Nuotraukos autorė – Eglė Milinavičiūtė

Erdviame kabinete, kurio prieškambaryje tarška mašinėle apveidi sekretorė, prie stalo sėdi vis tas pats petingas vyras žalsva uniforma. Jis jau yra išbubinęs į aną pasaulį vienuolika tūkstančių Kauno žydų. Be jokios ypatingos aistros, tokia jau toji kukli tarnyba Faterlanduo. Kartais, ponios ir ponai, dirbame net ir be pietų pertraukos! Berūšiuodamas žmones, jis pasilypėdavo gete ant kalvelės ir kramtydamas sumuštinius, suvyniotus į sviestinį popierių, kartkartėmis sarkastiškai nusišypsodavo, jei kuris nors klipata virpančiu balsu imdavo melsti: Gal man būtų galima, pone Riauka, atsistoti ten, kur ir visa mano šeima?

Nori eiti į dešinę? Ogi prašom, argi aš koks nors žvėris?!

Žaidimo paslaptis, o ir bent jau šioks toks smagumas jam, ypatingosios paskirties puskarininkiui, kaip tik ir yra tas, kad niekas iš tų sumautų žydelių nežino, kuri pusė nulems gyventi ar mirti.

(Ištrauka iš Marko Zingerio romano „Grojimas dviese“. Vilnius: „Baltos lankos“, 2003 m., p. 68)

Ši M. Zingerio kūrinio ištrauka nuskambėjo rugsėjo 19 dieną Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, kuriame įvyko neeilinis susitikimas. Prie bendro stalo, dalyvaujant vertėjai, kalbėjosi Holokaustą išgyvenusios moters sūnus, muziejaus direktorius Markas Zingeris ir Kauno geto budelio Helmuto Rauco anūkė, vokiečių rašytoja Reglindis Rauca. Jie abu pristatė savo romanų ištraukas, kuriuose pavaizdavo tą patį žmogų – Helmutą Raucą. Uždavė vienas kitam rūpimus klausimus.

„Man kelias dienas trukdė miegoti ši istorija, dėl kurios susirinkome. Kai sužinojau, kad mano bičiulis Arkadijus Vinokuras susipažino su rašytoja, pavarde Rauca, mano pasąmonėje ėmė kažkas kirbėti. Staiga aš suvokiau, kad žmogų ta pačia pavarde esu pavaizdavęs prieš keliolika metų. Jis yra žinomas iš istorinių šaltinių, iš dienoraščių ir iš mano motinos pasakojimų. Karo nusikaltėlis, pasiuntęs per vieną dieną į mirtį, į iš anksto iškastas duobes devintajame forte, daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Tai Helmutas Rauca“, – pokalbį pradėjo Holokausto paliestoje šeimoje gimęs rašytojas M. Zingeris.

Helmutas Rauca: Kauno geto budelis, Kanados verslininkas ir kaltinamasis

Per Antrąjį pasaulinį karą Helmutas Rauca tarnavo slaptojoje nacistinės Vokietijos policijoje (Gestape). Archyvuose rasta informacija atskleidžia, kad H. Rauca atsakingas už daugiau negu 11 tūkstančių žmonių mirtį. Būtent tiek žydų 1941–1943 m. gestapininko nurodymu buvo nužudyta Kaune. Nėra žinoma, ar Helmutas Rauca nurodydavo skaičių ir žmones, kuriuos, jo manymu, reikėjo nužudyti, ar pats irgi žudė.

Pasibaigus karui, Helmutas Rauca išvyko nepastebėtas – 1950 m. Kauno budelis emigravo į Kanadą, kur vertėsi smulkiuoju verslu. Teikdamas prašymą gauti Kanados pilietybę, H. Rauca bijodamas, jog teisėsauga išsiaiškins jo praeitį, tyčia pakeitė vieną raidę savo pavardėje – Rauca pavirto Rauka.

Kauno gestapininko nusikaltimai buvo atskleisti tik po dešimtmečio, ir Vokietija paskelbė jo paiešką. Tačiau rasti H. Raucą užtruko dar ilgiau – jis buvo sulaikytas 1982-aisiais ir tais pačiais metais grąžintas į Vokietiją. Laukdamas teismo nuosprendžio, H. Rauca buvo laikinai įkalintas, po mėnesio jis parašė viešą laišką su žinute: „Aš stengiausi nenustoti gyventi ties karo įvykiais, į kuriuos buvau įtrauktas. Manau, taip pat kaip ir tie, kurie kovojo per karą.“ 1983 m. belaukdamas teismo nuosprendžio, būdamas garbaus amžiaus ir sirgdamas vėžiu Helmutas Rauca mirė.

Marko Zingerio ir Reglindis Rauca pokalbis

Markas Zingeris: Savo socialiniuose tinkluose Jūs minėjote, kad sužinojote savo senelio istoriją vėlai, būdama maždaug 36-erių metų. Kaip tai atsitiko?

