Nedaug panevėžiečių žino, jog mieste yra net keturi skirtingi moterų vienuolynai. Seserys skiriasi ne tik rūbais ar gyvenamąja vieta, bet ir charizma, pagal kurią pasirinko gyventi. Apie vienuolystės iššūkius, kasdienę veiklą, kelią į tikėjimą ir kongregacijų skirtumus pasakoja seserys Elija, Jolita ir Lina. Jos priklauso skirtingoms vienuolijoms, skiriasi jų pašaukimo istorijos, tačiau yra vienas bendras bruožas – jų sprendimui palikti pasaulietinį gyvenimą prieštaravo tėvai.

Ses. Elija iš šv. Kotrynos kongregacijos. G. Grinkaitės nuotrauka.

Sesuo Elija: vaikystėje nesilankiau bažnyčioje

Septynios seserys iš Šventosios mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos gyvena visai šalia Panevėžio katedros esančiame name. Trys iš jų yra dirba, o kitos – jau pensinio amžiaus. Viena sesuo dirba Šv. Juozapo senelių globos namuose vyriausiąja slaugytoja, o dvi kitos seserys, tarp jų ir pašnekovė Elija, dirba mokyklose tikybos mokytojomis. Šio vienuolyno charizma skamba labai mistiškai – liudyti meilę Jėzui Kristui kaip sužadėtiniui. Sesės kotrynietės tai bando parodyti visu savo gyvenimu, darbu, maldomis. Veliumas, arba skara, kurią šios kongregacijos narės nešioja ant galvos, yra išorinis vienuolystės ženklas. Jis simbolizuoja, kad sesuo yra Jėzaus nuotaka, jam įsipareigojusi. Taip pat jos turi žiedą ir vienuolyno medalikėlį.

„Mūsų vienuolynas yra dvikryptis – dažniausiai atliekame darbus, susijusius su slauga ir švietimu. Bet dabar švietimo sąvoka labai plati, todėl prisidedame ir prie neformalaus švietimo, pavyzdžiui, stovyklose, šeimų konsultacijose ir panašiai. Tai nėra kažkokie dideli rezultatai, matomi visuomenėje, bet tikimės, kad padedame pavieniams žmonėms. Visos slaugome vyresnes seseris, atliekame buitinius darbus namuose, nes buitinis seserų gyvenimas toks pat kaip ir visų. Sodas, daržas, susitikimai vienuolyne, visa tai reikia suderinti ir bandome padaryti tiek, kiek sugebame“, – pasakojo sesuo Elija.

Pasak sesers, jų vienuolynas yra atviras lankytojams, įvairioms grupelėms, bendruomenėms, susitikimams. Kartu su lankytojais seserys skaito Šventąjį Raštą, vyksta adoracijos. „Priimame visus, kurie tik nori pabendrauti, tačiau kartais tenka ir atsisakyti dėl paprasčiausio laiko trūkumo“, – kalbėjo sesuo Elija.

Vienuolė prisimena, jog jos pašaukimo paieškos labiau atsitiktinės nei sąmoningos, o kai pirmą kartą netyčia užėjo į bažnyčią, tuo metu net nesuprato, kas tai per pastatas. „Mano gyvenime buvo labai daug įvykių, kurie neleidžia abejoti Dievo veikimu. Šeima buvo visiškai netikinti, rožinio ar šventųjų paveikslėlių išvis nebuvau mačiusi. Vieną kartą vaikystėje mama paprašė nueiti į parduotuvę nupirkti maisto. Prie parduotuvės buvo pastatas, kuriame aš niekad nebuvau buvusi, o kaip tik tuo metu iš ten išėjo daugybė žmonių. Pagalvojau, kad jei buvo tiek žmonių vienoje vietoje, turėjo vykti kažkas tikrai įdomaus. Buvau smalsus vaikas, man buvo devyneri metai, todėl užėjau į vidų. Apsižvalgiau, o ten buvo vien paveikslai, pamaniau, jog tai muziejus. Man taip bevaikščiojant ir apžiūrinėjant paveikslus prie manęs priėjo viena senutė ir pasakė, kad einant per vidurį reikia priklaupti. Tada visiškai nieko nesupratau, kodėl tame muziejuje reikia priklaupti. Toji senutė pamatė mano sutrikimą, pasikvietė prisėsti ant suolo ir papasakojo, kad čia bažnyčia, kad žmonės susirenka melstis, tačiau į galvą visam gyvenimui įstrigo viena frazė: „Žinok, čia bet kada atrakinta, tu visada gali užeiti.“ Tikriausiai šitie žodžiai man buvo raktas“, – prisimena sesuo Elija.

