Rašytoja Gina Viliūnė.

Romanų „Karūna be karaliaus“, „Vilniaus Madona“, „Magdalė, smuklės merga“, „Imperatoriaus meilužė“ autorė Gina VILIŪNĖ teigia, kad istoriniai romanai – tai galimybė keliauti laiku. Rašytojos aistra istorijai lydi ją visose veiklose. G. Viliūnė yra profesionali Vilniaus gidė, rašo straipsnius žurnalams „Iliustruotoji istorija“, „Legendos“, yra knygos „Vilniaus šventovė“ bedraautorė. Rašytoja pasidalijo mintimis apie kūrybą ir atskleidė keletą detalių apie savo naujausią romaną.

Rašytoja Gina Viliūnė.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis nusprendėte rašyti istorinius romanus?

Sutapo aplinkybės – vienu metu rašiau tekstus knygai „Vilniaus šventovės“ ir skaičiau populiarųjį Dano Browno „Da Vinčio kodą“. Perskaičiusi romaną pamaniau, kad labai norėčiau paskaityti nuotykių knygą, trilerį apie mano gimtąjį miestą Vilnių, bet nieko panašaus neradau. Tuo pat metu rinkau medžiagą apie Vilniaus šventoves ir aptikau įdomiausių dalykų, tarkim, paslaptimis apipintą architekto Jono Kristupo Glaubico asmenį ir kūrybą.

Nutariau pamėginti pati parašyti Vilniaus trilerį. Rašyti nuotykių romanus yra taip pat įdomu, kaip ir juos skaityti, tik laiko ir darbo tenka įdėti daugiau. Ilgai niekam savo kūrybos nerodžiau, kol galiausiai artimieji paskatino nusiųsti rankraštį leidyklai. Taip viskas ir prasidėjo. Knygai išėjus atsirado žmonių, kuriems mano pasakojimas patiko, ir tai buvo didžiausia paskata rašyti toliau.

Jūsų pirmasis romanas „Karūna be karaliaus“ sulaukė antrojo leidimo. Apskritai lietuvių autorių istoriniai romanai yra labai populiarūs. Kokia jų paslaptis?

Istoriniai romanai – tai galimybė keliauti laiku ir pamatyti tas pačias, pažįstamas vietas kitoje epochoje, sutikti vadovėliuose aprašytas asmenybes, pasigilinti, kodėl atsitiko vieni ar kiti įvykiai.

Istorija nėra pelėsiais dvelkianti vadovėlinė išmintis – tai gyvastis, nuolat vykstanti, nes mes ir dabar kuriame istoriją, o prieš kelis dešimtmečius ar šimtmečius ją kūrė mūsų protėviai. Bendraudama su skaitytojais pastebėjau, kad dažnas lietuvis domisi istorija, tačiau neturi laiko ar kantrybės ją rimtai studijuoti, gilintis. Istorinis romanas – geriausia išeitis, nes lengvai ir patraukliai galima gauti žinių, rasti idėjų ar hipotezių. Tik nereikia pamiršti, kad romano žanras leidžia autoriui kurti, todėl kiekvienu žodžiu tikėti negalima. Perskaičus romaną, reiktų pasidomėti papildomai, patikrinti autorių, pasisemti rimtesnių žinių.

Ima atrodyti, kad jau pažįsti Vilnių kaip savo penkis pirštus, o jis ima ir iškrečia pokštą – netikėtai paklaidina ar atveria naują iki tol neregėtą erdvę. Vilnius, kaip ir dauguma senųjų miestų, turi savo dvasią, charakterį, nuotaikas ir įgeidžius. Tereikia įsiklausyti. 

Romane „Imperatoriaus meilužė“ pasakojate apie neeilinę asmenybę Sofiją Tyzenhauzaitę, tačiau pati esate prasitarusi, kad mūsų istorikai labai menkai nušviečia karalių žmonų, dukterų ir tiesiog moterų darbus. Kaip Jums pavyko surinkti informaciją apie šią aristokratę?

