Italų dienraščiai „Repubblica“ ir „Corriere della Sera“ paviešino galimai padirbtą dokumentą, kuris į dienos šviesą iškilo maždaug prieš trejus metus. Dokumentas – tai finansinė ataskaita apie beveik pusę milijardo lirų, kurias Šventasis Sostas neva išleido, padengdamas 1983-iaisiais paslaptingai dingusios paauglės Emanuelos Orlandi buvimo užsienyje išlaidas. Valstybės sekretoriatas neigia: „Žinios netikros ir nepagrįstos.“ Istorijos šleifas galimai veda iki Ostpolitik šešėlių.

Priešistorė

1983 m. birželio 22 d. Romos centre paslaptingomis aplinkybėmis dingo 15-metė Emanuela Orlandi – vieno iš Popiežiaus namų prefektūros darbuotojo duktė. Anot italų dienraščio „La Stampa“, dingimo dieną paauglė sutiko vairavusį žalią BMV nepažįstamąjį, kuris jai pasiūlė darbą kosmetikos firmoje. Apie tai Emanuela tos pačios dienos vakarą telefonu papasakojo seseriai, ši paragino merginą pasikalbėti su savo motina. Šis pokalbis buvo paskutinis kontaktas su dingusiąja. Jos atvejis – vienas iš daugelio Italijoje, pasaulyje. Tačiau vykdant tyrimą buvo apklausti Vatikano pareigūnai, Religinių reikalų institutas (IOR), mafiozų Magliana grupuotė (la Banda della Magliana), bankas „Banco Ambrosiano“ ir įtrauktos kelių valstybių slaptosios tarnybos. Pėdsakų nepavyko rasti, ir Emanuelos Orlandi byla vis dar neišaiškinta.

Andrea Tornielli: „Gausu nesutapimų“

Emanuela Orlandi dingimas – niekada taip ir neišaiškinta paslaptis, „susipynusi tarp šantažo ir pėdsakų mėtymo“, yra objektyvus ir dokumentais paremtas faktas, teigia portalo „Vatican insider“ redaktorius, vatikanistas Andrea Tornielli rugsėjo 19 d. pasirodžiusioje publikacijoje. Šį liūdnas ir tamsus reikalas virto tarptautine byla, sudominusia pusės pasaulio slaptąsias tarnybas, ir galimai yra susijęs su pasikėsinimu į popiežių Wojtylą bei IOR – „Ambrosiano“ banko reikalais. Kad tarp asmenų, įvairiu lygiu įsipainiojusių į šią bylą, yra tokių, kurie „dar nepapasakojo visos tiesos, taip pat yra tiesa“. Dabar istorija pasipildo nauju skyriumi, „dokumentu, kuris tik dar labiau viską supainios ir užnuodys“, – sako komentaro autorius.

Dokumentą tą pačią dieną publikavo dienraštis „la Repubblica“ – interneto portale – (kaip naujos „Espresso“ žurnalisto Emiliano Fittipaldi knygos ištrauką) ir popierinis „Il Corriere della Sera“. Straipsniuose teigiama, kad galimai kalbama apie neteisingą pėdsaką.

Šaltinis: „Vatican insider“

Kalbama apie dokumentą, surašytą ant paprasto popieriaus, neturinčio jokių oficialaus blanko ženklų, antspaudų ar parašų. Jį sudaro 5 puslapiai, kurie datuojami 1998 m. kovu. Tai – „Vatikano valstybės padengtų išlaidų dėl veiklos, susijusios su piliete Emanuela Orlandi (Roma 14 gennaio 1968), suvestinė ataskaita“. Jį neva surašė – adresuodamas tuometiniam valstybės sekretoriaus pavaduotojui Giovanni Battista Re, su kopija susipažinti tuometiniam „užsienio reikalų ministrui“ Jeanui Louisui Tauranui – kardinolas Lorenzo Antonetti, nuo 1995 m. iki 1998 m. vadovavęs APSA (Apaštalų sosto paveldo administracija), įstaigai, kuri atlieka ir Vatikano mokėjimų agentūros funkcijas.