Tuo metu mergaitė lankė teatrą, chorą, buvo labai užsiėmusi, bet užėjusi į bažnyčią ir išgirdusi jaunimo giedamas giesmes suprato, kad būtinai nori prisijungti. „Man labai patikdavo užeiti į bažnyčią. Nelabai žinodavau, ką ten veikti, tačiau patikdavo tiesiog būti. Vieną vakarą ten radau jaunų žmonių, grojančių gitaromis ir giedančių. Tai man padarė įspūdį ir pasakiau, kad noriu prisijungti. Taip ėmiau lankyti jaunimo chorą. Su visais choristais labai susidraugavome, eidavome į žygius, skaitydavome Šventą Raštą, stovyklaudavome. Laukdavau tos grupelės susitikimo. 13-os aš apsikrikštijau ir priėmiau Šv. Komuniją. Konkretaus momento, kada sugalvojau tapti vienuole, neprisimenu, tik pamenu, kaip meldžiausi bažnyčioje. Tada klausiau Dievo, kaip galiu būti vienuole, jei nepažįstu nė vienos. Septintoje klasėje kartu su mokykla nuėjome giedoti į bažnyčią ir ten pamačiau senutę, vilkinčią juodą abitą. Per visas Mišias neatitraukiau nuo jos akių, daužėsi širdis, supratau, kad būtinai turiu su ja pasikalbėti. Po Mišių pribėgau prie jos ir pasakiau, kad noriu tapti vienuole. Tačiau ji man atsakė, kad man dar per mažai metų, turiu baigti mokyklą ir gerai mokytis. Vis dėlto ji davė savo  telefono numerį ir prižadėjo atsakyti į klausimus. Ji suorganizavo susitikimą su jaunesne seserimi, kuri galėjo papasakoti apie jų gyvenimą. Nuo to laiko seserys mane pradėjo kviesti pas save į bendrus susitikimus“, – jaunystės prisiminimais dalijosi Elija.

Moteris pasakoja, kad visur, kur nueidavo su vienuolėmis, jausdavosi kaip savo namuose. Vėliau sužinojusi, jog senutė vienuolė tą dieną atsitiktinai sugalvojo nueiti ne į savo bažnyčią, o į tolimesnę, kurioje kaip tik apsilankė ir Elija. „Prieš pat dvyliktą klasę pasiprašiau būti priimta į vienuolyną. Jo vadovė sutiko mane priimti metams kaip kandidatę. Į mokyklą eidavau iš vienuolyno, tačiau dar nebuvau vienuolė. Man leido pagyventi ir pasižvalgyti, ar tikrai noriu šio kelio, be to, leido bet kada palikti vienuolyną, jei nebenorėčiau čia būti. Iš pradžių mama buvo nusiteikusi manęs neišleisti į vienuolystę. Tikriausiai jai labiausiai skaudu buvo dėl to, kad šeimoje esu vienintelis vaikas, todėl nebus anūkų ar giminės pratęsimo. Pusę metų negalėjau jos pakviesti į vienuolyną, nes ji mano pasirinkimui nepritarė, galvojo, kad tai kalėjimas, o aš negausiu išsilavinimo, negalėsiu bendrauti su žmonėmis. Bet vėliau pripratinau mamą, ji net pradėjo lankyti bažnyčią. O tėtis man pasakė, kad galiu pasirinkti pati“, – pasakojo Elija.

Sesuo Elija yra jauna, bet ir ji pastebi, kad pašaukimų trūksta. Gal dėl to šiuo metu Šventosios mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos Panevėžyje nepapildys jokia  nauja kandidatė, nes nė viena nepareiškė noro. „Viena iš priežasčių yra negausios šeimos. Seniau, kai šeimose būdavo po penkis, šešis vaikus, dažniausiai vienas iš vaikų išeidavo į kunigus ar vienuoles. Dabar tokių gausių šeimų reta. Pati mūsų visuomenė neugdo tikėjimo, tarp jaunimo nėra populiaru jį praktikuoti. Azijoje, Afrikoje pašaukimų yra daugiau nei pas mus, nes ten šeimos gausesnės. Vis dėlto mes to neišgyvename kažkaip dramatiškai, nes tikime, kad tai Dievo valia. Meldžiamės, kad žmogus atrastų savo kelią, bet nebandome to skatinti dirbtinai“, – kalbėjo Elija.

„Šiuo metu yra labai dviprasmiška tikėjimo situacija: visi labai aršiai gina savo teisę netikėti, bet iš kitos pusės, žmonės taip išsiilgę dvasinių, tikrų dalykų, jog ieško pakaitalų visur. Kiekvienas dabar turi savo religiją, kažkokią atmainą. Važinėja į Rytus, tampa žaliavalgiai, skaito ezoterines knygas. Šiuolaikinis žmogus nebesako, kad jis krikščionis, bet turi savo ideologiją. Visi trokšta gilesnių jausmų. Man būti vienuole yra būti tiesoje su savimi, liudyti tikėjimą, bet neapsiriboti savo gerove, stengtis padėti kitiems, tarnauti jiems. Vienuolynas man nėra organizacija ar institucija, tai – šeima. Būti vienuole, kad ir kaip paradoksaliai skamba, tai būti šeimos žmogumi. Tai ne visada lengva, ne visada pavyksta, bet tai mūsų kelias“, – mintimis dalijosi sesuo Elija.

