žalojantys ar nusižudyti besirengiantys vaikai. „Tokių skambučių sulaukiame net po kelis šimtus per metus. Vaikai paprastai skambina ieškodami ryšio, būdami svarstyklių būsenos. Vaikas gali sakyti: „Aš jau stoviu prie geležinkelio bėgių, manęs niekas nesulaikys...“

Su vaiku kalbantis „Vaikų linijos“ savanoris tuo tiki. Apie savižudybę kalbama labai atvirai, aiškiai tą įvardinant, kalbantis ieškoma kitų vaiko problemos sprendimo būdų. Dauguma skambinančių vaikų sutinka apie tai kalbėtis. „Mūsų pirmas tikslas yra atitraukti vaiką nuo tos vietos, kuri jam grėsminga, ir kalbėtis apie tai, kas sukėlė skausmą, kaip viskas nutiko. Retais atvejais, kai jaučiame, kad jau vaikas pavartojęs kokių vaistų ar nesutinka trauktis iš pavojingos vietos, su juo kalbantis savanoris bando išsiaiškinti, kur jis yra, tuomet skambinama Pagalbos telefonu 112 ir kviečiama pagalba. Šios situacijos retos, vis dėlto dažniau pasiseka užmegzti ryšį su vaiku. Tas procesas gana ilgas, vaikas gali skambinti ne vieną kartą ir kalbėtis. Paprastai jis nelieka nusivylęs, paskambinęs kad ir kelis kartus. Savanoriui emociškai sunkiausios situacijos, kai pokalbis nutrūksta ir jis nieko nežino“, – sako Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Atsimenu du klasės „draugus“ Jų patyčios baigėsi tik tada, kai, išgyvendamas baisų diskomfortą, nes buvau mokomas kvailiams nusileisti ir nesimušti, trenkiau kumščiu ir vienam, ir kitam. Dabar ir pats stebiuosi, kaip viskas greitai baigėsi. Nesakau, kad tai siektinas metodas (visų pirma turi būti išbandyti kiti būdai), bet mano atveju tai suveikė. Tie taiklūs smūgiai pakėlė mano savivertę ir nuo tol jaučiausi geriau. Tai, kad dabar vis plačiau kalbama apie patyčias, yra labai labai gerai. Tikiu, kad viskas pamažu keisis į gera...“ (interneto komentatoriaus mintys)

„Mūsų santykių kultūroje vyrauja labai stiprus vertikalus ryšys, galios santykis“, – sako Jurgita Smiltė Jasiulionė. Dar daug kas pagrįsta baimės principu, gąsdinimais. Tie būdai, sukeliantys baimę, duoda rezultatą, tačiau tokiu atveju suaugusieji tarsi tampa bejėgiai. Tuo tarpu kitose šalyse šios situacijos sprendžiamos labai veiksmingai. Nuo rugsėjo 1-osios jau ir Lietuvos mokyklose įgyvendinamos smurto ir patyčių prevencijos programos, kuriose pateikta visa prevencijos vykdymo sistema, apibrėžta mokyklos bendruomenės narių atsakomybė ir veiksmai stabdant patyčias. Svarbu nesumenkinti patyčių fakto, įsigilinti ir rimtai vertinti kiekvieną atvejį.

Pagalba