Šis tekstas buvo publikuotas žurnale IQ ir prof. Egidijaus Aleksandravičiaus knygoje „Viskas įmanoma“, kurią autorius skyrė Leonido Donskio atminimui. Knyga neseniai įvertinta Vaižganto premija.

Yra žmonių, kurie labiau už kitus nusipelno biografijų dar būdami aktyvaus gyvenimo aukštumose. Nekrologai pasirodo po to. Bekrašte vaga sruvusio kūrybingumo ir viešo švytinčios minties išsiskleidimo dėka profesorius Leonidas Donskis neabejotinai buvo nusipelnęs solidžios intelektualinės biografijos anksčiau nei jautrių nekrologų. Jis savo atvira gyvastimi jau buvo tapęs mūsų viešojo gyvenimo neatplėšiama dalimi. Jam išėjus, netekties jausmui plūstelėjus į viešąsias ir pusiau privačias erdves, dar labiau sustiprėjo nuovoka, kas jis buvo prieštaringoje dabarties proto ir emocinio intelekto stichijoje.

Nestebina, kuomet dvasios giminės- artimiausi bičiuliai ir bendraminčiai- gražiausiais žodžiais atsisveikina su išėjusiu. Bet dar stipresnis praradimo sunkumas užgriūva tuomet, kai minties oponentai - o toks nuolat pačia gražiausia akademine prasme buvo ir liko prof. Alvydas Jokubaitis - nusako mąstytojo paveikslą. Didelė netektis yra prarasti bendramintį ir draugą, bet ne mažiau skausminga netekti doro oponento nuolatiniam ginčui, be kurio nesunkiai galime būti uždaryti saviškių vienminčių rate ir pasiskandinti savųjų ortodoksijoje. Gero pasaulėžiūrinio ginčo ir stipraus garbingo oponento Leonidas nuolat ieškojo, sau ir kitiems linkėdamas to paties. Jis buvo nepiktas mąstytojas, bet su labai tvirtu moraliniu stuburu ir principais, aiškiai nurodančiais ribas ir liūdnai išskirtines būsenas, kada, kaip ir kodėl nebegalima paduoti kitam pašnekovui rankos.

Jis neprieštaraudavo, o ir pats mielai prisistatydavo filosofijos profesoriumi, bet sąmoningai vengdavo būti vadinamas filosofu. Beje, tai darė sekdamas išmintingiausia lietuvių mąstymo tradicija. Taip kaip Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis, Aleksandras Štromas. Leonidas savo filosofijos akmenis tarsi palikdavo intymiausioje sąmonės gelmėje, banaliai tariant lyg tą povandeninę ledkalnio dalį. Kaip, beje, ir savo tikėjimą (... priklausydamas filosofinių, arba metafizinių, tikinčiųjų - o gal latentinių krikščionių arba eklektikų be aiškios denominacijos, jei norite - kategorijai, visada tikėjau, kad mano kelias į Dievą veda per Dante‘s „Dieviškąją komediją“...- spėjo ištarti kun. Algirdo Toliato pamokslų knygos Žmogaus ir Dievo metai pratarmėje.)

Jo tekstuose, kurie labiausiai artėjo prie akademinės filosofijos esmės, skaitantysis galėdavo tik nujausti, ant kokių mąstymo tradicijos pamatų buvo statomi jo paties minties statiniai. Filosofijos istorijos tyrinėtojams tai turės rūpėti ateityje. O tai, kas spinduliavo nerimastingoje Leonido kūrybinėje kasdienybėje, kas kaitino mūsų gyvenamosios tikrovės kultūrines šakas ir lapiją, buvo pajaučiama toliau nuo to svarbiausio mąstymo energijos branduolio. Tai buvo pats srūvantis gyvenimas, čia ir dabar, tenai - praeityje ir Vakarų pasaulio patirties horizontuose. Gyvųjų gyvenimas ir intelektualinė apšvieta, galimai prisidedanti prie mūsų sąmoningumo ir prie trapių pastangų gelbėti mūsų sielas - štai svarbiausias viešojo gyvenimo misionieriaus apsisprendimas.

