Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

Tomas Venclova „Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey“. Vilnius: „Apostrofa“, 2017 m., 534 p.

Ar išloši mane, ar praloši – kol kas nežinia.
Šitos dirvos nusekę, žvaigždynų tankmė išgenėta,
Aš pritraukiu nelaimę, nelyginant šiaurė magnetą,
Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.
 

Šio Tomo Venclovos 1975 m. eilėraščio posmo frazė pasirinkta poeto pokalbių su Ellen Hinsey knygos pavadinimui. Kaip tik tais metais vieną gegužės rytą Venclova išsiuntė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui prašydamas leisti emigruoti į užsienį, ir šis sprendimas buvo bene svarbiausias jo gyvenime.

Nelyginant šiaurė magnetą“ – pirma išsami rašytojo, vieno iškiliausių ir įtakingiausių pasaulyje šiuolaikinių lietuvių intelektualų Tomo Venclovos (g. 1937) autobiografinė knyga. Pašnekesiuose su Ellen Hinsey Venclova aprėpia keturis gyvenimo dešimtmečius Lietuvoje, Maskvoje ir keturis dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Pasakojimai atskleidžia ne tik Venclovos biografiją ir kūrybą, bet ir platų kultūrinį bei politinį kontekstą: iš asmeninės patirties perspektyvos rašytojas perteikia sovietinio laikotarpio atmosferą, ypač daug dėmesio skirdamas lietuvių ir rusų neoficialiajai kultūrai bei disidentiniam judėjimui. Įtaigiai pasakojama apie tokias figūras kaip Borisas Pasternakas, Anna Achmatova, Josifas Brodskis, Czeslawas Miloszas ir daug kitų asmenybių.

Tomą Venclovą kalbino ir knygos įžangą parašė Ellen Hinsey (g. 1960) – amerikiečių poetė, literatūros kritikė, vertėja. Eseistikoje daug dėmesio ji skiria pokomunistinės Vidurio ir Rytų Europos politinei ir kultūrinei raidai. Į anglų kalbą išvertė pluoštą Venclovos eilėraščių, o jis – Hinsey eilėraštį „Trumpa tironijos biografija”. Jau daugelį metų gyvena ir dirba Paryžiuje. Knygą iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys.

Dalijamės knygos ištrauka.

Tikėjimas Žodžiu ir jo dieviškomis ištakomis nebėra itin populiari idėja šiuolaikinių Vakarų intelektualų sluoksniuose, kur vyrauja skeptiškas požiūris į kalbą. Tačiau man atrodo, kad viena iš dovanų, kurias emigruodami atsivežė Vidurio ir Rytų Europos rašytojai, kaip tik ir buvo skeptiškumas šio grynai mokslinio ir mechanistinio požiūrio atžvilgiu (ironiška, kad jis nėra labai nutolęs nuo marksistinės pasaulėžiūros)...

Laikau save apsigimusiu skeptiku, bet taip pat esu skeptiškas skepticizmo atžvilgiu („ikonoklazmo ikonoklastas“, kaip savo monografijoje apibūdinau Aleksandrą Watą). Šiandieninių intelektualų reliatyvistinės ir radikaliosios mados man dažnai atrodo esančios ties nesąmonių riba – dalis „triukšmo ir įniršio“, būdingo naujiems ir ne visada maloniems laikams. Manau, man pritartų Miłoszas ir daugelis Rytų Europos rašytojų. Mokslinė pasaulėžiūra turi savo vietą žmonių veikloje – aš, pavyzdžiui, stengiuosi ja naudotis gvildendamas grynai loginius klausimus, – bet ji taip pat turi savo ribas. O marksizmas gali paaiškinti nemažą dalį žmonių elgesio ir visuomenės gyvenimo – kaip ir froidizmas, – bet abu jie nestokoja perdėtų ambicijų ir visada rizikuoja problemas supaprastinti. Nenuostabu, kad abu, ypač marksizmas, pridarė baisių klaidų. Dieviško Žodžio ir jo kilmės iš rojaus samprata tėra metafora, bet, kaip žino kiekvienas poetas, metaforos yra realesnės už daug ką šiame pasaulyje.

Nuo 2005 metų savo eilėraščiuose taikote Horacijaus eilėdarą, pavyzdžiui, sapfines ir alkajines strofas...

Keletą pastarųjų metų daug laiko praleidžiu Kotore, prie Adrijos jūros (čia rašau ir šį, paskutinį, šios knygos skyrių). Tam tikra prasme čia grįžtu prie savo ankstyvojo žavėjimosi Viduržemio jūros kultūra. Kotoras yra netoli nuo Odisėjo Itakės ir Graikijos krantų. Tai ne tikroji Graikija, bet jis priklauso senovės Ilyrijai – Kadmo ir Harmonijos kraštui.

Sapfines eiliavimo formas naudojau prieš daug metų rinkinyje Pontos Axenos. Dabar, iš naujo skaitinėdamas Horacijų, pamėgau jo eilėdarą apskritai. Tai labai kebli technika (nors lietuviškai su šiokiomis tokiomis variacijomis įmanoma). Ji, atrodo, natūraliai tinka tokioms temoms kaip sala Kotoro įlankoje, kur vietiniai jūreiviai grumiasi su vėjais, matyt, laikydami juos šiuolaikiniais Helados demonų įsikūnijimais; arba, tarkime, pasakojimui, kad Kadmas sugalvojo abėcėlės raides, bent atnešė jas į Europą.

įkvėptas Elizabeth Bishop, jūs parašėte keletą biblinių eilėraščių...

Man padarė įspūdį Elizabeth Bishop eilėraštis „The Prodigal“ („Sūnus palaidūnas“), jame garsusis Evangelijos palyginimas sumodernintas, perteiktas aštriais, atvirais vaizdiniais ir skvarbiomis psichologinėmis įžvalgomis. Bet būtų netikslu sakyti, kad būtent Bishop paskatino mane išbandyti biblines temas. Jas taip pat gvildeno Achmatova, Pasternakas ir daugelis kitų. Veikiau tai atspindi poeto raidos stadiją – paprastai brandos amžių, nors ne visada.

Mano eilėraštis „Keteroje netoli Jordano“ – tai Mozės monologas prieš mirtį. Tatai yra viena dipticho pusė, kita – „Tesėjas palieka Atėnus“, eilėraštis apie graikų herojų, tremiamą iš savo karalystės. Čia svarbiausia ne tiek mitologinės temos, kiek tremties iššūkiai; be to, bandau sugretinti graikų ir Senojo Testamento pasaulėžiūrą. Kai kuriuose eilėraščio apie Mozę aprašymuose panaudojau savo kelionių patirtį. Kartą kirtau Izraelio ir Jordanijos Karalystės sieną ir užkopiau į Nebo kalno viršūnę, kur, pasak legendos, ant Pažadėtosios žemės slenksčio mirė ir buvo palaidotas Mozė. Nuo ten matyti beveik pusė Izraelio, net Jeruzalė, kurios Mozės laikais dar nebuvo. Pranašas numato, kad ten bus pastatytas šventas miestas ir nujaučia, kad ant kalvos už jo sienų įvyks kažkas lemtingo – nors jam pačiam neaiškaus.

Dar vienas biblinis eilėraštis, „Gyvųjų motina“, atsirado mudviem su Tania apsilankius Luco Cranacho parodoje Paryžiuje. Ekspozicijos tema siejosi su Adomu ir Ieva. Maždaug penkiolika didelių drobių, vaizduojančių išvarymą iš rojaus. Biblijos pasakojimas tuo nesibaigia – veikiau tik prasideda, – bet dailininkai jų tolesniu likimu lyg ir nesidomėjo. Išvarymą pabandžiau įsivaizduoti kaip pradžios tašką ir aprašiau tolesnį Ievos gyvenimą: ji sunkiai dirba, gimsta sūnūs, miršta Adomas, besiplečianti gentis tampa žmonija. Visos moterys (herojiškos ir nelabai herojiškos) yra Ievos palikuonės. Eilėraštis baigiamas tarsi himnu Mergelei Marijai: esu veikiau agnostikas, o ne tikintysis, bet man Marija yra visatos estetinis elementas, įkūnytas viduramžių katedrose ir freskose.

Turiu keletą tokių eilėraščių, turbūt bus ir daugiau. Pabandžiau parašyti kalėdinį eilėraštį Brodskio tradicija (o jis savo ruožtu sekė Pasternaku). Kristaus gimimo istoriją pasakoju vieno iš Trijų Karalių, Melchioro, akimis. Bet, turiu prisipažinti, nesu tikras, ar pavyko.

Tarp jūsų pastarųjų darbų apie Vilnių – „Vilnius: Vadovas po miestą“, „Vilnius: Asmeninė istorija“ ir „Vilniaus vardai“ – enciklopedinis gyventojų, rašytojų, menininkų žinynas. Kaip šie veikalai padeda užpildyti baltas dėmes, likusias po sovietmečio?

Šias tris knygas apie Vilnių parašiau vieną po kitos. Pirmoji – tipiškas turistinis vadovas – beje, komerciškai sėkmingiausia iš visų mano knygų: ji nuolat perspausdinama įvairiomis kalbomis (tarp jų – japonų ir esperanto); pirmasis leidimas Lietuvoje buvo bestselerių sąraše, kurį laiką pranoko net Harį Poterį. Susan Sontag, gavusi iš manęs šią knygą dovanų, nebuvo patenkinta ir sakė, kad ją kur kas labiau domintų eseistinis darbas, panašus į Brodskio Fondamenta degli Incurabili. Mano antroji knyga Vilnius: Asmeninė istorija, žinoma, negali lygintis su Brodskio šedevru, bet čia pateikta miesto praeitis ir kultūra iš mano asmeninio žiūros taško – kalbu apie Vilniaus kraštovaizdį, architektūrą ir ypač apie neįtikėtinus miesto likimo vingius. Trečioji knyga, Vilniaus vardai, yra lyg ir asmeniška, bet daugmaž išsami Vilniuje gyvenusių arba jame prasmingai apsilankiusių žymių asmenybių enciklopedija – nuo viduramžių iki šių dienų. Susikaupė apie šešis šimtus vardų (įtraukti tik mirusieji – Czesławas Miłoszas yra paskutinė XX amžiaus figūra). Šio žinyno tautinė sudėtis pribloškia: pačioje pradžioje ir pačioje pabaigoje vyrauja lietuviai, bet tarpiniuose šimtmečiuose gausu lenkų, žydų, baltarusių, rusų ir mišrios kilmės asmenų, nestinga taip pat vokiečių, italų, prancūzų (tarp jų Napoleonas ir Stendhalis, Vilniuje apsistoję 1812 metais), ispanų, graikų ir kone keliasdešimties kitų tautybių. Pateko vienas etiopas (Aleksandro Puškino protėvis) bei afrikiečių kilmės brazilas. Tautinės mozaikos turtingumu ir išskirtinumu Vilnius gali sėkmingai varžytis su Praha, Triestu ir bet kokiu Rytų Europos miestu, gal net neypač atsilieka nuo Niujorko.

