Martynas Pekarskas „Svečiai, labi nelabi“ (aliejus ant lentos, 2017 m., 86 x 178). Austėjos Mikuckytės nuotr.

Rugsėjo 7–10 dienomis Vilniuje ir Lentvaryje praūžė Galerijų savaitgalis. Šį antrus metus vykstantį renginį organizuoja dvidešimtmetį švenčianti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

Galerijų savaitgaliai įvairiose pasaulio šalyse vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Toks renginys skirtas pristatyti pirmąsias parodas, atidaromas mieste po vasaros sezono. Džiaugiuosi, kad ši tradicija pagaliau pasiekė ir Lietuvą. Galerijų savaitgalyje dalyvavau ir pernai. Praėjusiais metais į programą buvo įtrauktos apie 10 galerijų, o šiemet net 26 galerijos ir meno erdvės atvėrė savo duris. Kadangi kokybe buvau patenkinta ir pernai, ir šiemet, kiekybės augimas tik dar labiau praturtina šį prasmingą renginį.

Šalia naujų parodų atidarymo, šis meno festivalis suteikia galimybių įžengti į menininkų studijas, kviečia į edukacines programas, „Vilnius Art Walk“ organizuojamas ekskursijas, neseniai naujas ekspozicijas atidariusias ir renginio proga ilgiau veikiančias galerijas. Galerijų savaitgalio metu apsilankiau 10-yje parodų ir visas jas aprašau. Mat visos jos yra kone vienodai vertos dėmesio ir labai savitos, sunkiai palyginamos. Tad regėtas parodas aptarsiu abėcėlės tvarka pagal galerijų pavadinimus.

„Akademijos“ galerija. Pozityvus negatyvas

„Akademijos“ galerijoje pirmiausia įžengiame į Martyno Pekarsko „Mėlyną kambarį“. M. Pekarskas – jaunas tapytojas, šiemet Vilniaus dailės akademijoje baigęs freskos-mozaikos bakalauro studijas. Tačiau jo darbai neprimena nei freskų, nei mozaikų. Tai abstrahuota fovistinė tapyba, kartais naudojant asambliažo techniką. Drabuose nėra romantikos, idealizavimo ar didingų įvykių fiksavimo. Priešingai. Mes įžengiame į autoriaus studiją, į atsiskyrėlio apmąstymų, samprotavimų, jausmų dimensiją. Drobėse – studijos fragmentai ir tikri bei iš fantazijos į tapybos realybę įžengę personažai.

Į sostinę atvykęs autorius nusivylė kultūrų niveliacija, streso ir nuovargio išvagotais veidais, vartotojiškumu, tikėjimo nyksmu, tad užsidarė savyje, savo mėlyname kambarėlyje ir leidosi į prasmės paieškas. Čia lankosi labi ir nelabi svečiai – vidiniai demonai ir įkvėpimas, kuriasi asmeninis altorius tapybai, pabyra Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ ištraukos, čia lošiama su šamanu kortomis, per žydrąjį ekraną veržiasi išorinis pasaulis, čia išgeriami kalnai kavos, valgoma kiaušinienė ir spoksoma į lempą. Įžengti į M. Pekarsko fantasmagorišką „Mėlyną kambarį“ galima iki rugsėjo 16 dienos.

Antrame galerijos aukšte – dar mažiau lyrikos ir dar daugiau pozityvios tamsos, mąstymui naudingo nemalonumo. „Sintetinis organiškumas“ – šiais metais Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos katedroje, studijas pabaigusios Ievos Tarejevos pirmoji personalinė paroda. Menininkė taip pat yra butōh šokio trupės „Okarukas“ narė. Mačiau šio šokio teatro premjerą „Hereafter“, tad drąsiai galiu sakyti, kad autorė ir šokyje, ir tapyboje nagrinėja kūniškumo, kūno kalbos tematiką. Jos tapybos darbus galėtume apibrėžti bjaurumo estetikos terminu, tačiau tai nėra populistinis noras šokiruoti, sukrėsti ir taip pritraukti publikos dėmesį. Priešingai. Ir iš pačių drobių, ir iš merginos minčių matyti, kad autorę kamuoja gilūs filosofiniai pasvarstymai.