Viso ūgio portreto jis dar būdamas gyvas, jaunas ir sveikas susilaukė toje plotmėje, kurią šiandien be abejonių pavadintume intelektualumo ir idėjų stichija, arba, jei norite, intelektualine istorija. Šiandieniame pasaulyje ginčijamasi be galutinio sutarimo, siekiant atpažinti ir griežčiau disciplinuoti tas intelektualinės kultūros ir idėjų istorijos viešpatijas. Vardan paprastumo Leonidas mieliau prisipažindavo esąs idėjų istorijos darbininkas, nenuilstamai bandęs aiškinti jų prasmę ir reikšmes žemos kilmės praktiškumų ir nuodingos, bet savaip patogios, beprasmybės laikais. Žinoma, su skaudžiu matymu, kaip smunka bendrasis Lietuvos išsilavinimo ir inteligencijos lygis (arba, tiksliau, jo žemumos), ir kaip tas nuosmukis gali į viešojo gyvenimo šalikeles gilesnio mąstymo bei jautresnio supratimo pastangas. Tiesiog užversti prietarų, tamsybių, pagiežos grumstais.

Šiandien labai pritiktų jo mėgstamo filosofo Arvydo Šliogerio kita proga parašyti žodžiai:

Prieš keletą metų kažkokioje televizijos laidoje-diskusijoje, skirtoje Lietuvos intelektualo portretui aptarti, neatsargiai leptelėjau, kad tokios faunos kaip prancūziško stiliaus intelektualas Lietuvoje apskritai nesama ir kad esame turėję tik vieną intelektualą (Ričardą Gavelį) bet ir tas vienintelis, deja, pasimirė...

Filosofas panaudojo praradimo ženklą tam, kad pabrėžtų ypatingą retumą išmintingų lietuvių, kurie būtų pajėgūs skleisti savo mintis platesniuose apsišvietusių žmonių sluoksniuose. Tai yra santūri prielaida, kad savo šalyje turime daugiau išminties ir jos saugotojų, negu tų, kurie nori, geba ir ryžtasi aukoti bent jau psichologinį patogumą viešųjų pamokslautojų misijoje - internetinėje erdvėje, užpildytoje žemiausios rūšies anoniminių komentatorių tvaiko. Jie turi būti pajėgūs kurti ir gebėti kelti didžias idėjas, matyti jų svarbą ir tikėti, kad tik tai gali mus visus kilstelėti nuo gatvės grindinio - štai ta retoji išskirtinybė.

Be abejonės, Leonido Donskio mirtis išretina tas gretas, kurios ir taip buvo retos. Anksti pasitraukė Leonido itin vertinamas Ričardas Gavelis, savo kūrybinių galių viršūnėje išėjo Jurga Ivanauskaitė. O kai kurie tiesiog pritilo viešumoje, kaip dori akademikai pagrįstai pavargę nuo kartojimosi ir pamatę, kaip sunkiai šviesi mintis skinasi kelią į dar tikėtinai galinčių kūrybiškai veikti žmonių viešumą. Bet kartu, pripažinkime, šiandien ima garsiai skambėti ir ne vienas jaunas balsas, kuriam Leonidas buvo sektinas pavyzdys. Pro aukštas veidaknygės tvoras iki bendros internetinės erdvės prasismelkia naujos mintys ir balsai. Duokdie daugiau, kartodavome kartu su Leonidu.

Taiklūs dar ir kiti Arvydo Šliogerio žodžiai:

... Intelektualas yra pasmerktas bet kurį pavienį faktą matyti visumos fone, lygiai kaip kunigas bet kurį savo parapijos įvykį pasmerktas matyti Dievo visagalybės fone, todėl kyla pagunda mūsų dabarties viešąjį intelektualą pavadinti pasaulietiniu kunigu...

