Jau prabėgo metai be Leonido Donskio – žmogaus, kuris ne tik buvo girdimas balsas mūsų viešojoje erdvėje, tačiau daugeliui ir moralinis autoritetas, pirmas suskubdavęs reaguoti į opiausias problemas. Dalinamės Leonido bičiulių ir bendraminčių prisiminimais, liudijančiais, kad Leonido mintis yra labai svarbi ir šiandien.

Irena Veisaitė: Jis priešinosi stiprėjančiam moraliniam aklumui 

Teatrologė Irena Veisaitė. Martyno Kundroto nuotrauka

Praėjo jau metai, ir man iki šiolei nesuvokiama Leonido mirtis. Mes visi praradome draugą, mokytoją, mokslininką, patarėją, kuris padėdavo suprasti, kokiu kaitos laiku gyvename.

Nepaisant patirtų asmeninių skriaudų, Leonidas liko su mumis. Net gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis visada į ją sugrįždavo. Jis atstovavo Lietuvai pasaulyje ir pasauliui Lietuvoje. Kaip ir Tomas Venclova. Itin vertinau, kad Leonidui visada buvo svarbi etika (beje, kaip ir Tomui), jam buvo skaudus vis didėjantis ir stiprėjantis pasaulyje „moralinis aklumas“. Leonidas gyveno be pykčio, ir vienintelė jo reakcija į patirtą asmeninį įžeidimą ar kokią neteisybę būdavo posakis „Aš tam žmogui niekad rankos nebepaduosiu.“

Leonidas išėjo… Man liko nesuprantami likimo keliai, bet aš tikiu ir jaučiu, kad Leonidas liko manyje ir su mumis.

Jis buvo ir yra, kaip teisingai pasakė Audra Žukaitytė, „žmogus orkestras“, ir mes dar ilgai semsimės žinių bei išminties iš jo gausaus kūrybinio palikimo.

Kun. A. Peškaitis OFM: Jis visada buvo tas, kuris tiesia tiltus

Liudo Masio nuotr.

Pradėčiau nuo to, kad man labai sunku patikėti, jog jau prabėgo metai be Leonido. Tiesiog negaliu patikėti, kad jo nebėra, nes buvome pažįstami apie 32 metus. Man jis yra gyvas, gyvesnis už kai kuriuos gyvus.

Be Leonido viešojoje erdvėje žioji tuštuma. Mes vis dar nesuvokiame L. Donskio netekties, nesame apmąstę to, kiek mums davė jo tekstai, knygos, esė, impresijos, visa pedagoginė veikla, idėjos, apie kurias jis taip mėgo diskutuoti. Leonidas mėgo įsiklausyti ir suprasti pašnekovą. Manau, kad šiuo atžvilgiu laida „Be pykčio“ Lietuvos kontekste buvo unikali.

Man susidaro keistas įspūdis, kad mūsų viešojoje erdvėje įsigali autoritarinės vienos nuomonės tendencijos. Pasakysiu aštriai – daug kam yra patogiau, kad Leonido nebėra, nebėra jo žodžių, ramybės, atvirumo, nuoširdumo.

Aš esu vienas iš tų žmonių, sakančių, kad su mūsų atmintimi yra kažkas negerai. Tai liečia ir Holokausto atminimą, kai iš krikščionių tenka girdėti tokius klausimus: „O kam čia reikia skaityti tuos žydų vardus?“ Sunku girdėti tai iš krikščionių žinant, kiek daug Lietuvos piliečių buvo nužudyta Holokausto metu. Jie skuba argumentuoti, kad ir mes kentėjome, prisimenamas pokaris, imami lyginti skaičiai. Taip, iš Lietuvos į Sibirą buvo išvežti 130 tūkst. Lietuvos piliečių, tačiau du trečdaliai jų grįžo. Aš nežinau, ar mes galime palyginti šias dvi tragedijas. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad lietuvių genocido nebuvo, buvo stratocidas naikinant socialines grupes. Tačiau esmė ne tai. Svarbu pastebėti, kokia fantastiškai trumpa yra mūsų atmintis.

Metai be Leonido man iš dalies paaiškino, kodėl mes taip sunkiai atsimename Holokaustą. Nedaugelis iš mūsų išgyvename tai kaip savo tragediją, įvykusią mūsų žemėje ir tautoje. Turime problemų dėl atminties kultūros. Sakoma, kad žmogų pastebime, kai jis išeina. Tačiau tas pastebėjimas būna toks trumpalaikis, toks greitai praeinantis. Ir viskas – nebėra žmogaus, nebėra ir problemos. Baisu. Nėra žmogaus, nėra ir atminties, diskusijos su juo. Juk tikroji atmintis yra nesibaigianti diskusija su to žmogaus idėjomis. Pas mus tuo tarpu žmogus greitai pamirštamas, ir tai pasakytina ne tik apie L. Donskį, bet ir apie kitus žymius žmones. Kol jie yra, mes juos girdime, matome, tačiau, jiems mirus, vieną dieną įvertiname jų palikimą, pakalbame apie netektį ir tiek. Mūsų atmintis yra trumpalaikė. Nematau atminties, kuri būtų saugoma, aktualizuojama.

Per metus, kai Leonido nebėra, sutikau kelis žmones, apie kuriuos nežinojau, kad jie turėjo santykį su Leonidu – ar asmeninį, ar per jo darbus. Jie man sakė, kad Leonidas buvo jų sąžinės barometras. Keista, nors Leonidas buvo liberalas, tačiau tie žmonės liudijo, kad būtent L. Donskis buvo jų atsivertimo stūmoklis. Man apie tai liudijo bent du žmonės.

Tada prisiminiau vieną įvykį. Jis nutiko senokai – daugiau kaip prieš dešimtmetį, kai Bernardinų bažnyčioje dar buvo rengiamos vyrų maldos popietės. Susirinkdavo pilna bažnyčia vyrų, o su jais bendraudavo kviestinis svečias. Tuo metu parapijos klebonas buvo kunigas Astijus Kungys, ir jis pasiūlė pasikviesti L. Donskį. Tada kaip tik ėjo laida „Be pykčio“. Brolis Astijus norėjo, kad Leonidas pasidalintų tuo, ar jis ieško Dievo. Aš jam sakiau, kad Leonidas yra liberalas. „Tačiau jis taip klauso žmonių, jis taip girdi“, – atsakė man Astijus. Galiausiai mes pakvietėme Leonidą, ir jis puikiai kalbėjo. Jis kalbėjo apie tai, kaip pavydi tikintiesiems, nes pats yra nuolatinėse paieškose. Jis sakė niekados neteigsiąs, jog Dievo nėra. Jis kalbėjo apie tai, kad negali ieškoti to, ko nėra. Leonidas palietė daug svarbių klausimų – labai asmeniškai, autentiškai.

Jau paskui aš sužinojau, nes negalėjau dalyvauti Leonido laidotuvėse, kad jose dalyvavo ir vyskupas Kęstutis Kėvalas, o ant jo kapo buvo pastatytas kryžius. Man tai buvo labai svarbus ženklas. Leonidas man visada buvo ir bus žmogus, kuris siekė tiesti tiltus, o ne gilinti konfliktus. 

Birutė Garbaravičienė: Mums labai trūksta jo – žmogaus be pykčio

Birutė Garvaravičienė, Bernardinai.lt

„Akimirkomis išliekame gyvi. Reikšmingais susitikimais su žmogumi. Kai desperacijoje, jog pats egzistuoji, atrandi džiaugsmą, kad egzistuoja (ar egzistavo) kitas. Savimi sužeidęs ir likęs neužmirštamas“ (V. Kavolis „Nužemintųjų generacija“)

Kaip tik šie Vytauto Kavolio žodžiai atėjo į galvą, kai Donatas Puslys paprašė pasidalinti prisiminimais apie Leonidą Donskį. Ir ne todėl, kad Leonidas didžiuodamasis kalbėdavo esantis Vytauto Kavolio mokinys... Todėl, kad tie žodžiai tarsi pasakyti apie tai, ką jaučiu šiandien, kai jau vieni metai prabėgo nuo tos siaubingos žinios ankstų rugsėjo 21-osios rytą : „Nebėra mūsų Leonido...“

Nebuvau Lietuvoje, nedalyvavau Jo laidotuvėse, neatsisveikinau su Juo... Dar ir dabar negaliu patikėt, kad Jo jau nėra ir nebus. Penkiolika metų bendražygystės ir draugystės, šešeri su laida „Be pykčio“, daugybė pokalbių, bendrų darbų, planų ir idėjų...

Visų pirma Jis buvo draugas. Draugystė Jam buvo vienas svarbiausių moralinių imperatyvų. „Tapdamas draugu prisiimi atsakomybę už bendrą idealą, kito žmogaus pasitikėjimą ir nusivylimo grėsmę, galiausiai, – už savo paties vientisumo ir tikrumo išlikimą.“ Taip jis rašė apie draugystę ir gyveno taip, kaip rašė.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Be Jo draugystės, be Jo atsakomybės, be Jo sąžiningumo ir jautrumo, be Jo išminties ir tolerancijos, be Jo žaižaruojančios erudicijos ir intelektualinės drąsos sunkiau gyventi. Be Jo įžvalgaus proto ir žodžio viešoji erdvė tapo skurdesnė.

Jau vieni metai be Jo. Kol Jis buvo, dažnai negirdėjome ir neįvertinome, kai netekome, supratome, kaip Jo trūksta ir trūks. Jo – žmogaus be pykčio... 

Tomas Venclova: Man kasdien jo vis labiau trūksta

Man kasdien vis labiau stinga Leonido - mąstytojo, piliečio, bendraminčio.