„Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių“ (Lk 21, 11). „Saulė užtems“ (Mt 24, 29). Žmoniją sukrečiančių įvykių bus ne tik „paskučiausiais laikais“ (1 Tim 4, 1), jų netrūksta ir dabartiniais. Nelaimės – ne iš Dievo rankos besiveržiantys ir ant nusidėjėlių krentantys gąsdinančių bausmių žaibai, bet pirmapradės kaltės padariniai, kviečiantys nelikti abejingiems kitų skausmui. Mus nuo neseniai Meksiką supurčiusio žemės drebėjimo skiria tūkstančiai kilometrų, tačiau žiniasklaida, bematant pranešdama naujausius įvykius, mus taip priartina prie jų epicentro, kad tikintieji nieko nelaukdami pirmiausia savo maldoje nukentėjusiuosius laimina bei užtaria pas Dievą...

Kad svetimo skausmo nebūna, prieš kelias dienas popiežius Pranciškus apie tai homilijoje labai aiškiai bylojo: „Kiek kartų televizijos žiniose ir laikraščių puslapiuose matome tragedijas... Vienoje šalyje vaikai neturi ką valgyti, kitoje šalyje vaikai verčiami kovoti su ginklu rankoje, dar kitoje engiamos moterys, dar kitur kitos nelaimės! Vargšai žmonės... Verčiu puslapį, tarsi tai būtų literatūros kūrinys, arba įjungiu kitą kanalą, kur rodo muilo operą... Taip daryti nekrikščioniška. Šią akimirką norėčiau paklausti visų ir savęs paties: „Ar sugebu pagailėti kito žmogaus? Ar sugebu melstis? Ar mane paliečia tie vaizdai, kuriuos į mano namus atneša komunikavimo priemonės? Ar kenčiu kartu su tais žmonėmis? O gal tesugebu ištarti „vargšai žmonės“ ir gana?“ Nesugebantieji jų gailėti turi prašyti: „Viešpatie, duok man gailesčio malonę.“

Yra ir kitas vertinimo požiūris. Antai JAV astrofizikas ir apologetas Džefas Zveirinkas (Jeff Zweerink) teigia, kad 2017 metų rugpjūčio 21 dieną įvykęs pilnas saulės užtemimas, pritraukęs daugybės žmonių dėmesį, gali tapti dingstimi tikintiesiems pasikalbėti su nekrikščionimis apie Dievo sukurtą kūriniją ir Evangeliją. Pasak mokslininko, „saulės užtemimai, prasidėję nuo žmonijos civilizacijos lopšio, truks iki jos pabaigos. Ši tvarka kosmose atspindi Dievo charakterį, kuris patikimai saugo kūriniją. Tai – Biblijos principas. Dievo ištikimybė savo pažadų ištesėjimui priklauso nuo Jo kūrinijos elgesio“.

Kai daugelį visuomenės narių ištinka moralinė krizė, nes jų gyvenimo būdas ima kardinaliai prieštarauti Dekalogo principams, Viešpats nori mums priminti ir apie Naujajame Testamente minimą tokį saulės užtemimą, kuriam nebus lygių. „Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove“ (Mk 13, 24–26). Kiekvienas saulės užtemimas mums primena tą žmonijos gyvenimo saulėlydį, kai išseks žmonėms duotas laiko limitas ir jie, išvydę Ateinantįjį, turės pažvelgti į teisingumu ir gailestingumu spinduliuojantį Mesijo veidą, kuriame kaip veidrodyje kiekvienas pamatys savo galutinį likimą.

Todėl tam tikra prasme galime pritarti Džefo Zveirinko oponentei, žinomo Bilio Gremo dukrai Anai Gremai, kuri jam viešai paprieštaravo teigdama, kad JAV matytą saulės užtemimą nedera vertinti kaip „šventę“, nes žydų rabinai tradiciškai šį dangaus reiškinį laiko „Dievo įspėjimą, skirtu pagonių tautoms“. Be abejo, tai – visiems mums Dievo duotas ženklas, kad mokėtume ne tik stebėti gamtos reiškinius bei dėkoti Aukščiausiajam, bet ypač stengtumės suprasti egzistencinį žmogaus būties laikinumą, atsimenant, kad jos trapumas bei pažeidžiamumas labiausiai pasireiškia kūriniui gyvenant atsiskyrus nuo Kūrėjo ir Atpirkėjo.

Pastaruoju metu pasaulyje padažnėję uraganai, liūtys ir žemės drebėjimai – neatsitiktiniai dalykai. Jie mūsų širdis bei mintis skatina kelti į Tą, kuris (giliausia prasme net blogį paverčia gėriu) leidžia įvykti nelaimėms ir dovanoja gamtos grožio valandėlių. Neseniai teko matyti auksinį saulėlydį ir šalia jo (gatvių sankryžoje) didelį lauko vaizdo reklaminį ekraną, mirguliuojantį akį rėžiančiomis spalvomis. Kai palyginame vakarėjančiame dangaus skliaute natūraliai iš rausvų, gelsvų ir baltų plunksninių debesų susiformavusius vaizdus, kurie kelia nuostabą ir skatina dėkoti Kūrėjui, netenka ilgai svarstyti, kas gyvenime yra tikrumas ir jo surogatai (nors iš pažiūros atrodo gražūs dalykai)... Dievas žmogui teikia pakankamai proto, kad Jo kūrinys pernelyg nesusižavėtų savo kūryba ir, užuot stengęsis užimti Jo vietą, pradėtų suvokti, kad ne tik svarbiausi dalykai kyla iš Vienintelio Šaltinio. Juk viskas įvairiausiais būdais ateina iš Jo ir per Jį.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.