Teigiama, kad laišką lydėjo 197 puslapiai faktūrų ir čekių (jau neegzistuojančių), liudijančių Vatikano padengtas išlaidas, susijusias su Emanuelos Orlandi pagrobimu bei jos buvimu užsienyje, įvairiose vietose, taip pat ir išlaidas privatiems sekliams, tiriant „pėdsakų sumėtymo“ atvejus, geriau nepatikslintas (ir milijonines) veiklas, kurias atliko tuometinis valstybės sekretorius Agostino Casaroli ir tuometinis Romos vikaras Ugo Poletti.

Visų pirma, matant datas, surašytas kiekvieno puslapio viršuje, teigiama, kad veikla vyko jau 1983-iųjų sausį, taigi, daug anksčiau nei mergina dingo: tarsi patvirtinant faktą, jog Vatikanas dalyvavo organizuojant pagrobimą. Kalbama apie milijonus Teofiliui Benotti, skirtus administruoti santykius su spauda, besidominčia šiuo atveju, išlaidas apsilankymams ginekologo kabinete, tuometinio Vatikano žandarmerijos vadovo Camillo Cibino keliones į Londoną, lydint asmeniniam popiežiaus Jono Pauliaus II gydytojui Renato Buzzonetti: manytina, tam, kad aplankytų Orlandi. Galiausiai nerimą kelia kitas aspektas – finalinės išlaidos, datuojamos 1997-aisiais: „Bendroji veikla ir perkėlimas į Vatikano miestą dėl galutinio atsiskaitymo: L. 21.000.000“ [lirų, – red. past.]. „Iš to galima daryti prielaidą, kad 1997 m. Emanuela atvyko į Romą ir iš čia niekada nebeišvyko“, – apibendrina A. Tornielli.

Iš kur šis tekstas? Iš mons. Lucio Vallejo Balda archyvo. Ispanas kunigas buvo paskirtas Šventojo Sosto ekonomių reikalų prefektūros sekretoriumi, o vėliau tapo ir COSEA komisijos sekretoriumi, kur 2013–2014 m. laikotarpiu atliko Vatikano įmonių ir dikasterijų sąskaitų ir administracinio valdymo auditą. Vallejo Balda, kuris norėjo, kad komisijoje jam talkintų viešųjų ryšių specialistė Francesca Immacolata Chaouqui, kartu su ja tapo pagrindiniu Vatileaks 2 veikėju (ir kaltinamuoju) – šį procesą Vatikanas pradėjo po to, kai buvo paviešintos dvi knygos su visais komisijos dokumentais.

Monsinjoras Lucio Angel Vallejo Balda ir Francesca Chaouqui.

Remiantis „Vatican Insider“ turimais šaltiniais, Balda saugojo tą dokumentą ir po keisto įsilaužimo, kuris įvyko Prefektūros biure 2014 m. kovo 29–30 d.. Pareigūnas ne vienam asmeniui patikėjo, kad tarp pavogtų dokumentų buvo ir Emanuelos Orlandi dosjė. „Vatican Insider“ duomenimis, šio dosjė nebuvo tarp kitų dokumentų, kurie prefektūrai buvo grąžinti po vagystės ir kuriuos atgal į savo vietą padėjo pats Vallejo Balda.

„Iškart tenka pridurti, – rašo Tornielli, – kad jeigu dosjė turinys yra tiesa, vadinasi, Šventojo Sosto aukščiausi pareigūnai atliko lemiamą vaidmenį pagrobiant ir slapstant Emanuelą, Vatikanas ne tai, kad turėtų būti reformuojamas, bet visiškai uždarytas: kalbama ne apie nepotizmą, giminaičių įdarbinimą, neaiškius sandėrius, išpūstas sąskaitas rekonstruojant apartamentus, seksualinius iškrypimus (visi šie dalykai, pabrėžiu aiškumo dėlei, yra bjaurūs, smerktini ir persekiotini). Kalbama apie itin sunkius nusikaltimus, primenančius Bordžijų giminės epochą.“