Labai įdomus man pasirodė I. Tarejevos iškeltas klausimas, kodėl žmogus šlykštisi nuo kūno atsiskyrusiais komponentais (oda, plaukai, dantys ir pan.). Autorė daro prielaidą, kad šios dalys tampa negyvomis ir primena mums mirtį. Apie mirtį kalbama ir minėto šokio spektaklio siužete. Na o autorės drobės labai gyvos, gal net per daug. Tai ir sukuria nejaukumą. Tapytoja eksperimentuoja su dažais, drobe, pigmentais ir taip sintetiškai sukuria organiškumą – fiziologinius darinius primenantį kūrinio paviršių. Pamatyti šios autorės sukurtus deformuotus autoportretus, išdidintas žaizdeles ir išformuotus smegenų kalniukus, pabendrauti su jais kūno kalba galima iki rugsėjo 16 dienos.

Martynas Pekarskas „Kavos kalnas“ (aliejus ant drobės, 2016 m., 80 x 140). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Ieva Tarejeva „Be pavadinimo“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Ieva Tarejeva „Žaizdelė“ (2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Ieva Tarejeva „Funky one“ (2016 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.

„Autarkia“. Muzikiniai pareiškimai

Menininkų centre „Autarkia“ lankiausi pirmą kartą. Tai loftų rajone esantis menininkų butas, kuriame kartais įvyksta keistų meninių pareiškimų. Gr. autarkhia, autarkhein – „save valdantis“; etinė ir politinė samprata, žyminti sistemos savipakankamumą. „Autarkia“ save apsibrėžia kaip interesų klubą, įsivaizduojamų sprendimų įstaigą, eksperimentinės gastronomijos bistro, meno galeriją ir projektų plėtros viešbutį. Centro programa susijusi ir su menininko bei biotechnologijų įmonės bendradarbiavimu.

Pagyvenusi moteriškė atrakina geležines grotas. Sulipame į krovininį liftą. Kas dešimt minučių atkeliauja vis nauja lankytojų banga. Viduje ant sienos regime 2009 metais, krizės laikotarpiu, šioje erdvėje atlikto performanso dokumentaciją. Tik iš aprašo sužinau, kad videoklipe grupė „Kionigsberg“ atlieka pankišką Lietuvos himno interpretaciją. Kūrinys grotas muzikos festivalyje be pavadinimo, kuriame neprofesionalūs muzikantai griovė sienas tarp muzikos ir vizualiųjų menų, nors aš sienų tarp šių sričių ir nematau.

Videoklipas be garso, o subtitrais rašoma, kad jis net ir nebuvo įrašytas, bet ir nedidelis praradimas – akustika buvo klaiki. Daužoma gitara, mėtomasi plastmasiniais vandens buteliukais, voliojamasi ant grindų. Rodos, nepagarba valstybiniam simboliui. Bet nutuokiu, kad veikiama priešingai – kritikuojamos aktualios šalies ydos, reiškiama meilė tėvynei ir propaguojamas pilietinis sąmoningumas. Tokiai idėjai paantrina po Vienturčio pseudonimu besislepiančio savamokslio menininko piešiniai. Karikatūrose – prasčiokiškos pramogos: kepsninė, rankų lenkimas ir kitokia visuomenės kritika.

Pristatytas dar vienas performansas – žaliu padaru virtusio VDA absolvento Antano Laučiūno perdainuotas grupės „Radiohead“ hitas „Creep“. Keičiant žodžius iš „tu tokia ypatinga“ į „tu tokia įprastinė“ ir pan. Daugailei Syrusaitei grojant violončele. Kas tai buvo? Matyt, bandymas pašiepti banalius populiarių dainų žodžius.

Grupės „Kionigsberg“ pasirodymo dokumentacija. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Grupės „Kionigsberg“ pasirodymo dokumentacija. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Grupės „Kionigsberg“ pasirodymo dokumentacija. Austėjos Mikuckytės nuotr.

AV17. Materializuotas laikas

AV17 galerija persikelia į naujas erdves Totorių gatvėje ir Galerijų savaitėje dalyvauja su Rimanto Milkinto paroda. Su šia galerija menininkas bendradarbiauja nuo pat jos įkūrimo 2011 metais. AV17 galerija koncentruojasi į šiuolaikinę skulptūrą, instaliacijos ir objekto meną pristatančius Lietuvos ir užsienio menininkus. R. Milkintui būdinga minimalizmo estetika, estetinė švara, linijos grakštumas, kinetinės plastikos principai, konceptualumas.

