Amando Trujillo Cano, TOR. Kryžiaus triumfas

Kryžiaus išaukštinimo šventė ar kitaip Kryžiaus triumfas pagal Romos katalikų liturginį kalendorių yra švenčiama rugsėjo 14 d. Šios liturginės šventės istorija yra labai įdomi ir įvairi savo apeigomis bei netgi regionais, kuriuose ji minima kitu laiku. Pasak kai kurių legendų, šio minėjimo kilmė siekia 326 metus, kai šventoji Elena, romėnų imperatoriaus Konstantino motina, išėjo į piligrimystę į Šventąją Žemę ir paruošiamojo kasinėjimo naujos bažnyčios statybai Šventojo kapo vietoje metu atrado Kristaus kryžių. Kai kas šventės datą priskiria šios bažnyčios pašventinimui 335 m.

Kita tradicija aiškina, jog persai pagrobė kryžiaus dalis 614 m. per įsiveržimą į Jeruzalę ir kad relikvijos buvo atgautos 628 metais Bizantijos imperatoriaus Heraklio, kuris pirmiausia jas nugabeno į Konstantinopolį, o atgal į Jeruzalę grąžino 629 m.

Po šių įvykių buvo ginčijamasi, ar ši šventė yra išugdyta ir aktualesnė Vakarų Bažnyčiai.

Galicijos tradicijoje Kryžiaus išaukštinimo šventė nuo septintojo amžiaus buvo minima gegužės 3 d., ir kai ši praktika buvo sujungta su Romos tradicija, abi datos išliko, kol 1960 m. Popiežius Jonas XXII panaikino datų dubliavimąsi iš Romos katalikų liturginio kalendoriaus. Tačiau gegužės 3 d. kai kuriose šalyse vis dar yra švenčiama dėl istorinių priežasčių bei laikantis specialių vyskupų konferencijų nuostatų.

Kryžiaus išaukštinimo šventimas primena mums, jog esame atpirkti ir kad mums buvo atleista dėl Kristaus kančios, mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo. Kryžius, bausmės ir kankinimo įrankis, tapo mums, krikščionims, išskirtiniu Dievo meilės visai žmonijai ženklu ir stipriausia Jėzaus gailestingumo mums bei ištikimybės savajam Tėvui išraiška. Tai yra begalinės vilties ženklas, metantis iššūkį pasaulio jėgoms ir guodžiantis kenčiančiuosius, kuris atskleidžia žmogaus didybės trapumą ir neapsakomą Dievo meilės jėgą kiekvienam iš mūsų.

Kryžius, bausmės ir kankinimo įrankis, tapo mums, krikščionims, išskirtiniu Dievo meilės visai žmonijai ženklu ir stipriausia Jėzaus gailestingumo mums bei ištikimybės savajam Tėvui išraiška.

Dabartiniame sekuliarizmo ir moralinio bei dvasinio reliatyvizmo kontekste Kristaus kryžius yra stiprus pareiškimas, kurio daugelis negali suprasti ar priimti.

Jau savo laikais apaštalas Paulius rašė: Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė. (1Kor 1, 18). Kristaus kryžiaus išaukštinimas yra mūsų dėkingumo išraiška, garbinimas asmeninėje maldoje, liturginių švenčių minėjimuose, bet labiausiai kasdieniame gyvenime.

Mes esame pašaukti apkabinti nukryžiuotąjį Kristų kaip mūsų vienintelį Išganytoją ir nešti savo kasdienį kryžių, idant sektume Juo ir dalyvautume Jo prisikėlimo galybėje, veikiančioje šiame pasaulyje.

Kai kurie įstatymai gali drausti viešai rodyti kryžiaus ženklą, bet niekas negali užkirsti kelio krikščionims rodyti meilę Dievui bei artimui. Kristaus kryžius apšviečia širdis ir mintis tų, kurie ieško tikrosios gyvenimo ir mirties, meilės ir kančios prasmės.

Išaukštinkime Kristaus kryžių! Ir tuomet evangelizuokime pasaulį visomis keturiomis kryptimis, kurias nurodo pats kryžius, lygiai kaip šv. Pranciškus išsiuntė savo brolius skelbti Gerąją Naujieną visai Žemei.

Parengė Monika Midverytė OFS