1943 m. rugsėjo 23 d. panaikintas Vilniaus getas. Tai reiškė, kad jo gyventojai buvo išvežti į „darbo ir mirties stovyklas“ arba tiesiog išžudyti. Norint suvokti, kaip įmanomas tapo Holokaustas, kas įgalino paimti ginklą į rankas ir masiškai žudyti žmones prie duobių miškuose, būtina analizuoti istorines aplinkybes. Tačiau ne ką mažiau svarbu suprasti, jog didis blogis (kaip ir gėris) neįvyksta staiga. Todėl, minint Lietuvos žydų genocido dieną, verta prisiminti idėjas, kurios paklojo pagrindą įvykiams, tiesiogiai nulėmusiems XX a. istoriją.

Gamtos tvarka ir žmogaus vieta joje

Hitleris pasaulį suvokė kaip egzistencinę kovą tarp rūšių. Pati kova vyksta ne tik tarp skirtingų rūšių, kurios konkuruoja dėl išgyvenimo (žmonija – viena iš jų), bet ir tarp žmonių. Rasės kovoja tarpusavyje dėl išgyvenimo, t. y. dėl ribotų ir baigtinių gamtos išteklių. Hitlerio pasaulėvaizdis – tai darvinistinė pasaulio vizija, kurioje gamtos sukurtos rūšys veikia viena prieš kitą siekdamos išgyventi, o išgyvena – stipriausioji. Silpnojo išgyvenimas kovoje tegali reikšti natūralios pasaulio santvarkos sutrikdymą.

Tokioje vizijoje nebelieka vietos žmogui. Vienintelė individualaus gyvenimo prasmė – prisidėti prie rūšies išlikimo. Tokiu būdu pats žmogus visavertis gali jaustis tik tuomet, kai jis priklauso judėjimui, genčiai, nacijai, rasei, ir žmogaus gyvenimas subordinuojamas masinio judėjimo tikslams. Konfliktas suvokiamas kaip pasaulio prigimtį atitinkanti būklė. Tuo metu, kai Europa bandė atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo, Hitleris Vokietiją ruošė naujai kovai dėl riboto, derlingo žemės paviršiaus. Lebensraum, arba gyvenamosios erdvės idėja, kaip tik išreiškė kovą dėl ribotų derlingų žemių. Todėl karas ir okupacija buvo pateisinami kaip kovos tąsos būdai, kaip natūralios pasaulio tvarkos vystymasis, kuris leidžia išlikti stipriausiųjų rasei. Taika yra tik neišvengiamo susidūrimo atidėliojimas.

Vokietijos galios plėtra į Rytus buvo logiška Lebensraum pasaulėvaizdžio įgyvendinimo strategija. Kaip rašo istorikas T. Snyderis, Hitleris meistriškai išnaudojo pokario Vokietijos nuotaikas, susirūpinimą dėl gyvenimo kokybės ir sukelė „ekologinę paniką“. Jos esmė – prielaida, kad gamtos ištekliai yra baigtiniai, jie mažėja daug sparčiau, nei didėja pasaulio gyventojų skaičius. „Antrojoje knygoje“ (užrašytoje 1928 m. ir po karo atrastoje žydų kilmės istoriko Gerhardo Weinbergo) Hitleris atmeta įvairias politines priemones ekologinei problemai spręsti, įskaitant gimstamumo ribojimus ar migraciją. Abu būdus jis laiko netinkamais dėl rasių maišymosi ir, atitinkamai, jų silpnėjimo. Eksporto ir importo politika, migracijos ar gimstamumo politika negali išspręsti ekologinės problemos. Juk egzistuoja gamtos dėsnis. O tai reiškia, kad politika nėra pajėgi keisti visuomenių gyvenimo iš esmės, išvesti jas iš nuolatinio susipriešinimo būklės, pavyzdžiui, remiant mokslo pastangas kurti maisto pramonės inovacijas.

Hitleris atmetė mokslą kaip būdą, galintį iš esmės pakeisti gamybos būdus. Kitaip tariant, jis netikėjo, jog gali įvykti tai, kas XX a. penktajame dešimtmetyje buvo įvardinta kaip „žalioji revoliucija“ – didžiulis proveržis, įvykęs žemės ūkio srityje išvedant naujas grūdų rūšis, taikant apvaisinimo ir tręšimo technologijas, leidusiais iš esmės padidinti gamybos apimtis ir kultūrų įvairovę. Mokslo pastangos spęsti žemiškųjų išteklių ribotumo ir naudojimo limitų problemas tebuvo neišvengiamo pačios istorijos dėsnio savirealizacijos atidėjimas. Tikėjimas gamtos dėsnio pažanga, kurios galutinis tikslas – stipriausiojo išlikimas ir klestėjimas, įtvirtinamas atmetant pasitikėjimą mokslo progresu ir jo galimybe spręsti visuomenėms kylančias problemas. Mokslas buvo ne pasaulio pažinimo būdas, bet įrankis, padedantis rasinėje kovoje.

