Asmeninės atsakomybės už savo ir savo šalies veiksmus prarastis – vienas esminių veiksnių, sudariusių sąlygas įgyvendinti Holokaustą. Masių ir masinių judėjimų fenomenas, asmens subjektiškumo ištirpdymas nuolatiniame gigantomaniškame judėjime kyla iš individo nereikalingumo jausmo. Totalitarizmui dirvą parengia „radikalus asmeninio suinteresuotumo praradimas, ciniškas ir nuobodžiaujantis abejingumas mirties ar kitų asmeninių katastrofų akivaizdoje, aistringas potraukis prie pačių abstrakčiausių sąvokų kaip gyvenimo gairių ir visuotinė panieka net pačioms akivaizdžiausioms sveiko proto taisyklėms“. Aistringą potraukį prie pačių abstrakčiausių sąvokų kaip gyvenimo gairių – tokį Eichmanno polinkį 1961–1962 m. užfiksavo  Arendt. Šio negebėjimą mąstyti vaizdžiai atskleidė robotiškas atmintinai išmoktų nacistinės ideologijos klišių kartojimas, negebėjimas suformuluoti autentiškų minčių.

Masinio žmogaus pasaulėvoka susiformuoja giliai atomizuotoje, fragmentuotoje visuomenėje, kuriai būdingas individų izoliuotumas ir tvarių socialinių saitų stoka. Bešaknį, beklasį, radikaliai vienišą individą nesunku savo pusėn patraukti ir ilgainiui pavergti sumanesniems masinių judėjimų lyderiams, kaip ir nutiko nacistinėje Vokietijoje bei Sovietų Sąjungoje. Puikiai suvokdamas, kad atomizuotų individų socialinė egzistencija vienintelę prasmę įgauna viską apimančiame ideologiniame sąjūdyje, tokio sąjūdžio vadas gali iš sekėjų reikalauti „totalinio, neriboto, besąlygiško ir nekintančio“ lojalumo. Arendt teigė: „Tokio lojalumo galima tikėtis tik iš visiškai izoliuoto žmogaus, kuris, nebeturėdamas jokių kitų socialinių ryšių su šeima, draugais, bičiuliais ar paprasčiausiais pažįstamais, savo vietos pasaulyje turėjimo jausmą kildina tik iš priklausymo sąjūdžiui, narystės partijoje.“ Absoliutus individo susitapatinimas su ideologiškai aprobuotu ir suvienytu sąjūdžiu radikaliai homogenizuoja visuomenę ir retušuoja asmenų tarpusavio skirtumus.

Arendt akimis, totalitarizmas sunaikina pamatinę politikos sąlygą – žmonių įvairiopumą. Jo įsisąmoninimas reiškia priėmimą fakto, jog „mes visi esame vienodi, t. y. žmonės, tačiau taip, kad niekas nėra toks pat kaip kas nors kitas, kuris kada nors gyveno, gyvena ar gyvens“. Arendt nepaliovė kartoti minties, jog šiame pasaulyje gyvena žmonės, o ne Žmogus. Savo ruožtu totalitarizmas suspaudžia žmones į vieną daiktą ir taip juos pavergia, kad atrodo, jog „individualių žmonių įvairovė ištirpsta viename gigantiško dydžio Žmoguje“. Dar blogiau – totalitarizmas žmones paverčia apskritai nebereikalingais, pertekliškais (superfluous). Asmens savitumas, unikalumas, savitos mintys, argumentai – visa tai totalitarinėje santvarkoje tampa nereikšminga, reikšmingas lieka tik visų individų palenkimas idėjai ar idėjos logikai, kokiam nors „-izmui“ (rasizmui, antisemitizmui ar komunizmui). Štai kodėl koncentracijos stovykla, Arendt akimis, yra centrinė totalitarinio režimo institucija – joje ne tik aukos, bet ir budeliai tampa absoliučiai nereikalingi. Nacistinė Vokietija žmogų siekė paversti automatizuotų reakcijų rinkiniu, panašiu į Pavlovo šunį.

Teroru grindžiamas tikrovės pavergimas kokiai nors idėjai sunaikina ne tik įvairiopumą, bet ir kitą fundamentalią žmogaus egzistencijos tikrenybę – gebėjimą pradėti ką nors nauja (natality). Lygiai kaip pats žmogaus gimimas yra ko nors visiškai naujo ir netikėto pradžia, taip ir kiekvieno žmogaus veiksmų bei minčių negali numatyti iš anksto. Šios egzistencinės kategorijos iškėlimas paverčia Arendt griežta antideterministe. Jos veikalus persmelkusi žmogaus laisvės, kurią ji dažnai vadina spontaniškumu, dvasia. Be žmogaus laisvės prielaidos neįmanoma adekvačiai perprasti skvarbiausių Arendt minties vingių.

Totalitarinės prigimties masiniai sąjūdžiai siekia paneigti žmogaus laisvės patyrimą. „Geležiniais dėsniais“ grindžiamas idėjos logikos judėjimas, nuosekliai reikalaujantis, pasakius A, būtinai pasakyti B, C ir galiausiai Z, negali pakelti minties, kad nepriklausomas žmogus ar jų daugis potencialiai galėtų nesutikti ir sustabdyti, ar bent jau sulėtinti nepalenkiamo proceso ar judėjimo eigą, apskritai būtinybės logiką. Apie būtinybę ir judėjimą Arendt rašo: „Bet jis gali būti sulėtintas ir jį beveik neišvengiamai sulėtina žmogaus laisvė, kurios negali neigti net totalitariniai valdovai, nes ši laisvė – nereikalinga ir kaprizinga, kaip mano jie patys – sutampa su tuo faktu, kad žmonės yra gimę ir kad todėl kiekvienas iš jų yra nauja pradžia ir tam tikra prasme pradeda pasaulį iš naujo. Totalitariniu požiūriu tas faktas, kad žmonės gimsta ir miršta, gali būti traktuojamas tik kaip trikdantis įsikišimas į aukštesnių jėgų veikimą.“ 

Tai ištrauka iš paskaitos „Totalitarizmas, politika, Holokaustas: H. Arendt intepretacija“, kurią autorius skaitys šių metų spalio 3 d.  Valstybiniame Gaono žydų muziejuje (Naugarduko g. 10/2, Vilnius). Tai pirmoji paskaita pagal žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ su Geros valios fondo parama vykdomą projektą „Žydiškieji svarstymai“, kurio metu bus pristatytos ir apmąstytos garsiausių XX a. antros pusės žydų mąstytojų mintys šiais klausimais. Daugiau apie renginį: čia.