Skulptorius pasitelkia monumentalią, jo kūrybinę brandą simbolizuojančią geležį ar lanksčią šiuolaikinius laikus atitinkančią fanerą. Parodoje „Daugmaž vidurdienis“ eksponuojamuose kūriniuose individuali, bet kartu ir bendražmogiška patirtis įkūnijama pritaikant asociatyvias medžiagos ir formos ypatybes. Ši paroda kalba apie laiką, apie skubrų šiandienos tempą, lėkimą ir vėlavimą.

Pirmoje salėje patenkame į geležinių kliūčių ruožą. „Nėra laiko“ – tarstelėja pavadinimas. Geležinių strypų virtinė, užtvindžiusi visą salės erdvę, vis kaišo kojas pamatyti bendrą vaizdą, svarbiausius savo siekius ir tikslus, susikoncentruoti, laiką ir pastangas investuoti tik į tai, kas svarbiausia.

Kitoje salėje „Hi“ geležiniu pano pasisveikina autorius. Šį kūrinį R. Milkintas pavadina „Dabar“, ir staiga prisimenu mobiliojo ryšio paslaugų reklamą, kur buvo raginama būti dabartistais, laiko benamiais be praeities ir ateities. Įdėmiai patyrinėję tas pačias pasisveikinimo raides rasime aidinčias ir kituose kūriniuose. „H“ slepiasi faneros būdelėje, kurioje autorius kviečia „Kurį laiką“ pabūti. „I“ – pjedestalas, ant kurio „Neilgai“ užsibūna vienadienės žvaigždės.

O štai suoliukas „Per ilgai“ tarnavo visuomenei ir tapo panašus į plastilino gabalą. Dar viena išdidinta geležinė kliūtis siūlo mums atidėti darbą „Už valandėlės“. Koridoriuje fanera sukasi spirale, jos trajektoriją atkartoja geležis. „Pastaruoju metu“ nuo informacijos pertekliaus mums su autoriumi svaigsta, sukasi, sūkuriuoja galva. Štai šių su žiūrovu ir jo potyriais rezonuojančių R. Milkinto skulptūrinių instaliacijų parodą galima apžiūrėti iki spalio 5 dienos.

Rimantas Milkintas „Kurį laiką“ (geležis, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Rimantas Milkintas „Per ilgai“ (geležis, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.

Jono Meko vizualiųjų menų centras. Odė paveikslo rėmui

Jono Meno vizualiųjų menų centras galerijų festivalio proga atidarė itin konceptualią, estetišką ir lakonišką Jay Gardo parodą „It‘s the Frame Not the Painting“. Vokiečių menininkas J. Gardas kuria skulptūras, daiktus, objektus. Savo darbuose jis žaidžia su funkcionalumu – keičia, ryškina ar naikina įvairių objektų paskirtis. Ne mažiau autoriui rūpi ir pačios estetikos prigimtis, jos veikimo vektoriai. Jo objektai sujungia meno ir dizaino sritis. Idėjiškai menininkas dažnai renkasi ironizuoti skaitmeninę visuomenę, jaunąją kartą, kuri yra kiek praradusi skirtumų tarp priešpriešų nuovoką: tarp originalo ir kopijos, autentikos ir klastotės, paviršiaus ir turinio, realumo, siurrealumo ir virtualumo.

Šioje parodoje regime J. Gardo skulptūrinių objektų seriją, kurios pagrindinis veikėjas – paveikslo rėmas. J. Gardas išsirenka paveikslo rėmo dalį, atkarpą, išdidina ją, išpjauna iš medžio ir nudažo intensyvia geltona spalva. Tokiu būdu tarsi apverčiama svarbos, pirmo/antro plano hierarchija. Rampų šviesoje atsiduria ne tapytojas, jo darbas, darbo turinys ir formaliosios ypatybės, architektonika, bet rėmai ir jų gamintojas, tiksliau – per mikroskopą pritraukta puošni rėmų detalė.

J. Gardas šioje serijoje remiasi 11 daugiausia baroko ir keliais renesanso laikotarpio šedevrais. Didžiųjų italų ir nyderlandų genijų drobės lieka tik žiūrovų vaizduotėje ir prisiminimuose. Adriaenas van der Werffas, Rembrandtas, Gerardas ter Borchas ir kiti dailės istorijos plejados atstovai subtiliai įtraukiami į postmodernų diskursą.

