James Martin SJ. americamagazine.org nuotr.

Neseniai pasirodė amerikiečių jėzuito kun. Jameso Martino knyga „Building a Bridge: How the Catholic Church and the LGBT Community Can Enter into a Relationship of Respect, Compassion, and Sensitivity“ („Tiesiant tiltą: kaip Katalikų Bažnyčia ir LGBT bendruomenė gali užmegzti pagarba, atjauta ir jautrumu pagrįstus santykius“).

Kardinolas Kevinas Farrellis, Vatikano Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos vadovas, pavadino tai „laukta ir labai reikalinga knyga, kuri padės vyskupams, kunigams, sielovados bendradarbiams ir visiems Bažnyčios vadovams su didesne atjauta patarnauti LGBT bendruomenei“.

San Diego vyskupas Robertas McElroy sakė, jog „knyga pateikia žodyną, perspektyvą ir svarbos pojūtį imtis drąsios, bet monumentaliai panašios į Kristų užduoties – atstūmimo kultūrą pakeisti gailestingo įtraukimo kultūra“.

Christopheris White'as paskelbė interviu su kun. Martinu portale „Crux“, o „Jesuitical“ taip pat publikavo išsamų pokalbį – abu šie tekstai padeda susidaryti bendrą vaizdą apie svarbiausias knygoje liečiamas temas.

Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome „Millennial“ (Tūkstantmečio karta) redaktoriaus Roberto Christiano interviu su kun. Jamesu Martinu bei jo atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus, susijusius su knygoje analizuojama tema.

Tiek daug tūkstantmečio kartos žmonių užaugo kartu su draugais arba šeimos nariais, kurie atvirai deklaruoja esantys gėjai, ir tai, kaip šie draugai ar šeimos nariai yra traktuojami, jiems labai svarbu, – žinoma, tai ypač svarbu patiems jauniems homoseksualiems asmenims. Ką, jūsų manymu, šis tiltų tiesimas, kurį pateikiate knygoje, reikštų tūkstantmečio kartos (bendrai) žmonėms ir jų santykiams su Bažnyčia?

Tai, ką dabar pasakėte, yra vienas iš labiausiai nustebinusių dalykų, su kuriais susidūriau vis geriau įsigilindamas į LGBT sielovadą. Pirmiausia tai, kad kuo daugiau žmonių atvirai prabils apie savo lytiškumą ir tapatybę, tuo dažniau katalikai savo šeimos ir draugų būryje susidurs su LGBT atstovais. Tai kur kas platesnis reiškinys, nei aš įsivaizdavau.

Kitas nuostabą sukėlęs dalykas buvo kaip tik tas, apie kurį kalbate jūs: daugumai tūkstantmečio kartos žmonių LGBT priėmimo klausimas iš esmės neegzistuoja. Dauguma šios kartos mano pažįstamų žmonių sako: „Žinoma, kad juos priimu! Žinoma, kad juos myliu! Žinoma, kad jie priklauso Bažnyčiai!“

Jiems dažnai kelia siaubą žodynas, kurį jie girdi iš oficialių Bažnyčios atstovų. Kai kurie jų sakė man, kad viena iš priežasčių, dėl kurių jie paliko Bažnyčią, buvo būtent ši problematika – nors jie ir yra teisūs. Tad tiltas, kurį aš pristačiau – suvesti draugėn LGBT katalikus ir institucinę Bažnyčią – daliai jų yra paskutinė prieplauka Bažnyčios uoste. Priešingu atveju, jie nenori priklausyti Bažnyčiai, kurią jie laiko homofobiška arba kaip nors nesvetinga.

Kaip vyskupai turėtų atsakyti kraštutinės dešinės grupėms, kurios „medžioja“ gėjus darbuotojus katalikiškose institucijose, darydamos spaudimą toms institucijoms juos atleisti?

Visų pirma knygoje aš labai aiškiai teigiu, kad nemanau, jog bažnytinė organizacija privalo atleisti iš darbo LGBT narius. Dėl labai paprastos priežasties, kad tokiu atveju reikalavimas paklusti Bažnyčios mokymui, atrodo, būtų taikomas vien jiems. Mes neatleidžiame išsiskyrusių asmenų ir antrą santuoką sudariusių katalikų, kurių santuoka nėra anuliuota, arba moterų, kurios augina nesantuokinius vaikus, arba žmonių, kurie naudojasi kontraceptikais, – juk visa tai prieštarauja Bažnyčios mokymui. Būtinybė pritarti Bažnyčios mokymui yra taikoma labai selektyviai. Ir tai, mano manymu, yra ženklas to, ką Katekizmas vadina „neteisinga diskriminacija“.

