Jėzus pasakė Nikodemui:
    „Niekas nebuvo pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.
    Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“.

Sk 21, 4b–9: Kas įgeltas pažvelgdavo – išlikdavo gyvas

   arba Fil 2, 6–11: Jis nusižemino, todėl ir Dievas jį išaukštino

Ps 78, 1–2. 34–35. 36–37. 38. P.: Neužmirškime Dievo stebuklų!


Evangelijos komentaro autorius kun. Nerijus Pipiras

Natūralu, kad, ilgai keliaujant išmėginimų keliais tarsi dykuma, žmonėms ėmė kristi nuotaika. Žmonės patiria krizę. Dar Senajame Testamente aprašyta, kaip net išrinktosios tautos atstovai susigundo patys spręsti krizes ir problemas, pasidirbdami negyvą, tačiau patogų dievą. Rodos, tik pažvelgi tenai ir visos problemos išsisprendžia. Tačiau ar tikrai? Ar tikrai neįkliūvame į spąstus, laukdami vien tik greito ir tik mums priimtino rezultato?

Nuodėmė, nusigręžimas nuo tikrojo Dievo, nors ir kaip gražiai, patraukliai atrodo, turi mirtinų nuodų. Ar iš tiesų Dievas yra toks negailestingas? Ar Jis nesuteikia kito šanso klydusiam ir savo klaidą pripažįstančiam žmogui? Į šiuos klausiamus mums atsako dar Senasis Testamentas. Dievo palieptas, Mozė padarė gyvatę ir iškėlė virš stovyklos ant vėliavos stiebo, kad kiekvienas galėtų likti gyvas. Viešpats Jėzus ne tik Nikodemui, bet ir kiekvienam mūsų atskleidžia būtent tokią Kryžiaus paskirtį. Rodos, baudos ir mirties medis, galbūt savyje nė karto nedavęs vaisių, po to, kai prie jo prisiglaudžia Dievo ranka, tampa gailestingumo medžiu. Štai kodėl mes Kryžiaus niekada neturime bijoti. Maža to – reikia nepaliaujamai į jį žvelgti, nes tai – naujasis Gyvybės medis, į kurį pažvelgęs, kurį priėmęs į savo gyvenimą, žmogus lieka gyvas. Dievas juk atėjo į pasaulį būtent tam, kad prisiliestų prie Kryžiaus, kad visi, didesni ar mažesni kryželiai, taptų šventi. Jis pats ateina ne pasmerkti, bet gelbėti. Ar reikalingas žmogui Kryžius? Taip. Tam, kad pasiektų tikslą.

Prisimenu vieną istoriją. Vienas žmogus manė, kad jo kryžius per didelis, kad našta per sunki. Sumanė jis pasilengvinti savo kryžių. Patrumpino jį. Kurį laiką jis galėjo džiaugtis ir savo kelionės rezultatais: tikrai patrumpinęs kryžių, pasilengvinęs naštą, jos galėjo tikėtis greičiau pasieksiąs kelionės tikslą, daug bendrakeleivių aplenksiąs. Tačiau netrukus jam teko nusivilti. Kelią perskyrė gilus tarpeklis. Visi, kurie, rodos, buvo gerokai atsilikę nuo to žmogaus, sėkmingai perėjo į kitą pusę, panaudodami kryžių. O šiam žmogeliui nepavyko, nes kryžius buvo patrumpintas. Kai pagalvoji, juk Dievas duoda ir dovanoja tiek, kiek reikia, kad pasiektume tikslą, ir kryžius yra pati brangiausia dovana bei išgelbėjimo ženklas. Neieškokime jo, kaip kokio atsitiktinai augančio medžio šalikelėse. Niekam nereikalingo, vien tik dirvą alinančio. Žvelkim į jį. Išganymo medis tebūnie nuolatos mūsų akių horizonte...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai