Vaikštinėjant po Nobelio premijos laureatą Czeslawą Miloszą menantį Krasnogrūdos dvarą, galima užtikti alėją, kurioje įamžintos tokios asmenybės kaip Arvo Partas, Jerzy Ficowskis, Claudio Magris, Bohdanas Osadčukas. Tarp jų ir Tomas Venclova. Visi jie – Paribio žmogaus titulo laureatai, savo veikla įkūniję pastangą tiesti tiltus tarp skirtingų tautų, kultūrų, religijų, socialinių grupių.

Paribio žmogus – tai kategorija, kuri, man regis, geriausiai tinka siekiant apibūdinti Tomo Venclovos tapatybę. Jis yra ir Vilniaus, ir Lietuvos, ir Vidurio Europos, ir Europos, ir pasaulio poetas. Šiandien dažnai regime dirbtinį tapatybių supriešinimą, suprask, lietuviu gali būti tik europietiškos tapatybės sąskaita, o europiečiu – lietuviškosios. Tarsi būtinai turėtum kažko išsižadėti. Ir dar, negana to, suprask, kad kiekvienai tapatybei konsoliduoti reikia priešo. Taip kartais tai, kas nesi, tampa svarbiau nei žinojimas, kas esi, taip priešas tampa svarbesnis už šalia esantį žmogų. Taip tapatybės kūrimas iš dialogiško santykio su esančiaisiais šalia virsta savęs apsibrėžimu per kovą su kažkuo, kas dažniausiai yra susiaurinama tik iki ideologinės fikcijos ar istorinės karikatūros.

Paribio žmoguje tapatybės dėmenys ne konkuruoja, o dera. Žmogus iš savo miesto per tėvynę, regioną, Europą eina į pasaulį. Kiekviena tapatybė praplečia ir papildo kitą. Man regis, paribio žmogus suvokia kelis esminius dalykus, kuriuos būtina reflektuoti.

Pirmasis dalykas yra tai, ką pavadinčiau siekiu įveikti istorijos spąstus. Knygynuose šiuo metu parduodama Timo Marshallo knyga „Geografijos įkaitai“, tačiau šiandien galima kalbėti ir apie istorijos įkaitus. Mūsų tapatybes, be visų kitų veiksnių, formuoja ir istorija. Dažnai mes nereflektuojame tam tikrų istorinių įvykių vaidmens mūsų tapatybės susiformavime arba tiesiog priimame visa tai kaip duotybę, paveldą, kurį toliau dera puoselėti. Iš istorijos mes paveldime įtemptus santykius su lenkais, tragiški istoriniai įvykiai atvėrė žaizdas ir lietuvių bei žydų santykiuose, istorija vaidina didžiulį vaidmenį ir mūsų santykyje su rusais. Paribio žmogus, suvokdamas istoriją, siekia ne toliau aklai puoselėti mus pasiekusius stereotipus, gilinti apkasus ir tvirtinti sienas, tačiau darbuojasi tam, kad spręstų įsisenėjusius nesutarimus, tiestų tiltus dialogui, tarpusavio pažinimui. Jis ne plaukia su istorijos srove, o siekia ją pakeisti.

Antras svarbus dalykas yra universalių vertinimo kriterijų poreikis. Paribio žmogui siena yra ne atsiribojimo, o susitikimo vieta. Susitikimas su kitu ne visada būna džiugus ir malonus, dažnai, kaip jau minėta, tenka spręsti ir sudėtingus, skausmingus, įtampą keliančius klausimus. Juk negalima tiesiog vadovautis subjektyviomis normomis siekiant tik pasiteisinti ar pateisinti savus. Reikalingi universalūs matai, kurie vienodai būtų taikomi visoms pusėms. Viskas atrodo paprasta, tačiau, jei turime tokius universalius kriterijus ir jais vadovaujamės, tai neretai tenka kritiką ir pastabas nukreipti ne tik į kitą, bet ir į savus. Dažnai už visa tai rizikuoji susilaukti ne padėkos, o pasmerkimo ar net kaltinimų išdavyste. Tačiau paribio žmogus supranta, kad moralė, o ne gentinė ištikimybė eina pirma.

Trečias svarbus dalykas yra paribio žmogaus suvokimas, kad tapatybė gimsta bendraujant, o ne kokio nors ideologo dramblio kaulo bokšte. Tapatybę kuriame per santykį su kitu, ir tas santykis turi galią keisti visas jame dalyvaujančias puses. Taip tapatybė tampa dialogiška bei įtraukianti, ir tai jokiu būdu nereiškia tapatybių niveliacijos.