Apžiūrėję įmantrius objektų linkius ir geometrinių formų žaismą turime galimybę susipažinti su kūrybinio darbo pradžia ir nuspėti visą procesą. Kitoje salėje sukasi penkių metrų ilgio faneros plokštė su išpjautu rėmo fragmentu. J. Gardas savo objektus kuria pjūklu, kampiniu šlifuokliu ir elektriniu suktuvu. Atsisveikindami su paroda dar išvystame kelis grafikos darbus, kuriuose karališkai stūkso rėmų fragmentų figūros. Įrėmintas rėmo atvaizdas – vėl žaidžiama su vidaus/išorės binarine opozicija. Šią odę rėmams galime apžiūrėti iki spalio 21 dienos.

Jay Gard. Austėjos Mikuckytės nuotr.
Jay Gard „Formos įgavimo pradžia“. Austėjos Mikuckytės nuotr.

„Kairė–dešinė“. Nepavaldi laikui

Vilniaus grafikos meno centre įsikūrusi galerija „Kairė–dešinė“ kvietė į Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parodą „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“. Tai tęstinis projektas, kurio poreikį padiktavo įvykiai Europoje, sumaištis Artimuosiuose Rytuose, pabėgėlių srautų aktualijos. Kultūros naktį S. Maslauskaitė-Mažylienė pabėgėlių atvaizdus eksponavo sugriautų altorių vietose Šv. Stepono bažnyčioje. Vėliau šie atvaizdai buvo įsikūrę „Artifex“ galerijoje. Galerijoje „Kairė–dešinė“ esanti ekspozicija, papildyta naujais kūriniais, užbaigia įžanginį tremties problematikos nagrinėjimą meno kūriniais etapą.

Tapytoja taikliai pastebi žiniasklaidos priemonių poveikio ambivalentiškumą. Viena vertus, tik tuomet, kai esame informuojami apie Sirijos ir Šiaurės Afrikos negandas, galime pamėginti suprasti, užjausti, padėti nelaimėliams. Kita vertus, nepaliaujamas žiaurų vaizdų srautas gali sukelti ir tam tikrą perversišką susidomėjimą, nejautrą, abejingumą. Todėl dešinėje autorė eksponuoja žiniasklaidos vaizdus ir jais remiantis tapytas replikas. Baloje braidantis berniukas, motina su vaikais, paliekanti namų vartus ir tremties bei ilgesio psalme besikreipianti į Dievą. Ištremtieji mėgina įvekti fizines ir dvasines sienas, kantriai laukia deficitinėje eilėje uoste, lipa į mažyčius, senus, prakiurusius laivus.

Kone identiškai atkartotos nuotraukos, virtusios S. Maslauskaitės-Mažylienės darbais, atgyja. Blukindama aiškius kontūrus, švelnia spalvine palete, kruopštaus darbo indėliu, iš paveikslų spinduliuojančia atjauta, autorė panaikina šalutinius vaizdų srauto efektus. Pabėgėliai iš apibendrintos politinės problemos virsta konkrečiu individu, asmenybe, kuri nori integruotis į visuomenę, nebūti apklijuojama etiketėmis. S. Maslauskaitė-Mažylienė visada ieško tikrumo, nevengia socialinės tematikos, siekia apčiuopiamų teigiamų poslinkių visuomenėje, niekada nesirenka lengviausio kelio. Susipažinusi ir pabendravusi su pabėgėliais, autorė įgavo unikalų žvilgsnį į pabėgėlius iš arti. Tai jai leidžia neapsiriboti deklaratyviomis, klišinėmis frazėmis.

Kairėje – bibliniai tremtiniai, parodantys šios temos neišsemiamumą, amžinumą, paplitimą. Rauda pirmieji tremtiniai – Adomas ir Ieva, savo brolį Abelį žudo Kainas, vėliau už bausmę tapsiantis amžinu benamiu, Abraomas ruošiasi aukoti savo sūnų, bet angelas jį sustabdo. Paskutinėje salėje – videoinstaliacija, kurioje regime autorę apsigobusią musulmonišku nikabu. Fone viena kitą keičia turistinės Lietuvos vietos, tokios kaip Trakų pilis, Palangos tiltas ir pan. Manau, kad raktinės scenos – Kryžių kalnas, Katedros aikštė, Kauno soboras. Tai dar viena laikui nepavaldi religinių nesutarimų ir tragiškų jų padarinių tema. Šią šiandien ir visados aktualią parodą galima apžiūrėti iki rugsėjo 30 dienos.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Pabėgėliai“ (aliejus ant drobės, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Pabėgėliai. Stovykla“ (aliejus ant drobės, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Kainas“ (aliejus ant drobės, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė „Pertvarka. Nikabas“ (videoinstaliacija, 2017 m.). Austėjos Mikuckytės nuotr.