„Tačiau jeigu dokumentas analizuojamas atidžiau, nesutapimų gausu, – rašo vatikanistas. – Pradedant antrašte: kardinolas Antonetti, kurijos diplomatijos veteranas ir buvęs nuncijus Paryžiuje, į arkivyskupą Re neva kreipiasi „Sua Riverita Eccellenza…“ [Garbusis Ekscelencija, – vert. past.]. Vatikane dar tik savaitę išdirbę durininkai žino, kad senovinis ispaniškos kilmės vyskupo titulų kodeksas numato, jog į vyskupą dera kreiptis „Sua Eccellenza Reverendissima“ [Didžiai gerbiamas Ekscelencija, – vert. past.].

Be to, antrasis monsinjoro Taurano vardas parašytas su klaida: Luis vietoj Louis (ir tai lygiai taip pat keista, žinant, kad vienos dikasterijos vadovas rašo kitam aukštam valstybės sekretoriato pareigūnui: buvęs nuncijus Prancūzijoje užmiršo prancūziškai?).

„Tačiau tikrų abejonių kyla kalbant apie esmę“, – tęsia autorius. Tarkime, kad dokumente pateikti faktai yra tikri. Dėl kokios priežasties 1998-aisiais, dar vykstant Romos policijos tyrimui, aukščiausi Šventojo Sosto pareigūnai (šiuo atveju Valstybės sekretoriatas) būtų prašę APSA visos operacijos išlaidų ataskaitos su faktūromis, neužkoduojant vardų, tokiu būdu padidinant skaičių asmenų, žinančių faktus ir galinčių nutekinti žinias? Ir dar, vis dar suponuojant, kad esminė informacija yra tikra, dėl kokio motyvo valstybės sekretoriatas imtųsi tokios operacijos, pasitelkdamas APSA kaip mokėjimo agentūrą, o ne disponuojamus fondus, skirtus ekstremalioms situacijoms (Pauliaus VI fondas)?

Visa tai skatina manyti, kad dokumentas yra klastotė (nebent kardinolas Antonetti jį sąmoningai sufabrikavo su klaidomis, kad jis būtų traktuojamas kaip klastotė). Tikra yra viena, kad jis buvo rastas kunigo Balda archyve, tad kažkas jį supakavo ir jam įteikė.

Žinoma, tokio pobūdžio tekstas yra sufabrikuojamas siekiant sumėtyti pėdas arba šantažuoti, tikras arba tikėtinas detales supinant su išgalvotomis.

Kardinolas Giovanni Battista Re, tariamas šių dokumentų adresatas, Tgcom24 tinklaraštyje „Stanze Vaticane“ pareiškė: „Nesu matęs Fittipaldi publikuoto dokumento, niekada nesu gavęs jokios ataskaitos dėl kažkokių galimai įvykusos Emanuela Orlandi bylos išlaidų.“

Tuo tarpu Vatikano atstovo spaudai Grego Burke rugsėjo 18-osios vakare išplatintame komunikate rekonstrukciją, paviešintą kaip būsimos Fittipaldi knygos anonsą, pavadino „falsifikuota ir juokinga“: „Valstybės sekretoriatas tvirtai atmeta dokumento autentiškumo galimybę ir skelbia kaip visiškai neteisingas ir neturinčias pagrindo jame esančias žinias. Labiausiai liūdina tai, kad šios falsifikuotos publikacijos, kurios tarp kitko teršia gerą Šventojo Sosto vardą, atnaujina skausmą Orlandi šeimai, kuriai Valstybės sekretoriatas pakartotinai išreiškia savo solidarumą.“

„Praėjus penkeriems metams nuo popiežiaus Pranciškaus išrinkimo, po konklavos, kuri po pirmojo Vatilykso pareiškė valią užbaigti nešvarių kurijos reikalų laikotarpį, dokumentų nutekėjimo ir pėdsakų mėtymo laikotarpis neatrodo pasibaigęs. Priešingai, panašu, kad ši veikla klesti kaip dar niekada“, – daro išvadą Andrea Tornielli.