Apie Sofiją rašyti nebuvo labai sunku, nes XIX amžius yra memuarų amžius. Dauguma aristokratų rašė atsiminimus, juose yra aprašyta ir Sofija Tyzenhauzaitė. Tai leido susidaryti apie ją kiek platesnę nuomonę. Tačiau atkurdama Sofijos gyvenimo etapus daugiausia rėmiausi jos pačios atsiminimų knyga, pavadinta „Reminiscencijos“. Be to, iš XIX amžiaus turime išlikusių pastatų, dvarų, netgi Sofijos asmeninių daiktų, o tai irgi padeda įsivaizduoti to laikotarpio aplinką, atkurti detales. Bet nei istorijos, nei literatūros vadovėliuose Sofijos Tyzenhauzaitės dar nerasite. Tikiuosi, kad kada nors jai bus grąžintas pelnytas statusas. 

Vilnius – dažna veiksmo vieta Jūsų kūriniuose. Jus sieja ypatingas ryšys su šiuo miestu?

Tikrai taip. Nuoširdžiai myliu šį miestą. Čia gimiau, užaugau ir auginu savo vaikus, jie irgi pamilo Vilnių. Ko gero, prie to prisidėjo ir mano mylimas rašytojas Ričardas Gavelis, atskleidęs Vilniaus magiją savo romanuose. Augau Karoliniškėse, vėliau Žvėryne, todėl išvykos į Vilniaus senamiestį būdavo tikra šventė, jas iki šiol atsimenu. Nuo pirmosios pažinties iki dabar išliko mūsų artimas ryšys. Pirmiausia pakeri jo mistiškas ir kartu atviras žavesys.

Vėliau, vis daugiau sužinant, ima atrodyti, kad jau pažįsti Vilnių kaip savo penkis pirštus, o jis ima ir iškrečia pokštą – netikėtai paklaidina ar atveria naują iki tol neregėtą erdvę. Vilnius, kaip ir dauguma senųjų miestų, turi savo dvasią, charakterį, nuotaikas ir įgeidžius. Tereikia įsiklausyti. 

Į kokį istorinį laikotarpį skaitytojus pakviesite savo naujausiame romane?

Dabar gilinuosi į XVI amžiaus pabaigos–XVII amžiaus pirmosios pusės istoriją, kai ATR (Abiejų Tautų Respublika – aut. past.) valdė Vazų giminės karaliai, Jogailaičių ir švedų Vazų palikuonys. Tai nėra itin džiaugsmingas laikotarpis, tačiau kupinas įvykių, itin tinkamas nuotykių žanrui.

Planuoju apie šį laikotarpį parašyti dvi knygas – į vieną visi sumanymai netilpo. Žinoma, geografija plėsis, ir veiksmas nebeišsiteks vien Vilniuje, tačiau Lietuvos sostinė tuo laikotarpiu vis dar buvo svarbi ir lankoma, dalis įvykių nutiko ar buvo sumanyti būtent čia. Be to, metų pabaigoje pasirodysiantis romanas bus kūrinių „Karūna be karaliaus“ ir „Vilniaus Madona“ tęsinys.

Svarbiausia rašyti ne dėl to, kad trokšti išleisti knygą, ne dėl garbės, pinigų ar pasipuikavimo, o tam, kad išsakytum visą save, išguldytum popieriuje tai, kas tau svarbu. Jeigu rezultatas tiks kelti į viešumą ir bus išleistas – puiku, jeigu ne – vis vien jausiesi geriau.

Bičiuliaujatės su rašytoja Jolita Herlyn: kartu keliaujate, pristatote savo knygas. Gal planuojate parašyti bendrą kūrinį?

Su Jolita labai gerai sutariame ir konsultuojame viena kitą, kai prireikia. Bendros knygos idėja kartais iškyla, tačiau kol kas dar neradome vienos abiem svarbios temos. Be to, susitinkame gana retai, tad susitikus norisi ne rašyti, o kalbėtis. Tačiau galbūt ateityje toks projektas įvyks, nes knygų temos dažnai pačios tarsi ateina, pasibeldžia ir prašosi parašomos. 

Dabar daug išleista knygų apie rašymą, organizuojami įvairūs kūrybinio rašymo kursai. Kaip manote, ar galima išmokti kurti grožinę literatūrą, ar vis dėlto tam reikia didelio talento? Ar pritariate posakiui „Jei gali nerašyti – nerašyk“?