Reglindis Rauca: Tiesa, ta informacija buvo pateikta mano svetainėje. Apie tai aš sužinojau 2003 m. visiškai netyčia, internete. Iš neturėjimo ką veikti naršiau internete ir pagooglinau savo pavardę. Tai yra mano tėvo pavardė ir ją pasilikau, nors ir ištekėjau. Taigi, įvedusi pavardę, aš atsidūriau angliškoje svetainėje. Jos viršuje buvo užrašyta gerai žinoma pavardė, mano senelio – Helmuto Raucos. Metai irgi atitiko – 1941-ieji. Taip pat buvo paminėtas ir Kauno getas, apie kurį irgi tuo metu jau žinojau. Toje svetainėje buvo sakinys „Death of“, kurį sekė daug nulių... Tada išėjau į virtuvę ir drebėjau.

Markas Zingeris: Turbūt klausinėjote apie tai savo šeimos. Kaip jie į tai reagavo?

Reglindis Rauca: Kai aš tai sužinojau, elgiausi atsargiai, nes žinojau savo tėvo poziciją. Bandžiau jo klausti, ar apie tai žino ir ką apie tai mano. Mano tėvas iki šiol laikosi pozicijos, jog senelis buvo tik pasyvus dalyvis. Esą žinoma tik tai, kad 1945 m. Helmutas Rauca buvo amerikiečių belaisvių stovykloje ir po to buvo paleistas kaip pasyvus dalyvis. Nežinau, ar mano tėvas savo širdyje jaučia, kas buvo iš tikrųjų. Galbūt nenori to pripažinti. Daugiau apie tai nesikalbėjome.

Markas Zingeris: Jums tai sužinojus, pasirodė straipsnių, pradėjote rašyti knygas, susijusias su tais įvykiais. Kaip reagavo šeima į klausimų kėlimą?

Reglindis Rauca: 2008-aisiais išėjo mano pirmas romanas, ir šeimos reakcija buvo neigiama. Aš gavau keturių eilučių laišką. To laiško pavadinimas buvo knygos pavadinimas, ir jame buvo dėkojama už mano persiųstą darbą. Tačiau taip pat buvo parašyta: „Kol tu juo didžiuosiesi, gali pas mus nesirodyti.“ Taigi, ketverius metus su šeima buvo nutrūkęs ryšys. Dabar vėl bendraujame, tačiau tos temos vengiame.

Kai išgirdote, kad Helmuto Raucos anūkė atvyksta į Lietuvą ir domisi istoriniais klausimais, ką Jūs pagalvojote? Ką jautėte?

Markas Zingeris: Aš nuėjau pas savo motiną, kuri dar, ačiū Dievui,  gyva. Dar kartą jos paklausiau – tu prisimeni tokį Helmutą Raucą? Kaip jis atrodė? Ką jis veikė? Ji man atsakė, kai tuo metu Helmutas Rauca išrikiavo šimtus žmonių Demokratijos aikštėje (koks ironiškas pavadinimas) Kauno gete, ji buvo taip išsigandusi, kad tematė tik kareivių batus ir šunų letenas, nedrįso pakelti akių aukščiau. Todėl ji nieko man negalėjo pasakyti apie jo fizinę išvaizdą.

Man buvo labai smalsu susitikti su vyresniojo seržanto anūke, kuri yra intelektualė ir rašytoja. Ir drąsus žmogus. Aš netgi kažkokiu neakivaizdiniu būdu Reglindis Raucą įsimylėjau. Todėl, kad man kilo tokie prieštaringi jausmai, ir Jūs tapote man labai įdomi. Aš, žinoma, kalbu ironiškai. Tuo labiau mums vertėjo susitikti, nes mes vaizdavome tą patį asmenį savo knygose, nepažinodami vienas kito.

Man pasirodė įdomu susitikti ankstyvą rudenį, kuris yra visų tragiškų įvykių minėjimo mėnuo, kurio metu kasmet nuimami kartūs vaisiai pagyvinti visus šiuos renginius. Tai proga autentiškam pokalbiui.

Reglindis Rauca: Man taip pat yra labai svarbu. Taip pat svarbu mūsų šalims – Vokietijai ir Lietuvai. Aš nagrinėju šia temą ir domiuosi ja, todėl esu dėkinga už susitikimą. Dar norėjau paminėti, kad mano santykis su šeima nėra labai geras, jie nenori, kad pavardė „Rauca“ būtų keliama į viešumą ir siejama su nacių žudiku. Noriu paklausti: kaip jūs manote, ar egzistuoja kolektyvinė ir paveldėta vokiečių kaltė?

Markas Zingeris: Aš, manau, moralinę atsakomybę kiekvienas sąmoningas nacijos narys, kuris aktyviai dalyvauja tautos gyvenime ir yra teisingai išauklėtas, jaučia. Apie jokią kriminalinę ar juridinę kaltę kalbėti negalima. Aš pripažįstu tik moralinę atsakomybę. Žinant istoriją, būtina mokytis iš klaidų, kad jos nebesikartotų.

Reglindis Rauca: Ar yra analogijų, panašumų, kaip elgiasi aukų ir nusikaltėlių šeimos, kai jie kalba apie tokias temas? Gal, pavyzdžiui, tiesa nutylima, nuslepiama dėl tam tikrų priežasčių ir motyvų?