Sovietmečiu daugelis šių žmonių ir dauguma miesto istorijos faktų buvo arba neminėtini, arba nušviečiami tendencingai. Savo ruožtu lietuvių nacionalistai kiek pajėgdami stengėsi nutylėti lenkų — ir bet kokių nelietuvių — indėlį į Vilniaus praeitį. Antra vertus, lenkų autoriai vaizduodavo miestą kaip išskirtinai lenkišką: šią silpną vietą turi net ir geriausias XIX amžiaus vadovas — Adamo Kirkoro ir geriausias XX amžiaus vadovas — Juliuszo Kłoso. Ir taip toliau. Tikiuosi, kad mano knygos apie Vilnių yra išsamios ir subalansuotos. Kartą Vilniaus knygyne prie manęs priėjo žmogus ir tarė: „Pone Venclova, jūsų knygos apie mūsų sostinę parašytos lenkams. Malonėkite parašyti kitą knygą mums, lietuviams.“ Į tai tegalėjau atsakyti: „Manau, kad knygų nereikėtų skirstyti į „parašytas lietuviams“ arba „parašytas lenkams“. Reikėtų skirstyti į sąžiningas arba nesąžiningas.“

Dar grįžkime prie „chronologinio laiko“ — kaip matėme, žlugus sovietinei imperijai, laisvė neišgelbėjo Europos nuo tolesnio smurto. Jūsų eilėraštyje „Kopos Watermill’e“ totalitarizmo „senoji epocha“ užliejo naujus krantus Jugoslavijos pilietiniais karais...

Sovietinės imperijos žlugimas, be abejo, atnešė pasauliui daugiau taikos ir vilties, bent dešimtmečiui ar dviem. Mane — ir galbūt visus — nustebino tai, kad iš pradžių nebuvo didelio kraujo praliejimo, neskaitant dviejų Čečėnijos karų. Nerimavau, kad gali pasikartoti 1918–1920 metų įvykiai, tik didesniu ir daug pavojingesniu mastu. To neatsitiko — sistema suiro kaip supuvusio medžio gabalas. Respublikos atsiskyrė be didelių pjautynių. Buvo aukų Lietuvoje, Latvijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane ir kitur, bet palyginti nedaug. Žinoma, ir viena auka yra per daug, bet vis dėlto aš, kaip ir dauguma mano pažįstamų, jutau didelį palengvėjimą: galėjo būti neįsivaizduojamai blogiau.

Jugoslavijos pilietiniai karai užklupo visai netikėtai, bent mane. Jugoslavija buvo turtingiausia ir liberaliausia iš Europos komunistinių šalių. Sovietų Sąjungoje daug kas ją laikė kone rojumi. Surizikavau joje apsilankyti (iš Italijos) prieš sistemai griūvant ir neturėjau jokių problemų nei Sarajeve, nei Belgrade. Buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad ten susikaupę tiek daug tarpusavio neapykantos. Bet viskas baigėsi sprogimu 1991 metais ir vėliau. Tai buvo pranašiškas vėlesnių poslinkių ženklas. Beveik kartu su Jugoslavijos įvykiais Vilniaus krašte prasidėjo rimta trintis tarp lenkų ir lietuvių bendruomenių. Buvau gerokai išsigandęs, kad mano miestą gali ištikti tokia pat lemtis kaip Sarajevą: laimė, taip neatsitiko, nes abi pusės elgėsi gana santūriai — galbūt, kaip kai kas teigė, dėl nuosaikesnio baltiško būdo.

Jugoslavijos karų temai skyriau kelis eilėraščius. Pirmąjį, „Tu, felix Austria“, parašiau Vienoje 1992 metais. Pavadinimas paimtas iš seno Austrijos imperijos motto: Bella gerant alii, tu, felix Austria, nube — „Tekariauja kiti, tu, laimingoji Austrija, tuokis“. Eilėraštis vaizduoja visiškai taikią Vieną, buvusį Hitlerio (ir Freudo) miestą, šalia karo zonos — o tas karas niekam per daug nerūpi. Paskutinės eilutės prieštarauja tuo metu madingai Franciso Fukuyamos teorijai, postulavusiai hėgeliškąją „istorijos pabaigą“:

„Teisus ne Hėgelis, o Galilėjus: / eppur si muove“, kitaip sakant, istorija (kartu ir griovimas) tęsiasi. Eilėraštyje „Kopos Watermill’e“ (1999) pasakojama apie tris Jeilio dėstytojus, mano kolegas Slavistikos katedroje: vienas ištrūko iš nacių paskutinę akimirką, padedamas Japonijos konsulo Sugiharos; kitas kartu su motina atsidūrė sovietiniame lageryje, bet maždaug po metų buvo paleistas; o trečiasis išliko gyvas Aušvice. Žinios apie karą Balkanuose, gaunamos ramioje Long Ailando aplinkoje, primena, kad senojoje Europoje nedaug kas pasikeitė.