Ses. Lina Rinkauskaitė (dešinėje) su kita seserimi. Dievo apvaizdos seserys. G. Grinkaitės nuotrauka.

Sesuo Lina: šeimoje Kalėdų nešvęsdavome

Dievo Apvaizdos seserys anksčiau daugiausia orientavosi į darbą su vaikais, tačiau dabar to taip neakcentuoja. 24-tus metus vienuolyne skaičiuojanti Lina Rinkauskaitė dirba ne tik bažnyčioje, ji dar ir aktyvi skautė. Šiuo metu ji yra viso Panevėžio krašto skautų seniūnė, o tai aukščiausias skautų laipsnis Panevėžyje.

„Mūsų kongregacija yra pavaldi vietiniam vyskupui, todėl čia ir dirbame tai, ko jis paprašo. Jei parapijai reikia kažką sutvarkyti, papuošti, paruošti, visada padedame tiek, kiek tik įstengiame. Seniau dauguma šios draugijos seserų buvo medikės, dabar esame mokytojos. Taip pat yra vaikų dienos užimtumo centras, kuriame dirbame. Su skautais susipažinau 2002 metais, kai vadovė Elena Bartkienė mane pakvietė ir sužavėjo savo entuziazmu. Toje organizacijoje matau nuoseklų jauno žmogaus auginimą, to pasigendu tarp ateitininkų“, – kalbėjo vienuolė.

Sesuo Lina iš Dievo apvaizdos kongregacijos, panašiai kaip ir sesė Elija, gimė nieko bendra su religija neturinčioje šeimoje. „Manau, jog mano pašaukimas yra prosenelės išmelstas dalykas. Mano šeimoje nėra pamaldžių žmonių, kurie eitų į bažnyčią, švęstų Kalėdas ar Velykas. Į bažnyčią eidavau kartu su kaimyne, dar prisimenu, kad labai patikdavo barstyti gėles. Vaikystę praleidau su sesėmis euchariestietėmis, nes jų vienuolija buvo įsikūrusi mano tėviškėje, Utenoje. Tuo metu jos negalėdavo savęs vadinti vienuolėmis, todėl vadindavo seserimis, be to, nenešiodavo abito, todėl jas būdavo sunku atskirti. Nesupratau, kad jos yra vienuolės. Man buvo 17 metų, kai nusprendžiau eiti į vienuolyną. Iš pradžių apie savo pasirinkimą mamai nieko nesakiau. Vėliau, kai pasakiau, kad važiuoju studijuoti, ir ji sužinojo, kur, liko šokiruota, bandė mane atkalbėti“, – savo istoriją prisimena Lina.

Dievo Apvaizdos seserų yra 21. Prie jų šiais metais nori prisijungti dvi narės. „Tikriausiai susiduriame su panašiais iššūkiais, kaip ir visi žmonės: kaip išlaikyti savo tikėjimą, nepasiduoti kitų įtakai, juk vis tiek esame šiek tiek kitokios nei visi. Prisimenu, kai mokykloje buvo drausmės ir elgesio pažymys, aš turėjau nepatenkinamą įvertinimą, nes lankiau bažnyčią. Jau tada buvo sunku būti kitokiam“, – pasakojo Lina.

Ses. Jolita iš Marijos tarnaičių kongregacijos. G. Grinkaitės nuotrauka.

Sesuo Jolita: iš pradžių mama prieštaravo, kad stočiau į vienuolyną

Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaitės gyvena Sodų gatvėje esančiame name. Šios seserys išsiskiria tuo, kad jų darbas orientuotas į kaimus, jų parapijas. Taip pat jos neturi jokių išorinių ženklų, kurie pasauliečiams parodytų jų vienuolystę – nenešioja abitų ar galvos apdangalų, todėl, nežinant jų gyvenimo, atpažinti jas būtų beveik neįmanoma. Taip yra todėl, jog jos bando atspindėti Jėzų, kuris pasaulyje yra neatpažintas ir nesurastas. Tai specifinis šios bendruomenės bruožas.