Emiliano Fittipaldi: „Būtinas viešumas“

Rugsėjo 17 d. „Corriere della Sera“ publikavo Emiliano Fittipaldi komentarą, kuriame stebimasi, kodėl lig šiol nėra jokių paaiškinimų apie šio dokumento kilmę. „A. Tornielli teigia, kad Vatikanas žinojo apie paslaptingąją ataskaitą jau bene trejus metus ir laikė jį padirbtu, tad kodėl niekada apie tai nekalbėjo oficialiai?“ 2017 m. birželį „il Corriere“ kalbėjo apie tai, jog egzistuoja „finansinė ataskaita“ su įrašais, siekiančiais 1997 metus, tačiau tada valstybės sekretoriaus pavaduotojas Angelo Becciu „nepaaiškino, jog kalbama apie pavojingą užnuodytą „maltinuką“. Ar atsakingi asmenys atliko tyrimą, kad nustatytų, kas jį sufabrikavo? Kokiam tikslui?“

Nors yra akivaizdžių formalumo klaidų (kreipinys „Sua Riverita Eccellenza“ vietoj kanoninio „Sua Eccellenza reverendissima“, vieno adresato vardas su klaida, parašu „in fede“ – [„ištikimai“] paskutinio puslapio pabaigoje, „dokumentas sukurptas puikiai“, – rašo Fittipaldi. „Neturi jokių blankų, antspaudų nei parašų, tačiau jų neturi nė vienas originalus Vatikano dokumentas ar dosjė, kurie pripildė spaudos ir knygų puslapius per pirmuosius Vatilyksus.“

Studijuojant išlaidų sąrašą, atrodo, kad autorius labai gerai pažįsta dinamiką, kuri vyravo paskutinįjį 20 a. dešimtmetį Vatikane. Jeigu tarsime, jog tai apokrifas, ataskaita galėjo būti parašyta prieš dešimtmečius eksperto, „kuris gerai žinojo įslaptintos tiesos nuotrupų ir šiuo dokumentu, įkištu į paslapčių pilną seifą, norėjo pagrasinti svarbiems Jonui Pauliui II artimiems hierarchams“.

Pavyzdžiui, gerai žinoma, teigia žurnalistas, kad Pauliaus Marcinkaus, didžiojo IOR vadovo ir italų banko „Ambrosiano“ žlugimo režisieriaus bei kardinolo Antonetti santykiai nebuvo idiliški.

„Mažiau tikėtina, kad ataskaita, vis laikantis hipotezės, jog yra nepatikima, būtų sukurta neseniai“: dokumente neužsipuolamas nė vienas svarbiausių Pranciškaus pontifikato asmenų ir nei iš tolo nepaliečiamas pats popiežius. Bendriau imant, niekam konkrečiai nepriskiriama atsakomybė už Orlandi dingimą, nei paaiškinami jos tariamo „patraukimo“ motyvai.“

„Šventasis Sostas, – reziumuoja autorius, – turėtų neapsiriboti vien dokumento tikrumo neigimu, bet ir pamėginti išblaškyti bet kokią abejonę bei nuodus, paaiškindamas šio nerimą keliančio dokumento kilmę. Juk yra aišku, kad tikras ar padirbtas dokumentas apie Orlandi „namų remisiją“ išėjo į viešumą iš už Vatikano sienų.

Alì Agca šešėlis

2011 m. spalio 18 d. Emanuelos brolis Pietro Orlandi kreipėsi į popiežių Benediktą XVI, prašydamas pagalbos išsiaiškinti tiesą. „Jūsų Šventenybe, – rašoma kreipimesi, kurį paskelbė agentūra SIR, – kreipiuosi į Jus kaip į Valstybės vadovą ir Kristaus atstovą žemėje, prašydamas padaryti viską, kas žmogiškai įmanoma, kad būtų atskleista tiesa apie Jūsų bendrapilietės Emanuelos Orlandi likimą.