Vaclavas Hávelas Vasariniuose apmąstymuose rašė, kad 1989-­ųjų permainos atpalaidavo įvairias iki tol užgniaužtas ir neretai pavojingas politines jėgas. 1990 metais jūs šią problemą kėlėte esė „Apie pasirinkimą tarp demokratijos ir nacionalizmo“...

Taip, Jugoslavijos įvykiai buvo tik ryškiausias pavyzdys pavojų, iškilusių Rytų Europoje po 1989-ųjų metų. Į nacionalizmą visada žiūrėjau su nerimu — mano nuomone, šis reiškinys destruktyviu potencialu nusileidžia tik komunizmui. Nacionalistiniai jausmai buvo viena stipriausių jėgų, lėmusių Sovietų Sąjungos žlugimą; po 1989-ųjų jie daugeliu atvejų neturėjo ideologinės konkurencios. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių (pavyzdžiui, Vengrijoje), šią tendenciją pablogino iredentistinis mentalitetas, antisemitizmo liekanos, polinkis pateisinti fašizmo šalininkus kaip tikrus laisvės kovotojus ir t. t. Šiuos pavojus dar labiau padidino auganti ekonominė nelygybė ir neokapitalizmo sukeltas nusivylimas.

Viso nacionalizmo aš neatmetu: kova už tautinę tapatybę, už savitas tautinės kultūros vertybes gali turėti kilnumo ir atremti polinkį į sterilią niveliaciją bei Gleichschaltung. Kitaip sakant, gali praturtinti mūsų pasaulį. Vis dėlto nacionalizmas pernelyg lengvai išsigimsta, ima teigti savo tautos neginčijamą pranašumą, pasiduoda ksenofobijai, toleruoja nusikaltimus. Demokratija suteikia balsą nacionalizmui, kaip ir kitoms ideologijoms, bet nacionalizmas vargu ar palankus demokratijai. Tokia buvo to 1990 metų rašinio prasmė.

Prieš suyrant Jugoslavijai mačiau Sarajeve simbolinius Gavrilo Principo pėdsakus — šis jaunas serbų nacionalistas 1914 metais nužudė Austrijos erchercogą Ferdinandą ir taip pradėjo karų amžių. Pėdsakai šaligatvyje rūpestingai išsaugoti, kadangi Principas daug kam tebėra didvyris. Esu sakęs, kad XX amžiuje visi pralaimėjo: Pranciškus Juozapas, Vilhelmas II ir Nikolajus II, Hitleris, Mussolinis ir Stalinas, Churchillis, Rooseveltas ir de Gaulle’is, ir, deja, net Mahatma Gandhis bei Sacharovas. Vienintelis laimėtojas buvo Gavrilo Principas, nes jo mentalitetas išliko ir net sutvirtėjo. Tai gali atrodyti retorinis perdėjimas — deja, būna akimirkų, kai apgailestaudamas manau, kad tai gryna tiesa.

Šį pokalbį baigiame 2015 metais. Dabar, nuo 1989-­ųjų praėjus ketvirčiui šimtmečio, matome, kad tokie pavojai tik didėja. 2010 metais Lietuvos izoliacionizmo klausimus gvildenote ilgoje esė „Aš dūstu“...