Jis – savo valia ar prieš savo valią- viešasis intelektualas neišvengiamai tampa moralizuojančiu pamokslininku be formalios galios įrankių. Dažniausiai jis supranta: tik prisiliesk prie tos galios svertų, ir laisvos minties dovana bus prarasta. Neretai jis tampa ir nuodėmklausiu - be galimybės atleisti savųjų ir svetimųjų nuodėmes. Itin plačios erudicijos, gilaus literatūros ir teatro išmanymo, ypač senosios Vakarų tapybos pažinimo dėka Leonido pasirodymai viešumose - nuo paskaitų didelėse auditorijose iki televizijos laidų - būdavo tiesiog įspūdingi ir paveikūs. Svarbiausia, kad jam diktavo ne tiek gebėjimas elegantiškai kurti prasmingą viešą spektaklį, kiek klasikinė inteligento pareiga rūpintis bendro gėrio svarstybomis.

Dar vieno dalyko neturėtume pamiršti. Labai nedaug šiandienos lietuvių, ypač patyrusių nužeminantį sovietinio lagerio kultūros poveikį, galėjo visą Europą paversti savo jaukia parapija. Ir dar galėjo tapti tuo žmogumi, kurio išmintis mūsų Europai akivaizdžiai parūpo. Jis tobulai valdė kalbą, arba sakant kitaip, visas savo kalbas: lietuvių, anglų, rusų. Prie to greitai artėjo prancūzų ir italų. Lyg koks bepradedantis išsipildyti Czeslawo Miloszo pažadas Vakarų europiečiams, Leonido kūriniai  skelbė Vidurio Rytų Europos dvasingumo ir emocinio intelekto vaisius būsiant svarbiais savo nuobodulin beprasmybėn prasmengančiam Vakarų Europos gerovės žmogui. Tai turėjo būti viltingas naujųjų Europos Sąjungos narių- naujosios Europos - kraitis bendroje civilizacijos skrynioje. Leonido knygos ir įžvalgos būtent tokiais kūriniais jau tapo: kaip joks kitas Lietuvos humanitaras jis angliškai ir labai gerose leidyklose spausdino knygą po knygos. Jų pagavi išmintis toliau tekėjo iš vertimų į vertimus, iš seno tiražo į naują.

2002-ais, po visų savo akademinių klajonių sugrįžęs į Lietuvą, jis susuko intelektualinį lizdą Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, kuris dar gyveno 1990-siais Algirdo Avižienio, Valdo Adamkaus, Aleksandro Štromo ir kitų kilnios lietuvių išeivijos kartos tėvynėn pargabentomis Vakarų universitetų tradicijomis. Bendros minties draugų jam nepašykštėjo nei nauja vieta, nei laikas. Jis buvo sutvertas studentų auditorijai. Dar daugiau, vyresnių klasių mokiniai neretai tapdavo ta aplinka, kurioje Leonidas matė didžiausią prasmę kalbėti. Jis puikiausiai suprato, kad kiekvienoje tautoje yra tiek universitetų, kiek yra profesorių-mokytojų, turinčių ką prasmingo perduoti gyvenimo prasmės ir savo vietos tame gyvenime ieškančiųjų studentų auditorijoje. Jam, kaip ir kitiems kolegoms, ypač Bolonijos universiteto dėstytojams buvo natūrali žinia, kad seniausias pasaulio universitetas pusantro šimtmečio neturėjo jokių savo patalpų ir jokių administracijos viešpačių. Tiesiog studiorų ir jiems rūpimų mokytojų bendruomenė. Dėl to taip skaudžiai išgyveno šių idėjų nuosmukį turgaus skaičiuose skandinamuose Lietuvos universitetuose. Nors, kita vertus, stengėsi susilaikyti nuo galutinio nuosprendžio, kurį yra ištaręs Alvydas Jokubaitis: universitetas tampa dvasios Aušvicu...