Niekada nesu buvusi jokiuose rašymo kursuose. Aš pati rašyti mokiausi iš perskaitytų kitų rašytojų knygų. Bet jeigu žmonės eina į kursus, matyt, ko nors išmoksta ir tuo džiaugiasi. Rašymas yra labai gera terapija, į rašomą tekstą gali sudėti visas savo problemas, baimes, viltis ir svajones. Todėl rašyti rekomenduočiau kiekvienam.

Svarbiausia rašyti ne dėl to, kad trokšti išleisti knygą, ne dėl garbės, pinigų ar pasipuikavimo, o tam, kad išsakytum visą save, išguldytum popieriuje tai, kas tau svarbu. Jeigu rezultatas tiks kelti į viešumą ir bus išleistas – puiku, jeigu ne – vis vien jausiesi geriau. 

Kur Jūs semiatės įkvėpimo kūrybai?

Kadangi mano knygos apie istoriją, tai įkvėpimo ieškau būtent ten, kur galima pajusti istorijos dvelksmą. Kartais tai tiesiog pasivaikščiojimas po Vilnių, kartais susiruošiu nuvykti kur tolėliau, aplankau vietas, kuriose gyveno mano rašomų knygų herojai. Mėgstu muziejus, senas bažnyčias – stovinčio laiko karaliją. Lankau įvairiausias paskaitas, dalyvauju ekskursijose, stengiuosi, kad tas mistiškas, neapčiuopiamas įkvėpimas niekada neišsisemtų. 

Rašytojas Johnas Fowlesas apie rašymo pradžią sakė: „Pradedu nuo vaizdo, idėjos šmėkštelėjimo, nieko daugiau, ir nežinau, kur tai mane nuves.“ Koks Jūsų rašymo procesas? Lengviau pradėti ar baigti kūrinį?

Taip, pritariu anglų klasikui, knyga gimsta iš pradinės idėjos. Pirmas vaizdas iškelia mintį, vieną ar kitą, vėliau klausi savęs: ką aš tuo noriu pasakyti, kokia bus knygos žinia? Kai atsakai sau į šį klausimą, galima pradėti dirbti. Tačiau, kitaip nei J. Fowlesas, aš visada bent apytikriai žinau, kur mane nuves ta idėja. Nerašau stichiškai, turiu planą, kitaip būtų galima pasiklysti įvykių ir personažų jūroje.

Pabaigti kūrinį man visada sunkiausia, iš dalies gal todėl, kad jis paprasčiausiai nusibosta. Įdomiausia dalis yra pats minties plėtojimas, siužeto kūrimas, o kai viskas jau sugalvota, įvykiai išguldyti, lieka tik šlifuoti tekstą, tikrinti ar pildyti detales, tai reikalauja daugiausia valios pastangų. Nes norisi pulti į kitą istoriją, kurti naujus siužetus, nuotykius.

Knygos šiek tiek panašios į užaugusius vaikus – išleista knyga jau tarsi nepriklauso tau, ji išėjo į pasaulį ir gyvena savo gyvenimą, bet širdyje vis vien labai dėl jos nerimauji, linki jai sėkmės, o kiekvienas gražus atsiliepimas džiugina.

Ar svarbus Jums skaitytojų grįžtamasis ryšys? O profesionalių istorikų?

Žinoma, skaitytojų atsiliepimai yra svarbūs. Visiems juk malonu išgirsti, kad tavo darbas kam nors patiko, gal net sužavėjo, sukėlė minčių, kam nors paskatino. Tada supranti, dėl ko dirbai.

Šiuo klausimu knygos šiek tiek panašios į užaugusius vaikus – išleista knyga jau tarsi nepriklauso tau, ji išėjo į pasaulį ir gyvena savo gyvenimą, bet širdyje vis vien labai dėl jos nerimauji, linki jai sėkmės, o kiekvienas gražus atsiliepimas džiugina. Žinoma, yra ir kita šių santykių pusė – kritika. Nors ir suprantu, kad visiems įtikti neįmanoma, bet blogi ar pikti atsiliepimai skaudina. Profesionalią kritiką priimu kaip akstiną tobulėti, nors jos ir nėra daug. Dažniausia kritika – tuščių ir nieko gyvenime nenuveikusių personų drabstymasis asmenine nuomone virtualioje erdvėje. Į tokį grįžtamąjį ryšį vis dar mokausi nereaguoti.