Vysk. Robert Barron / Facebook nuotrauka

Milijonai žmonių kiekvieną dieną diskutuoja interneto portalų komentarų skiltyse ar socialiniuose tinkluose. Įprastai pačios karščiausios diskusijos virtualioje realybėje verda dėl religijos. Atidžiau pažvelgus, jose daug emocijų, ypač piktų, ir menkai argumentų. Anot Los Andželo vyskupo augziliaro Roberto Barrono, tai didelė problema.

„Jei neišmoksime diskutuoti apie religiją, tuomet dėl jos pešimės“, – sakė jis rugsėjo 18-ąją „Facebook“ būstinėje, Kalifornijos valstijoje, JAV. Įmonės darbuotojams R. Barronas skaitė paskaitą „Kaip diskutuoti apie religiją“, ją tiesiogiai žiūrėjo 2,5 tūkst. žmonių. Šiuo metu socialiniame tinkle ji peržiūrėta 164 tūkst. kartų. „Facebooke“ vyskupas turi daugiau nei 1,5 mln. sekėjų, milijoninę auditoriją pritraukia ir jo evangelizacinis tinklalapis „Word on Fire“.

Neretai galvojama, kad religija yra arba primetama, arba toleruojama. Anot vyskupo, tai – du kraštutinumai. Vidurio kelias – rimta diskusija religijos klausimais, nes argumentai yra kelias į taiką. Kaip tai padaryti? Penkios R. Barrono rekomendacijos:

1) Tikėjimas neprieštarauja protui. Dažnai manoma, kad tikintys žmonės priima visokias nesąmones be jokių įrodymų, yra iracionalūs, tačiau autentiškas tikėjimas yra ne žemiau racionalumo, o virš jo. Žemiau yra naivumas, prietarai, kvailystės. Biblija besireminačios religijos kalba apie Dievą, kuris nelieka tolimas, tik filosofinei analizei prieinamas. Dievas kalba žmonėms, atskleidžia save, apsireiškia. Mums reikia priimti sprendimą – pasitikėti tuo ar ne. Vienas iš vyskupo intelektualinių herojų – šv. Anzelmas – yra sakęs, kad teologija – supratimo ieškantis tikėjimas (lot. fides quaerens intellectum). Įtikėjusio asmens protas neužmiega, jis aktyvus, siekia suprasti. Dievo pažinimo procese protas dalyvauja.

2) Turime įveikti scientizmą – žinijos redukavimą į mokslinę jos formą. Tai moksliniais metodais, empiriniais tyrimais gaunamos žinios apie tikrovę, keliant hipotezes ir jas tikrinant eksperimentais. Tai labai naudinga žinijos dalis, mat dėl mokslo pažangos turime technologijų, be kurių nebeįsivaizduojame savo kasdienybės. Būtent jos sėkmė daugelį gundo visas žinias susiaurinti iki jos, ši tendencija ypač ryški tarp jaunų žmonių. To pasekmė – žmonijos kompromitacija. Nei Šekspyro pjesės, nei Platono dialogai nėra moksliniai, tačiau jie perteikia gilių tiesų apie draugystę, gyvenimą, mirtį, tikėjimą ir Dievą. Šiuo požiūriu religija gimininga literatūrai ir filosofijai. Scientizmo pavojus – visų kitų kelių pažinti tiesą užblokavimas. Be to, scientistai ieško empirinių Dievo įrodymų, tačiau krikščioniškoje tradicijoje Dievas nėra vienas iš visatos daiktų, vienas iš daugelio būtybių. Jis visa ko Kūrėjas, šios visatos galimybės sąlyga. Normalu ieškoti racionalaus Dievo pagrindimo, prašyti filosofinių argumentų, bet ne ieškoti fizinių Jo pėdsakų.