Markas Zingeris: Bent jau kurį laiką po trauminių įvykių, mano akimis, ši tema nutylima ir išstumiama. Ir atsiminimai apie praėjusį laikotarpį, kurio metu įvyko katastrofa, trauma, kažkas protu nesuvokiama, būna selektyvūs. Prisimenama tai, kas psichologiškai patogu ir netrikdo. Tačiau patys baisiausi dalykai, kurių neįmanoma paaiškinti, kurie sukrečia, yra išstumiami į pasąmonę. Tai būdinga ne tik Holokausto aukoms arba budelių šeimoms, bet ir bet kokių trauminių įvykių, kurie parodo, kaip lengvai žmogui pabunda nežmoniški dalykai, paveiktiems žmonėms.

Mano motina man nuo vaikystės daug pasakojo apie Holokaustą. Bet aš turiu pagrindo manyti, kad ji taip pat pasakojo tai, ką įmanoma papasakoti. Juk daug baisesnių dalykų, kurie vyko ir apie kuriuos žinau iš istorinių šaltinių, aš net nenoriu jos prašyti pasakoti. Jai 95-eri, ir aš nesu tikras, kaip ją tai sukrės, jei aš išprovokuosiu šiuos prisiminimus iš jos pasąmonės.

Holokausto reikšmė rašytojų gyvenimuose

Reglindis Rauca, paklausta apie tai, ar bandė nupiešti senelio psichologinį portretą arba racionalizuoti jo veiksmus, teigė, kad tai padaryti būtų neįmanoma: „Aš iš tikrųjų labai mažai žinojau apie pačią jo asmenybę. Aš asmeniškai niekada nesu su juo susitikusi. Mano tėvas palaikė ryšį su juo ir yra citavęs keletą sakinių iš senelio laiškų. Taigi aš turėjau tik tam tikrų nuotrupų. Bandžiau daugiau apie jį sužinoti, todėl mano vienas iš tikslų buvo atvykti ir į Lietuvą, seku jo pėdsakais.

Aš žinojau anksčiau, kad jis buvo idealistas, ištikimas tos ideologijos tarnautojas. Žodis „skerdikas“ turbūt yra daug ką sakantis. Jis buvo brutalus žmogus. Tai, kad jis buvo ekscentriškas, aš sužinojau tik dabar. Kai kurios žinios man padeda susidaryti tam tikrą portretą. Ta žinia, kad jis buvo skerdikas, mane tikrai sukrėtė. Jis buvo visiškai nejautrus žmogus ir yra labai tolimas man.“

Markas Zingeris reaguodamas į Reglindis Rauca pasisakymą apie santykį su seneliu teigia, kad tarp jo ir pašnekovės esama stipraus ryšio: „Aš nežinau, ar mes susitiktume su Reglintis Rauca, jeigu ne du dalykai. Pirma – ji taip atkakliai siekia istorinės ir asmeniškos tiesos. Antra – ji yra rašytoja. Atsitiktinumas ir tas, kad mes pavaizdavome tą patį žmogų knygose. Aš manau, kad mus sieja tikėjimas atvirai apsikeisti idėjomis. Tikėjimas grožinės literatūros galimybėmis ir tikėjimas, kad žmogus gali gerbti save, pasitikėti savimi, turėti patikimą žmogišką tapatybę. Kaip būtina žmogui duona, taip būtina yra ir tiesa. Manau, tai pagrindinės priežastys, kodėl aš siekiau šito susitikimo.“

Tuo tarpu Kauno gestapininko anūkė sutinka su Marku Zingeriu ir tikina, kad kalbėtis – būtina: „Manau, svarbu visuomet ieškoti tiesos, perduoti tas žinias kitoms kartoms. Žmonės, kurie gyveno tuo laikotarpiu, pamažu išmiršta, todėl turime perduoti estafetę toliau. Aš tai suvokiau būdama prie devintojo forto. Mes turime gyventi demokratiškoje ir taikioje visuomenėje. Mūsų gyvenimas labai trumpas. Mūsų laikas ribotas. Mūsų palikuonys turi žinoti, kas įvyko. Mes turime perduoti jiems šias žinias, kad jų pagrindu galėtų statyti, kurti ir išlaikyti demokratišką, laisvą visuomenę.

Taip pat norėčiau atskirti kai kuriuos dalykus. Vokietijoje, būdami nusikaltėlių palikuonys, mes negalime vadinti savęs aukomis. Bet ši tema man labai svarbi ir artima. Manau, tas poveikis, kurį žmogus jaučia per elgesį, per kalbėjimo būdą, per psichologinį smurtą, yra toks didelis, kad palieka pėdsaką. Trauma perduodama toliau, ji yra išliekanti. Aš nesu auka. Mano tėvas yra daug arčiau viso to, nes jis – antroji karta. Šiuo atžvilgiu, kalbant apie psichologinį smurtą, jis liko sukrėstas, traumuotas. Kuo toliau, tuo labiau visą tai suvokiu.“

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Gintarė Kubiliūtė, Eglė Milinavičiūtė.