Ketvirtas dalykas yra paribio žmogaus siekis matyti asmenį vertinant jo konkrečius veiksmus ir vengti kolektyvinių etikečių, kad ir apie ką būtų kalbama – tautą, religinę grupę, kultūrą. Asmenį vertiname pagal jo veiksmus, o ne priklausomybę. Štai, tarkime, šiandien Kremlius aktyviai skleidžia mitą, kad visi „pribaltai“ yra fašistai. Į tai reaguodami, kai kurie skuba atkirsti, jog visi rusai yra Putino pakalikai ar Kremliaus zombiai. Iš tokio apsišaudymo laimi tik Kremlius, kuris siekia putinizuoti ir mūsų diskursą, kad jame nebeliktų asmens, o įsivyrautų tik kolektyviniai stereotipai, skatinantys susipriešinimą. Jei norime atsilaikyti prieš šovinistinę Kremliaus propagandą, tai negalime sau leisti tapti mažaisiais putinais. Ta pati priedermė vengti kolektyvinių etikečių galioja ne tik mūsų santykiui su Rusija ir rusais. Tvirčiausiai mus susieti gali ne kalba, kultūra, tradicijos, o tik aukščiausi moraliniai idealai, kuriems įsipareigojame. Todėl ir kito vertinimas visų pirma turi remtis ne jo priklausomybe vienai ar kitai grupei, o tuo, ar jis savo kasdienybėje įgyvendina šiuos universalius moralinius standartus. Ir čia vėlgi grįžtame prie to, kad toks vertinimas mus įpareigoja ne tik žiūrėti į kitą, tačiau griežčiausiai vertinti pačius save.

Pabaigoje trumpam sugrįžkime prie paties Tomo Venclovos tapatybės klausimo. Neabejoju, kad jis yra Vilniaus, Lietuvos, Europos žmogus. Ypač Vilnius jam turėtų būti dėkingas tiek už nuostabų „Vilniaus vardų“ albumą, tiek už knygą „Vilnius: asmeninė istorija“. Tačiau ar galima teigti, kad T. Venclova savo tapatybe yra ir pasaulio žmogus? Juk dažnai toks pasakymas iškelia kaltinimus bešakniu kosmopolitizmu. Esą žmogus yra įsipareigojęs viskam, vadinasi, iš tiesų niekam. Vis dėlto manyčiau, jog pasaulinis dėmuo čia yra svarbus tuo atžvilgiu, kad visas T. Venclovos darbas yra paremtas siekiu nešti Lietuvą į pasaulį ir atverti pasaulį Lietuvai. Savo pokalbių knygoje su Ellen Hinsey „Nelyginant šiaurė magnetą“ T. Venclova taip liudija apie tarpukario laikotarpį: „Knygų rinka buvo maža, nes lietuviškai tekalbėjo trys milijonai – daugelis jų dar beraščiai. Juos ir jų vaikus reikėjo supažindinti su visa pasaulio literatūra: nuo Homero iki Dantės, Shakespeare’o, Goethe's ir Tolstojaus, taip pat, žinoma, su vietiniais autoriais, rašiusiais lenkiškai, tarkime, su Mickevičiumi. Tai buvo patriotinė pareiga, kūrybinė užduotis ir, aišku, nemažas malonumas – panašiai kaip hebrajų kalbos gaivinimas Izraelyje.“

Štai čia visu gražumu ir atsiveria pasaulinis matmuo – į Lietuvą atnešti svarbiausią žmonijos kultūrinį paveldą, kuris taptų integralia mūsų pačių kultūrinio paveldo dalimi ir taip prisidėtų formuojant mūsų tapatybę. Kartu tai yra raginimas ir savo pačių kūryboje vadovautis aukščiausiais standartais, lygiuojantis į geriausiuosius ir nepasitenkinti saviapgaule, kad esame pasmerkti būti tik provincija. Suprantu, jog kai kam tai gali nepatikti, kad galbūt yra norinčiųjų vadovautis savo pačių susikurptais kriterijais, kurie tik pridengtų karaliaus nuogumą ir provincialumą.

Noras tapti ne lokaliais, o globaliais veikėjais jokiu būdu nereiškia savosios tapatybės išsižadėjimo. Priešingai, tie standartai ir yra tam, kad apie Lietuvą ir save gebėtume kalbėti taip, kad tai būtų įdomu ir kitiems. Tomo Venclovos kūryba tą puikiai įrodo. Per jį Lietuva atsiveria pasauliui ir tampa girdima. Per jį pasaulio turtai prabyla lietuviškai.