Tačiau skirtingai nei svarbiausias Hermano Hesės Stiklo karoliukų žaidimo herojus, savo Odisėjos pabaigoje atsigręžęs į pačius jauniausius mokinius, Leonidas buvo su jais nuolat, nuo pat akademinio gyvenimo pradžios. Prie Karklėje stovyklaujančio jaunimo laužų su gitara rankose ir daina lūpose, Santaros-Šviesos vakaronėse, šėliojančiose po sunkių diskusijų dienos, studentiškose draugijose ir savo namuose, kurių durys būdavo atveriamos žingeidžios studentijos akims, išryškėjo mūsų lietuviškos Kastalijos idealai ir viltys. Jos negeso net matant kaip į formalų politinį ir net aukštojo mokslo valdžios elitą ropščiasi knygų neskaitanti kuopa, demonstruojanti tik begalį geismą kelyje į valdžią- it nemalonių pančių- atsikratyti varžančios kultūrinės atminties.

Kartais su pranašiška viltimi yra manoma, kad didelis intelektualinis ir moralinis autoritetas sukuria tokią atmosferą, kurioje visi kiti ima ir atsiduria šešėlyje. Vidutinybės neišvengiamai yra šios įžvalgos erzinamos. Kita vertus, tikrai didelis talentas, kuriam niekas šviesos negali užstoti, visad pajėgia domėtis kitais ir kitokiais, nežemindamas silpnesnių ir nesilankstydamas populiarioms pasaulio įžymybėms. It koks ledlaužis plaukiantis pasaulinio mokslo vandenynu Leonidas tempė į globalias erdves ir kitus, sunkiau savo parapinį uždarumą įveikiančius lietuvių autorius, su kurių mintimis jis solidarizavosi ir kurių mąstysena buvo verta pasaulio išminties lobyno. Su didele aistra jis rūpinosi Arvydo Šliogerio filosofijos veikalų vertimu į anglų kalbą, neabejodamas būtinybe pristatyti šio mąstytojo filosofavimo vaisius Vakarams.

Leonidas puikiai žinojo, kad prieštaringoje akademinėje atmosferoje reikšmingumo varžybos dažniausiai nėra pats maloniausias užsiėmimas. Ir Rytuose, ir Vakaruose dažnai susitelkia akademinės gaujos, tuo stipresnės, kuo daugiau kilnumo stingančių vidutinybių jos pritraukia. O politikos ir galios centrų orbitose viskas regėjosi dar kontrastingiau. Dabar galime matyti, kad kuo labiau stiprėjo Leonido tarptautinis autoritetas, tuo labiau jis suko galvą, kaip statyti tiltus tarp uždarų akademinių ir tautinių-politinių aplinkų. Jis žinojo, kaip šviesti kitiems, o ne būti šešėliu. Nevisavertiškumo kompleksų kamuojamos vidutinybės iš silpnumo per save negali perlipti. Leonidas tai jautė. Ne veltui, lyg ruošdamasis išeiti, paliko viename iš paskutinių savo komentarų 15min.lt  dažnai iš atminties cituoto Šekspyro 66-to soneto žodžius:

    Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta / Ant karžygio lavono kelia puotą...

Uždarų visuomenės grupių kritikoje bei santykiuose Leonidas kilniai gynė argumentų kalbą, principų ir vertybių viltį, kilnaus elgesio ir garbingo žaidimo taisykles. Dėka to bent jau Rytų despotams jis turėjo būti labiausiai nemėgstamas ir pavojingas Europos Sąjungos parlamentaras. Jis galėjo suprasti Rusijos matricą ir būti be vertėjų pagalbos suprantamas bei paveikus Briuselyje ir Strasbūre, Paryžiuje ir Londone, net Maskvoje ir Kijeve. Sutikite, tai didelių mąstytojų privilegija. Jis drįso būti pabrėžtinai mandagus. Jis buvo šiapus minties ir veiksmo vienybės, niekad neprarasdamas vilties, kad mes-Lietuva- esame pajėgūs save kurti ir save tobulinti. Esame turintys stiprybės atpažinti savas ydas ir jas mažinti. Leonidas tikėjo, kad galime saugiai įsikurti savo gimtojoje Europoje, apsiginančioje nuo savų ir svetimų despotų. Tą savo laikysena jis visa tai liudijo iki paskutinio žodžio, iki paskutinio žingsnio, pakeliui link laukiančios tribūnos ir auditorijos.