O kalbant apie kraštutinės dešinės grupes, kurios, kaip jūs teisingai sakote, „medžioja“ LGBT darbuotojus. Manau, vyskupai turėtų juos paprasčiausiai ignoruoti. Šioms grupėms, – dažniausiai visiškai mažoms, kalbant apie narių skaičių, – paprastai visiškai neįdomus Bažnyčios mokymo taikymas apskritai. Galiausiai, kada jie sumedžiojo ką nors, kas netarnavo vargšams, nebuvo gailestingas, nemylėjo? Tokią taktiką laikau smerktina.

Manau, jūs teisingai pasielgėte knygoje pavartodamas tokius terminus kaip gėjus ir liesbietė, užuot vartojęs formalesnį „homoseksualūs asmenys“ ar pan., tačiau ar Bažnyčia – pradedant jos ganytojais, baigiant formaliais dokumentais – privalėtų įtvirtintų tokius terminus kaip panseksualumas ar poliseksualumas? Bet kuris toks ribų neturintis savęs identifikavimas prieštarauja Bažnyčios pateikiamai žmogaus asmens prigimties sampratai. Tad gal vertėtų daryti skirtį tarp įvairių terminų, vartojamų LGBT bendruomenėje?

Geras klausimas. Mūsų giliausia tapatybė yra buvimas mylimais Dievo vaikais, pakrikštytais krikščionimis ir Katalikų Bažnyčios nariais. Visa tai yra pirmiau nei lytinė tapatybė ir orientacija.

Kalbant apie konkrečių terminų vartojimą, žinau, kad tai kelia karštų diskusijų. Santrauka LGBT atrodo keičiasi vos ne kas savaitę. Išties dar vakar vakare aš paklausiau vieno vyro gėjaus ir vienos moters lesbietės apie šį reiškinį, ir jie abu man atsakė: „Nespėjame sekti pokyčių.“

Stebime revoliuciją to, kaip žmonės supranta ir tapatina save. Tačiau jokia žmogaus patirtis neturėtų būti svetima Bažnyčiai, tad Bažnyčia turėtų giliai apmąstyti šį žmogiškos patirties aspektą.

Tuo pačiu metu pamatinė mūsų tapatybė kaip Dievo vaikų, pakrikštytųjų krikščionių ir Katalikų Bažnyčios narių, privalo būti išlaikyta.

Būsiu atviras: nemanau, kad labai gerai suprantu lytiškumo takumą ar psichologijos subtilybes, arba dabartinę terminologiją, kad galėčiau visiškai tvirtai pasisakyti šiais klausimais.

Mano pamatinis požiūris toks: kai susiduri su kuo nors, ko nesupranti kito žmogaus gyvenime, esi kviečiamas įsiklausyti į jo patirtis, žvelgti į ją Evangelijų ir Bažnyčios mokymo šviesoje – tada ir pasieksi tam tikrą supratimą, kaip palydėti tuos žmones. Tačiau pirma reikia išklausyti.

Tos pačios lyties asmenų santuoka dabar yra svarbiausias klausimas LGBT bendruomenei. Ar Bažnyčios pozicija šiuo klausimu atsiriboja siena, kuri bet kokį tilto tiesimą padaro neįmanomu arba labai sudėtingu dalyku?

Mano požiūriu, ne. Jūs teisus, sakydamas, kad tai kliūtis tiesti tiltą. Institucinė Bažnyčia ir dauguma LGBT bendruomenės yra mylias nutolę nuo viso to. Tas pat galioja ir kalbant apie Bažnyčios draudžiamus tos pačios lyties asmenų santykius (tai yra apie Bažnyčios mokymą, tos pačios lyties asmenų lytinio bendravimo tema): Bažnyčiai tai paprasčiausiai neleistina, LGBT bendruomenei – paprasčiausiai duotybė.

Tad, taip, tai kažkoks barjeras. Tačiau man labiau patinka susitelkti į bendrus taškus: troškimą savo gyvenimą suderinti su Kristaus gyvenimu, troškimą dalyvauti sakramentiniame Bažnyčios gyvenime, krikščioniškos bendruomenės troškimą. Ir pirmieji žingsniai, kurių aš prašau, yra „pagarba, atjauta ir jautrumas“, dorybės, kurias mini Katekizmas, iš esmės jos reiškia atvirą širdį. Tai kažkas, ką, mano galva, kiekvienas gali atsinešti, eidamas tuo tiltu.

Kviečiate Bažnyčią rodyti daugiau dėmesio smurto atvejams prieš LGBT bendruomenę tokiose vietose kaip, pavyzdžiui, Čečėnija ir Uganda; patyčios, depresija ir savižudybių skaičius JAV atrodo yra kritinis startinis taškas. Ką gali praktiškai padaryti Bažnyčia – jos žmonės ir hierarchija – šiais klausimais?

