Katalikų Bažnyčia daugelio, įskaitant ir kai kuriuos jos narius, buvo kritikuojama dėl savo pastoracinės pozicijos LGBT bendruomenės atžvilgiu. Ši kritika nusipelno atsakymo ne tam, kad refleksyviai apgintume Bažnyčios praktikas, tačiau siekiant įvertinti, ar mes, kaip Viešpaties mokiniai, efektyviai siekiame megzti santykius su šia grupe. Krikščionys visada privalo stengtis vadovautis nauju Jėzaus įsakymu, kurį jis davė per Paskutinę vakarienę: „Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.“

Mylėti kažką, kaip kad Kristus mus mylėjo, reiškia mylėti tą asmenį tiesoje. „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“, – Poncijui Pilotui liudijo Jėzus. Katalikų Bažnyčios katekizmas šį sąžiningumo reikalavimą atspindi nurodydamas, kad Bažnyčios žinia pasauliui privalo „aiškiai parodyti Kristaus kelio džiaugsmą ir reikalavimus“.

Tie, kas kalba Bažnyčios vardu, privalo būti ištikimo nekintančiam Kristaus mokymui, nes tik gyvendami harmonijoje su Dievo kūrybos planu žmonės randa gilų ir ilgalaikį išsipildymą. Jėzus savo žinią Evangelijoje pagal Joną suformulavo šiais žodžiais: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Katalikai tiki, kad, vedama Šventosios Dvasios, Bažnyčia išveda savo mokymą iš Kristaus žinios tiesų.

Katalikų kunigų gretose vienas iš labiausiai girdimų kritikų kalbant apie Bažnyčios mokymą seksualumo tematika yra Amerikos jėzuitas Jamesas Martinas. Kiek anksčiau šiais metais išleistoje knygoje „Tiesiant tiltą“ jis kartoja įprastą kritiką, kad katalikai buvo pernelyg kritiški homoseksualumo atžvilgiu ir nekreipė dėmesio į seksualinio integralumo problemą kitų tikinčiųjų gretose.

Tėvas Martinas yra teisus sakydamas, kad neturėtų būti jokių dvigubų standartų kalbant apie skaistumo dorybę, kuri, nors ir nelengva, tačiau yra dalis Jėzaus Kristaus Gerosios naujienos visiems krikščionims. Nesusituokusiems, kad ir kokios seksualinės orientacijos jie būtų, ištikimas skaistumas reikalauja susilaikyti nuo sekso.

Tai gali atrodyti kaip labai aukštas standartas, ypač šiandien. Tačiau reikalauti to, kas nepasiekiama, būtų priešinga Kristaus išminčiai ir gerumui. Jėzus kviečia mus šiai dorybei, nes jis sukūrė mūsų širdis tyrumui, o mūsų protus – tiesai. Su Dievo malone ir atkaklumu skaistumas yra ne tik įmanomas, tačiau taps ir tikros laisvės šaltiniu.

Mums nereikia toli dairytis, kad pamatytume padarinius, kylančius iš Dievo plano žmogaus intymumui ir meilei atmetimo. Seksualinis išsilaisvinimas, kurį skelbia pasaulis, neįvykdo savo pažado. Atvirkščiai, paleistuvavimas yra priežastis tokios gausybės nereikalingo kentėjimo, sudaužytų širdžių, vienatvės ir kito traktavimo tik kaip seksualinio pasitenkinimo objekto. Kaip motina, reikšdama pastoracinę artimo meilę, Bažnyčia siekia apsaugoti savo vaikus nuo nuodėmės žalos. Savo mokyme apie homoseksualumą Bažnyčia kviečia savo bendruomenės narius atskirti savąją tapatybę nuo potraukių ir veiksmų. Pirmiausia – patys žmonės, kurie visada geri, nes yra Dievo vaikai. Tada yra potraukis tos pačios lyties asmenims, kuris nėra nuodėmingas, jei jo netrokštama ir jis neįgyvendinamas. Tačiau tai vis dėlto prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai. Galiausiai yra tos pačios lyties asmenų seksualiniai santykiai, kurie yra ypač nuodėmingi ir žalingi gerovei tų, kurie juose dalyvauja. Žmonės, kurie priklauso LGBT bendruomenei, turi artimo meilės dvasia išgirsti šią tiesą, ypač iš dvasininkų, kurie Bažnyčios vardu kalba apie šį kompleksinį ir sudėtingą klausimą.

Meldžiuosi, kad pasaulis pagaliau išgirstų balsus tų krikščionių, kurie patyrė potraukį tai pačiai lyčiai ir kurie atrado ramybę bei džiaugsmą gyvendami Evangelijos tiesoje. Esu palaimintas, nes galėjau susitikti su jais, ir jų liudijimai mane giliai sujaudino. Parašiau įvadą vienam tokiam liudijimui – Danielio Mattsono knygai „Kodėl nevadinu savęs gėjumi: Kaip atgavau savo seksualinę tikrovę ir atradau ramybę“ – tikėdamasis, kad tai padės tiek jo, tiek kitų, išgyvenusių panašią patirtį, balsams būti labiau girdimiems.

Šie vyrai ir moterys liudija malonės galią, žmogaus širdies kilnumą ir atsparumą bei Bažnyčios mokymo apie homoseksualumą tiesą. Daugeliu atveju jie kurį laiką gyveno atsiriboję nuo Gerosios naujienos, tačiau susitaikė su Kristumi ir Bažnyčia. Jų gyvenimai nėra lengvi ar nereikalaujantys aukos. Jų polinkis tos pačios lyties asmenims nebuvo nuslopintas. Tačiau jie atrado skaistumo ir skaisčios draugystės grožį. Jų pavyzdys nusipelno pagarbos ir dėmesio, nes jie mus gali daug ko išmokyti apie tai, kaip autentiškoje artimo meilės dvasioje geriau priimti ir palydėti mūsų brolius ir seseris.

Parengta pagal „Wall Street Journal“