3) Tolerancijos negana. Po Europą XVII a. išvarginusių religinių karų tokie filosofai kaip Dekartas, Kantas ar Hegelis rašė, kad valdžia privalo toleruoti visas religijas, leisti joms egzistuoti. Tai didysis kompromisas – pakenčiame religijas, kol jos nelenda į viešumą. Tokios nuostatos laikomės iki šių dienų, religiją laikydami privačia pratika. Tokiu būdu prilyginame religiją pomėgiui ar profesijai. Dėl buriavimo ar pokerio nesiveliame į diskusijas viešojoje erdvėje, nebandome argumentuoti, kad ir kitiems būtų gerai tuo užsiimti, nebent dalinamės įspūdžiais, entuziazmu. Tačiau religijos nėra pomėgiai, jos skelbia tiesas. Pavyzdžiui, krikščionys skelbia, kad Dievas egzistuoja, o Jėzus Kristus, kentėjęs prie Poncijaus Piloto ir prisikėlęs iš numirusių, yra Jo sūnus. Tikros tiesos negali būti privatizuotos, jos turi universalų tikslą ir užmojį. Paprasčiausia religijos tolerancija nesiderina su religijos pretenzija į objektyvią tiesą, o religijos privatizavimas neigia tikros diskusijos apie ją galimybę. Todėl vyskupas kviečia mesti iššūkį tikintiesiems, kad jie dėstytų savo argumentus viešojoje erdvėje, o ne atsitrauktų į privačią sferą.

4) Reikia vengti voliuntarizmo, t. y. manymo, kad protą galima įveikti valia. Voliuntarizmo šaknys glūdi viduramžių teologijoje, voliuntaristai teologai teigė, kad tam tikri dalykai yra teisingi, nes taip pasakė Dievas – arbitrariai, naudodamasis savo galia. Iš to kilo antropologinis voliuntarizmas. Nietzche's – vyskupo nuomone, įtakingiausio XIX a. filosofo – antžmogis stoja anapus gėrio ir blogio, valia jis steigia savo tiesas. Egzistencija yra pirmesnė už esmę, XX a. tą patį sofistikuočiau sakė modernaus egzistencializmo pradininkas Jeanas-Paulas Sartre‘as. Tai reiškia, kad esu laisvas nuspręsti, kas esu. Didžiausias tokio požiūrio priešas – Dievas, objektyvi tiesos ir gėrio tikrovė. Sartre‘as suprato, kad jei Dievas yra, jis nelaisvas, bet aš esu laisvas, vadinasi, Dievo nėra. Štai kodėl ateizmas būtinas egzistencializmui. Laikantis voliuntaristinės prielaidos, kad pats sprendžiu apie tiesą, diskusija nebeįmanoma, lieka tik skirtingų valių susidūrimas. Šiandien tai labai paplitę, taip pat ir internete: ginčai ir šauksmai, siekiant parodyti savo galią, užuot apeliavus į tiesą. Pašalinus argumentus, lieka smurtas. Vyskupas įsitikinęs, kad yra labai aiškus ryšys tarp voliuntarizmo ir smurto. Apie tai yra ir garsioji popiežiaus emerito Benedikto XVI kalba Rėgensburge 2006-aisiais.

5) Svarbu kantriai stengtis suprasti oponento poziciją. Kaip sakė žymus protestantų teologas Paulas Tillichas, religija yra didžiausias rūpestis. Visi turime pačių įvairiausių rūpesčių, tačiau labiausiai rūpestį mums kelia religija. Regiliniams klausimams skiriama daug energijos ir aistros, nes jie liečia žmogaus gelmę, jo širdį. Kai patengi į aistras kurstančią religinę diskusiją, labai sveika atsitraukti ir, užuot puolus šaudyti savo argumentais, pabandyti atspindėti oponento poziciją. Anot vyskupo, tai naudinga, nes leidžia nuleisti emocinį garą ir išsiaiškinti, ką galvoja oponentas. Tai leidžia atsakyti į užduotą klausimą daug veiksmingiau. Su didžiausiu žmonių rūpesčiu reikia elgtis atjaučiamai.

Vysk. Robert Barron / Facebook nuotrauka

R. Barrono nuomone, asmuo, geriausiai supratęs šias penkias rekomendacijas ir puikiai gebėjęs diskutuoti apie religiją, buvo šv. Tomas Akvinietis. Jis net argumentus prieš Dievo buvimą sugalvojo stipresnius nei šiandienos ateistai, su didele pagarba cituodavo autorius musulmonus ir žydus bei pagonis, tokius kaip Aristotelis ar Ciceronas. Šv. Tomas Akvinietis, pasak vyskupo, pavyzdys mums visiems.

Pagal vysk. Roberto Barrono paskaitą „How to Have a Religious Argument“ parengė Rosita Garškaitė