Šioje esė yra užuomina į Debesis — bene geriausią Aristofano komediją, kurioje susiduria filosofas Sokratas ir sodietis Strepsiadas. Sokratas visiems žinomas (pjesės pastatymo metu dar buvo gyvas ir tikriausiai ją matė). Strepsiadas, dramaturgo išgalvotas personažas, — sąžiningas, bet ribotas ūkininkas, ištikimas protėvių papročiams ir tikėjimui. Sokratas laisvai mąstantį individą vertino labiau negu tuos kolektyvinius papročius ir tikėjimus, ir visata jį domino labiau negu savoji apylinkė, — kitaip sakant, jis buvo liberalas, globalistas ir kosmopolitas. O šiandien lietuvių dešinieji daro viską, kad šie apibūdinimai virstų keiksmažodžiais.

Po komiškų peripetijų Strepsiadas nusprendžia, kad Sokratas — visuomenės priešas, nes ardo moralę ir nuodija protus. Jis padega Sokrato namą, šio paskutiniai žodžiai pjesėje — „Aš dūstu.“ Praėjus keleriems metams po komedijos pastatymo, Sokratas iš tikrųjų buvo apkaltintas, kad klaidina jaunimą, teisiamas ir pasmerktas myriop. Aristofano pjesė buvo įskundimas, nors ir labai talentingas. Ji aktuali ir šiandien.

Mano mintis buvo aiški: Strepsiadas įkūnija mūsų nacionalistus ir izoliacionistus, kurie garbina nekintamą tautinę tapatybę, su nieku nesiskaitančią nepriklausomybę, kovoja prieš tariamai pagedusias europines vertybes, skatina įtariai žiūrėti į kaimynus ir t. t. Mano nuomone, visa tai tegali vesti Irano arba Šiaurės Korėjos link.

Šiaip jau toje esė nieko naujo nepasakiau — tomis pačiomis nuostatomis vadovavausi nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, taip pat ir sovietiniu laikotarpiu. Vis dėlto ji sukėlė netikėtą šurmulį — matyt, dėl dviejų priežasčių. Pirma, buvo paskelbta internete — jis Lietuvoje jau populiaresnis už popierinę spaudą.

Antra, keli dešinieji ideologai smarkiai įsižeidė, nes buvo aišku, kad juos laikau pseudo filosofais. Buvo sureaguota bent penkiolika straipsnių — dauguma jų, nors ne visi, ugningai atmetė mano idėjas. Gausybė anoniminių komentatorių reiškė norą, kad aš „kuo greičiau uždusčiau“. Panašios diskusijos Lietuvoje nebuvo du dešimtmečius. Kaip viešasis intelektualas, tuo tegaliu didžiuotis, nors ji išryškino, kiek daug mano tėvynėje anachronistinio mąstymo.

Žmogaus teisių darbą tęsėte inicijuodamas tokius dialogus periodikoje ir kitoje žiniasklaidoje. Tarp daugelio apdovanojimų ir garbės titulų 2001 metais jums suteiktas „Paribio žmogaus“ vardas, pabrėžiantis jūsų gyvenimo daugiatautėje pasaulio dalyje patirtį. 2015 metais gavote Jano Nowako­ Jeziorańskio premiją už „kūrybinį darbą išlaikant ištikimybę esminėms Europos civilizacijos vertybėms“...

Tai tikrai garbingi įvertinimai. Janas Nowakas-Jeziorańskis per Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas reikšmingiausių lenkų pasipriešinimo kovotojų, kursavęs tarp Varšuvos ir Vakarų sąjungininkų vyriausybių. O „Paribio žmogaus“ vardas suteikiamas Seinuose, mano jau minėtame daugiakultūriame mieste, kuris Krzysztofo Czyżewskio dėka tampa Rytų Europos tarptautinio bendradarbiavimo simboliu. Tiesą sakant, garbės titulai man ne itin rūpi. Nenoriu savo publicistinės veiklos laikyti svarbiausia savo darbų dalimi. Vis dėlto tai yra tam tikra pareiga. Juk tebėra pavojus, kad atsikartos sandūros ir nuostatos, mūsiškėje pasaulio dalyje ne kartą atnešusios katastrofą. Mums pavyko ištrūkti iš didžiulio komunistinės imperijos narvo, bet esama žmonių ir visuomenės jėgų, įkalinančių mus mažesniuose, nebūtinai geresniuose tautinio egoizmo, uždarumo ir anachronistinių pažiūrų narvuose. Padorus žmogus su tuo negali taikytis.