Visų pirma, kalbėti. Evangelijos ragina mus stoti pusėn tų, kurie yra kaip nors persekiojami. Nežinau, kaip dar aiškiau Jėzus būtų galėjęs tai pasakyti: jis buvo su tais, kurie anuomet buvo išstumti į visuomenės paribius. Katalikų socialinis mokymas ragina mus suprasti, ką reiškia „solidarumas“. O Katekizmas skatina pasipriešinti bet kokiam LGBT žmonių „diskriminaciniam persekiojimui“. Tad tose vietose, kur LGBT žmonės yra aktyviai persekiojami, Bažnyčia turi viešai stoti jų pusėn. Kitos temos gali būti aiškiai matomos katalikiškojo mokymo šviesoje. Kas yra paauglių gėjų savižudybės, jei ne „gyvybės tema“?

Turėtume padaryti LGBT žmones regimus ir vertinamus. Turime leisti jiems žinoti, kad jie yra mylimi Dievo vaikai, tiek pat priklausantys Bažnyčiai, kiek ir popiežius, jų vietinis vyskupas ir aš pats. Turime jų klausytis ir įžengti į jų gyvenimo slėpinį. Turime juos palydėti. Turime juos užstoti, kai to reikia. Turime juos užjausti. Turime leisti jiems mus evangelizuoti. Žodžiu, turime juos mylėti.

Atsakymai į dažniausiai pasitaikančius klausimus

„Building a Bridge“ knyga sužadino didžiulį atgarsį ir kritiką – tiek spaudoje, internete, tiek ir gyvuose pokalbiuose. Norėdamas pratęsti pokalbį, autorius paskelbė atsakymus į 5 dažniausiai jam užduodamus klausimus ir kritiką.

1. Kodėl knygoje nepaminėjote Bažnyčios mokymo apie tos pačios lyties santykius ir santuokas?

Trumpas atsakymas yra tas, kad aš šį mokymą paminėjau. Manau, tikrasis klausimas: kodėl nepaminėjau daugiau?

Sąmoningai. Bažnyčios pozicija šiais klausimais yra aiški: lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų yra neleistini, lygiai kaip ir tos pačios lyties santuokos. Tačiau tai mokymas, kurį puikiai žino kiekvienas LGBT katalikas ir kuris jam yra nuolat kartojamas. Išties šie draudimai yra vienintelis dalykas, kurį katalikai žino LGBT tema.

LGBT bendruomenės pozicija šio mokymo atžvilgiu yra aiški: tos pačios lyties santykiai yra neatsiejama jų gyvenimo dalis. (Nekalbu apie nedidelę LGBT bendruomenės dalį, kuri mąsto kitaip.) Teologiškai kalbant, galėtume sakyti, kad šio mokymo LGBT bendruomenė, kuriai jie buvo skirti, „nepriėmė“. Todėl aš sąmoningai nesutelkiau viso dėmesio į šias temas, nes jos ne tik gerai žinomos, bet ir yra sričių, kuriose abi pusės yra labai nutolusios. Aš pasirinkau sutelkti dėmesį į tas sritis, kur galimas bendrumas.

2. Kodėl jūs taip nusiteikęs vartoti žodį „gėjus“ ir „LGBT“?

Dar viena dažnai pasitaikanti kritika susijusi su kvietimu atsisakyti tokių terminų kaip „potraukis tos pačios lyties asmeniui“ verčiau pasirenkant terminus, kuriuos vartoja pati LGBT bendruomenė. Kritikai teigia, kad tokie terminai kaip „gėjus“ ir „LGBT“ tapatina žmones vien su jų orientacija. O katalikai yra, kaip teigia vienas apžvalgininkas, „daugiau nei jų polinkiai“.

Aš taip pat tuo tikiu. Lygiai kaip ir dauguma LGBT žmonių, kurie yra daugiau nei jų orientacija ar tapatybė. Tačiau mes vis tiek privalome susitarti dėl terminologijos, apibūdinančios žmones, kurie jautėsi išskirti iš bendruomenės dėl savo lytinės orientacijos ar tapatybės. Kodėl nevartoti žodžių, kuriuos kalbėdama apie save vartoja pati grupė? Elgtis priešingai reiškia nepagrįstai pretenduoti į teisę duoti kitam vardą. Tačiau juk grupės turi teisę pačios save pavadinti.