„Tarnaujame ten, kur reikia, dirbame pačius įvairiausius darbus, kokių paprašo vyskupas. Marija buvo Dievo tarnaitė, tokios esame ir mes. Kadangi mūsų kongregacija orientuota į kaimo bendruomenes, daug darbo vykdome jose. Rengiame vaikų vasaros stovyklas, į kurias jie galbūt niekada negalėtų išvažiuoti. Šių namų tikslas yra trejopas. Pirma, atliekame visus buitinius darbus. Visą maistą gaminamės pačios, auginame daržoves, vaisius. Antra, slaugome vyresnes seseris, kurios jau negali savimi pasirūpinti. Norime, kad jos būtų palydėtos su meile ir pagarba. Trečia, priimame svečius. Turime erdves, kuriomis dalinamės su visais, kam reikia. Pavyzdžiui, mokytojai iš Margaritos Rimkevičaitės mokyklos pas mus ateina švęsti Kūčių. Kartą išgirdome, jog žmogus neturi kur švęsti savo gimtadienio, tad pakvietėme jį su draugais atšvęsti pas mus. Mūsų seserys eina į įvairias veiklas, dirba mokytojomis, medicinos seserimis, parapijose“, – pasakojo sesuo Jolita.

„Pašaukimas nėra baigtinis, nes vis dar eini tuo gyvenimo keliu, kurį pasirinkai. Mano šeima religinga, eidavome į bažnyčią. Prisimenu tokią istoriją, tuo metu man buvo maždaug penkeri. Tąkart iš kalendoriaus nusirašiau apie 80 skirtingų vardų, nunešiau juos močiutei ir pasakiau, kad turėsiu tiek vaikų. Močiutė atsakė, kad moterys tiek negimdo. Bet dabar galvoju, jog jau nuo vaikystės norėjau kažko daugiau nei kiti. Ne materialiai, bet dvasiškai. Žemaitijoje, kur mano tėviškė, būdavo vienuolių, kurias dažnai matydavau. Tarp jų jausdavausi kaip savo šeimoje, man patikdavo. Jos savo gyvenimą pašvęsdavo žmonėms, savo parapijai, kaip tėtis ar mama stengiasi dėl savo vaikų, taip ir jos stengdavosi dėl mūsų visų. Tai mane labai žavėjo“, – pasakojo Jolita.

Jau dvyliktoje klasėje Jolita nusprendė, kad pasirinks vienuolystės kelią. Vis dėlto mokykloje niekam neprasitarė, kitiems sakydavo, jog žada studijuoti astronomiją. „Pabaigusi mokyklą išsigandau savo sprendimo, kad gal man nepatiks, o vėliau nebespėsiu niekur įstoti. Tada padaviau dokumentus į teologijos mokslus, nors jaučiau, kad nenoriu. Vasarą besimelsdama supratau, kad net jei ir įstosiu, tai dar nereiškia, jog Dievas nori, kad mokyčiausi, visada galiu pakeisti sprendimą. Ta mintis ir užaugino suvokimą, kad nestudijuosiu, o stosiu į vienuolyną. Kai pasakiau mamai, jog noriu būti vienuole, ji kategoriškai man paprieštaravo ir pasakė, kad turiu studijuoti. Labai nusiminiau, nebežinojau, ko griebtis. Pasiguodžiau seserims, jos pasakė, kad melsis už mane. Taip paprastai ir ramiai, be jokių dramų. Po savaitės vėl paskambinau mamai, ir tuomet ji pasakė, kad esu suaugusi ir galiu nuspręsti pati. Mus užaugina pasitikėjimas ir laisvė. Mama manimi pasitikėjo, manau, tai ir yra meilė“, – kalbėjo Jolita.

Į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją, kurioje yra 21 narė, šiais metais pareiškė norą prisijungti tik viena mergina Lietuvoje.

„Beieškančių pašaukimo yra labai daug žmonių. Ne vienas tikintysis, jei turi kažkokį santykį su seserimi ar mūsų bendruomene, kartais susidomi. Ateina pagyventi savaitę, kelias dienas, kartais suorganizuojame specialias maldos dienas. Merginos atvažiuoja pabūti, pagyventi ilgiau, tada kelia klausimą, ar tai jų kelias. Tai ilgas procesas, apsisprendimui reikia laiko. Galutinis apsisprendimas yra sunkus. Šiais metais buvo dvi merginos mūsų kongregacijoje, viena po kiek laiko žengė tolesnį žingsnį, kad taptų vienuole, kita dar pasiliko žvalgytis“, – pasakoja Jolita.

„Pagrindinis iššūkis – išlikti savimi ir ta pasaulio druska, kuria turime būti. Neprisitaikyti, nebijoti to priešiškumo, neprarasti savo tapatumo. Būti tuo, kuo esu pašaukta būti. Išoriniai sunkumai yra tik iššūkis, o ne kliūtis“, – įsitikinusi Jolita.

Straipsnio autorė Gabrielė Grinkaitė – Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė 

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.