Angliškas žodis right turi dvi reikšmes — „teisingas“ ir „dešinysis, konservatyvus, reakcingas“ (kaip frazėje right wing); panašiai yra daugelyje kitų kalbų (rusų, lenkų, vengrų ir t. t.). Lietuvių kalboje išvengta šios slidžios dviprasmybės; vis dėlto mūsų dešinieji, kaip ir jų bendraminčiai kitose šalyse, savinasi „teisingo mąstymo“ monopolį. Jie vaizduoja patriotizmą kaip išskirtinai savo sritį. Reikia prisiminti, kad ir Hitleris, ir Stalinas smerkė kosmopolitizmą ir kiek galėdami stengėsi jį sunaikinti.

Vienas iš dešiniųjų programos aspektų yra euroskepticizmas — tikėjimas, kad Europa naikina tautinę tapatybę ir kelia grėsmę tautos išlikimui. Ši idėja prieštarauja visai Lietuvos istorijai. Būdama unikalus ir įdomus kraštas, užsiglaudęs tarp miškų žemyno pakraštyje, Lietuva nuo XIII amžiaus siekė įsijungti į Europą. Įdomu, kad šis užmojis iš dalies atsispindi mūsų herbe: raitelis ant žirgo žiūri į vakarus, daiktavardis „Vytis“ kilęs iš veiksmažodžio „vytis“. Viskas, kas lietuvių kultūroje vertingiausia, radosi iš vakarietiškų aspiracijų. Savo troškimų kulminaciją pasiekėme 1991 metais ir tai atmesti būtų pražūtinga. Laimė, kad tai tikriausiai neįmanoma.

Jūsų naujausiuose eilėraščiuose matome perspėjimą, kad ateina nauja era. Tai gvildenama paskutinėse „Limbo“ strofose ir 2014 metais parašytame eilėraštyje „Atokvėpis užtruko neilgai“. Pastarajame kalbama apie naująjį autokratinį valdymą Rusijoje, bet kartu apmąstomas mūsų nesugebėjimas suvokti, kokia trapi dovana yra tas ligšiolinis laikotarpis po 1989­ųjų, ir tai, kad nepakankamai jį branginame bei sergime...

Esu kalbėjęs, kad netikiu amžino ir nepataisomo rusų imperializmo koncepcija. Paplitęs tarp lietuvių, lenkų ir kai kurių rusų, šis požiūris prigijo dar Mickevičiaus ir Dostojevskio laikais. Manau kitaip: jeigu, tarkime, britų ir vokiečių imperializmas liko praeityje, nėra didelio pagrindo manyti, kad Rusija bus išimtis. Kurį laiką atrodė, kad aš teisus, nes rusų liaudis imperijos griūtį priėmė pernelyg nesipriešindama. Tačiau nacionalistinės ir revanšistinės nuostatos, 1990-iaisiais ne itin matomos, vėl ėmė smelktis į rusų mentalitetą. Tai sudėtingas procesas, galbūt nulemtas ir kai kurių Vakarų klaidų, taip pat nacionalizmo kilimo Rytų Europoje. Bet Rusijos autokratija, atgimusi valdant Vladimirui Putinui, turbūt yra pavojingesnė negu Rytų Europos nacionalistinės tendencijos.