Išties ironiška: dažniausiai pasitaikanti alternatyva yra „potraukis tai pačiai lyčiai“. Tačiau juk šis pasenęs terminas daro tą patį, už ką yra kritikuojami terminai „LGBT“ ir „gėjus“ – sutapatina žmogų vien su jo seksualiniais poreikiais. Išties, kad būtų aiškiau, „potraukis tai pačiai lyčiai“ apima žodį „lytis“. Vertinant tokiu požiūriu, vargu ar taip ką nors pageriname. Visada savęs klausiu, ar pasipriešinimas žodžiams „gėjus“ ir „LGBT“ kartais nekyla iš to, kad taip save vadina LGBT žmonės, tad jų vartojimas yra savotiškas „olų tyrinėjimas“. Nepaisant to, jei kas nors atkakliai vartoja tą terminą, kurį grupė laiko pasenusiu arba įžeidžiančiu, vargu ar galima tikėtis lengvo dialogo. Be to, jei popiežius Pranciškus gali pasakyti „gėjus“, tuomet ir mes galime.

3. Ką turite omenyje, kai savo knygoje kalbate apie „atsivertimą“?

Daugelyje evangelinių pasakojimų matome Jėzų, bendraujantį su žmonėmis, kurie paskui pajunta postūmį atsiversti. Vienas pavyzdys yra Zachiejaus, Jericho mokesčių rinkėjų viršininko, kuris būtų laikomas taip pat ir vyriausiuoju nusidėjėliu, istorija. Kai Jėzus eina pro Jerichą, Zachiejus įlipa į medį, kad geriau matytų. O Jėzus, užuot jį pasmerkęs, pasisiūlo ateiti pas jį į namus, parodo jam svetingo priėmimo ženklą. Atsiliepdamas į tai, Zachiejus pažada atmokėti kiekvienam, kurį apgavo. Matome čia, kad Jėzui svarbiausia bendravimas, paskui – atsivertimas.

Tai labai galinga istorija LGBT katalikams, kurie jaučiasi esą paribiuose, kaip tas Zachiejus. Tai labai galinga istorija ir Bažnyčios vadovybei, nes primena, kad pirmiausia dera svetingai priimti. Tačiau į kokį atsivertimą yra kviečiami LGBT katalikai? Į tą patį, į kurį esame pakviesti mes visi. Neketinu čia išvadinti jų nusidėjėliais, nes mes visi esame nusidėjėliai. Verčiau išryškinti faktą, kad jie labai dažai jaučiasi atstumti kaip Zachiejus. Ir kad susitikimas su Jėzumi gali paskatinti mus į protų bei širdžių atsivertimą. (Beje, kalbu ne apie „atsivertimo terapiją“.) Apskritai kalbant, turėtume palydėti svetingai priimdami, taip kaip Jėzus.

4. Kaip jūs galite LGBT katalikų prašyti Bažnyčią traktuoti „pagarbiai, atjaučiančiai ir jautriai“?

Turėjau aiškiau apie tai parašyti knygoje. Pareiga tiesti tiltą priklauso institucinei Bažnyčiai – klerui ir Bažnyčios vadovybei, neišskiriant pasauliečių. Kadangi institucinė Bažnyčia marginalizavo LGBT bendruomenę, o ne atvirkščiai. Tačiau mes visi esame pašaukti gerbti vieni kitus, neišskiriant ir LGBT katalikų bendraujant su hierarchija. Kodėl? Nes mes visi esame krikščionys.

Taip, tai gali būti karti piliulė LGBT žmonėms, kurie buvo ignoruojami, įžeidinėjami ir išstumti iš Bažnyčios. Tačiau tai ateina iš Jėzaus, ne iš manęs. Net jeigu tu ir toliau manai, kad kai kurie Bažnyčios vadovai yra tavo priešai, esi prašomas mylėti juos ir melstis už juos. Nėra mažiausios abejonės, kad meilė apima ir pagarbą. Tai nelengva, bet tai krikščioniška.

5. Ko tikitės po savo knygos pasirodymo?

Ankstesnio jėzuitų generalinio vyresniojo Pedro Arrupe kartą paklausė: „Kur link eina Jėzaus draugija?“ Šis atsakė: „Neturiu supratimo!“ Viskam vadovauja Šventoji Dvasia. Negaliu nuspėti, kiek toli eis šis kvietimas tiesti tiltus. Turiu porą minčių, kur link viskas galėtų pajudėti: galėtų rastis susitikimų su LGBT katalikais ir juos išklausyti; vyskupai nebeatleistų iš darbo LGBT asmenų; sielovados darbuotojai įtrauktų jų istorijas ir kovas į savo homilijas. Svarbiausia, visų lygių Bažnyčios vadovybė padėtų jiems pasijusti priimtiems.

Vienas apžvalgininkas rašė, kad aš esu „pernelyg optimistiškas“. Gerai, prisipažįstu kaltas. Esu perdėtai optimistiškas, nes tikiu Šventąja Dvasia. Lai atsivertimas tęsiasi.

Pagal Americanmagazine.org parengė S. Žiugždaitė