Peticiją pasirašė daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, ir išties bylos tyrimas buvo atnaujintas 2013 m. vasarį, prieš pat Benedikto XVI atsistatydinimą.

Vėliau Orlandi kreipėsi pagalbos į popiežių Pranciškų. Jų pirmasis susitikimas įvyko 2013 m. spalį, kai Pranciškus apkabino Pietro Orlandi ir pažadėjo susitikti.

2013 m. birželį minint Emanuelos dingimo 30-metį vienas iš Romos prokurorų Giancarlo Capaldo teigė, kad nors mergina mirusi, tačiau jos dingimo byla gali būti išaiškinta. „Lig šiol patikrinta daugybė klaidingų kelių ir daugybė apgaulingų versijų“, – sakė jis, pridurdamas, kad Emanuelos likimas lig šiol neviešinamas, nes daug kas bijojo, jog už šios istorijos slepiasi nepatogi tiesa.“

Orlandi byla vėl iškilo į šviesą pasirodžius Alì Agca, žudiko, pasikėsinusio į Joną Paulių II, knygai, kurioje jis abu atvejus sieja su islamo pasauliu. Jo teiginius iškart paneigė tuometinis Vatikano atstovas spaudai Federico Lombardi.

Tuo tarpu Pietro Oralndi paviešino faktą apie tai, kad 1983 m. liepos 17 d. buvo rasta audiojuosta, kurioje užfiksuota 16 telefoninių pokalbių, kuriuose buvo siūloma iškeisti merginą į pasikėsinimo į Wojtylą autorių Alì Agca bei reikalaujama tiesioginio ryšio su valstybės sekretoriumi Casaroli. Įraše girdimas merginos, kuri šaukiasi pagalbos, balsas.

2014 m. prabilo Marco Fassoni Accetti– vienas iš lig šiol svarbiausių liudytojų byloje. Jo parodymai buvo publikuoti Fabrizio Peronaci knygoje „Il ganglio“ (Nervinis mazgas). Savo bendrininkavimą pripažinęs įvykių dalyvis pasakoja, kaip vyko dviejų merginų Mirellos Gregori (gegužės 7 d.) ir Emanuelos Orlandi (birželio 22 d.) pagrobimas, dalyvaujant „Magliana“ grupuotės bosui Enrico De Pedis, vienam turkui, jaunai vokietei, susijusiai su KGB, ir pačiam Marco Fassoni Accetti.

Dvigubo pagrobimo priežastis, anot Accetti, buvo siekis paveikti Alì Agca, kad šis atšauktų savo kaltinimus bulgarams, kurie, pagal pirminius parodymus, buvo susiję su įvykiais Šv. Petro aikštėje (ir tuo būdu būtų nukreiptas dėmesys nuo Maskvos dalyvavimo pasikėsinime). Mainais buvo žadama ištraukti Agca iš kalėjimo. Kalinys buvo įtikintas, kad merginos bus naudojamos kaip spaudimo įrankis Italijai ir Vatikanui, reikalaujant malonės Alì. Ir išties, prabėgus šešioms dienoms po Orlandi dingimo, turkas atšaukė savo ankstesnius parodymus.

Knygoje atskleidžiama ir daugiau detalių apie priešingos pakraipos frakcijų susiformavimą ir veiklą Vatikane. Pozicijos išsiskyrė iškart po Jono Pauliaus II išrinkimo 1978 m. Viena dvasininkų (prancūzų-lietuvių kilmės) grupė „mazgas“, anot italų žurnalisto Peronaci, šliejosi prie Valstybės sekretoriaus Agostino Casaroli, „Ostpolitik“ (suartėjimo su Rytų Europos šalimis) rėmėju. Tuo tarpu kita frakcija nuosekliai laikėsi Wojtylos antikomunizmo ir monsinjoro Pauliaus Marcinkaus vaidmens – IOR vadovas nuosekliai rėmė Lenkijos „Solidarumą“. 

Pagal italų spaudą parengė S. Žiugždaitė