Susirūpinimas dėl naujosios pasaulio sanklodos trapumo mano eilėraščiuose atsirado turbūt jau 2004 metais. „Limbas“ — eilėraštis apie Krokuvą, tiksliau sakant, apie jos Turgaus aikštę, tokią pat gražią ir civilizuotą kaip bet kuri Florencijos arba Vičencos aikštė, su arkadomis, grindinio plokštėmis, kavinėmis ir Šv. Marijos bazilikos, kur vyko Miłoszo laidotuvių apeigos, bokštais. Eilėraštyje nuskamba grėsmės užuominos: „bokštai, stotys, valdžios buveinės“ miesto žemėlapiuose (ant kavinių sienų) — tai teroristų taikiniai; ant medinių karčių kabantys laikraščiai skelbia „antpuolį tyruose, įkaitų krizę“ ir panašius įvykius; akmenys pavojingai ritasi „tarsi žaidimo kauliukai“. Ši nuotaika stiprėja, ir paskutinėje eilutėje orkestras aikštės viduryje virsta orkestru „Titaniko“ denyje — katastrofistinės poezijos įvaizdžiu; „šis ramiausias ratas iš mums skirtųjų“ vis dėlto yra vienas iš pragaro ratų. Tuo metu man, kaip ir visiems, daugiausia nerimo kėlė įvykiai Artimuosiuose Rytuose, bet po dešimtmečio pavojus priartėjo. Eilėraštyje „Atokvėpis užtruko neilgai“ kalbama apie Ukrainos krizę — jis parašytas Miłoszo arba Kavafio tradicija; veiksmas perkeltas į neapibrėžtą, šiek tiek antikinę, šiek tiek Renesanso, aplinką.

Savo kartos poeziją esu apibūdinęs kaip postkatastrofistinę, bet dabar tarpukario katastrofizmas, tikėjimas, kad istorija neišvengiamai kartojasi ir senąsias vertybes pakerta įvykių eiga, vėl stiprėja. Tačiau aš viliuosi, kad istorija nepasikartos — tai priklauso ir nuo mūsų pastangų.

Pabaigoje norėčiau grįžti prie emigracijos klausimo. Sovietinė propaganda emigraciją aiškino dvejopai: pirma, taip esą „paliekama“ arba „užmirštama“ tėvynė (todėl tai — tėvynės išdavystė); antra, tėvynė turi būti amžinai apraudama.
 Bet, mąstant apie jūsų gyvenimą ir santykius su Lietuva,
 į galvą ateina Johno Donne’o eilėraščio „Atsisveikinimas, užginąs liūdėti“ skriestuvas [angl. compass] — kitaip sakant, kad ir kaip toli nukeliautum, lieki susijungęs su tuo, ką myli. Ateina į galvą ir kompasas — iš jūsų eilėraščio „Nuo rugsėjo pradžios mus pagauna visatos trauka...“...

Jūsų paminėtą eilėraštį parašiau prieš pat emigruodamas, kai maniau, kad viskas gali baigtis didele nesėkme („Aš pritraukiu nelaimę nelyginant šiaurė magnetą, / Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.“). Bet manau, kad eilėraštis turi ir platesnę prasmę.

Poezija dažnai imasi sunkių, nepalankių temų — tai mūsų atsakas į neišsprendžiamas problemas. Tai nereiškia raudos ar pasidavimo, tai bandymas pranokti nelaimę — rasti aukštesnį lygmenį, kuriame prieštaravimai įveikiami. Gyvenime magnetinis laukas, traukiąs prie mums labiausiai rūpimų dalykų, pasireiškia dvejopai: artėjame prie savo tikslo, o tikslas tuo pat metu kažkaip pritraukia mūsų pastangas. Kaip ir poezijoje, įžengę į šį magnetinį lauką, galime rasti būdą, kaip išspręsti asmeninę arba viršasmeninę problemą.

Poezija leidžia atitrūkti nuo bendrybių, įtvirtinti individualumą, pasakyti tai, kas yra tik tavo. Jeigu tai pavyksta, vadinasi, radai savo vietą kalboje ir istorijoje, kuri buvo iki tavęs ir tęsis po tavo mirties. Šitaip galima įveikti ir emigracijos problemą. Gyventi svetur retai būna lengva, bet vis dėlto turi magnetinį tašką, kuris traukia, kaip magneto rodyklę traukia ašigalis. Ir galiausiai tas magnetinis taškas tampa tavuoju tašku.