Panašiai Hitleris matė ir valstybę. Viena vertus, ji yra galios, naudojamos kovoje, šaltinis. Antra vertus – pati valstybė ir politika apskritai yra subordinuota egzistencinei kovai. Valstybė neturi savaiminės reikšmės, jos tikslas – ne garantuoti laisves ir lygybę, ne įtvirtinti teisingumą, bet mobilizuoti išteklius veiksmingiausiai kovai. „Mein Kampf“ antrajame skyriuje, pavadinimu Valstybei, jis rašo: kertinis valstybės tikslas – apsaugoti rasę bei užtikrinti jos gyvenimo klestėjimą, kuris esąs vienintelis žmonijos civilizacijos progreso variklis. Politika nėra vien nacijų tarpusavio kovos išraiška, veikiau politika yra žmogiškosios kovos menas, – „Antrojoje knygoje“ tęsia Hitleris. Klanus, gentis, nacijas, valstybes jis laikė tam tikromis amžinosios kovos išraiškomis ir būdais, t. y. per įvairias politines formas veikia pats istorinis kovos dėsnis. Galiausiai pačios valstybės tikslas – bet kokiomis priemonėmis užtikrinti rasės teisę į gyvybę, tuo tarpu visi žmonių tarpusavio sutarimai dėl pareigų valstybei yra antraeilis dalykas.

Žydų sąmokslas: nuo religijos iki politinės filosofijos ir mokslo

Stebėdamas antisemitizmo apraiškas XX a. pirmoje pusėje, ypač gyvendamas Austrijoje, Hitleris suprato, jog „emocinis“ antisemitizmas tegali sukelti pogromų, bet iš esmės neleis politinėmis priemonėmis spręsti paties žydų klausimo iš esmės. Antisemitizmą reikėjo įpinti į bendrą pasaulėvaizdį.

Rytų žemes Hitleris matė kaip žemes, kurias privalu atimti iš žemesnių rasių jas okupuojant, o žydus jis apibūdino ne kaip vieną iš rasių, bet kaip tam tikrą žmonių atmainą, siekiančią pakeisti prigimtinę santvarką. Todėl žydų sąmokslas reiškė ne dominavimą Europoje, ne ribotų išteklių kontrolę, bet bandymus nukreipti žmonijos dėmesį nuo natūralaus kovos dėsnio ir kaip pakeisti natūralią tvarką. Nuosekliai siejant vadinamąjį žydų klausimą su rasių egzistencinės kovos idėja, įmanomas tapo ir sisteminis žydų klausimo sprendimas.

Hitlerio pasaulyje džiunglių įstatymas buvo vienintelis įstatymas. Religija, filosofija tapo žydų sąmokslu. Idėjos, tokios kaip asmens valios laisvė, gailestingumas, solidarumas, teisingumas, buvo sugalvotos silpnųjų, siekiant nukreipti dėmesį nuo kovos. Negalėdami kovoti už savąją rūšį, žydai buvo priversti pasauliui pasiūlyti kitokių mąstymo apie politinę tikrovę būdų. Politinės idėjos, kurios leidžia žvelgti į kitą kaip tikslą, savaime apsunkina gebėjimą pakelti ranką prieš žmogų, svarstymai apie solidarumą leidžia apginti kitą vien todėl, kad jis – žmogus, apie teisingumą – mąstyti apie balansą tarp skirtingų poreikių, o ne pajungti visą pasaulį savajam nesuderinamomis su nacistine pasaulio vizija ir okupacinėmis ambicijomis. Bandymas priversti į žmogų žvelgti per moralės prizmę, universalaus teisingumo kategorijas yra apgavystė arba kovos nesąžiningomis priemonėmis ženklas.

Visos šios idėjos – tai trukdžiai, kurie atitraukia žmones nuo egzistencinės baimės ir apsunkina grobikiškos ir hegemoninės politikos galimybes. Žmogus pagal savo prigimtį turi gebėti užgniaužti visokius svarstymus apie gailestingumą, solidarumą. Etika yra silpnojo orientacijos aplinkoje pagrindas, stipriausieji ne ieško balanso, kompromiso – bet įtvirtina savo galią. Politinės idėjos, kurios dėmesį nukreipia nuo kovos, yra neteisingos, jos prieštarauja gamtos tvarkai ir galiausiai kelia grėsmę išlikimui. Paprastai kalbant, politinis mąstymas pagal principą „mes arba jie“ yra absoliutus ir nepaneigiamas. Idėjos kaip ir mokslas negalėjo tarnauti tam, ką galima įvardinti kaip pasaulio ar žmogaus prigimties pažinimą. Idėjos, kaip ir mokslas bei valstybė, buvo pajungtos tenkinti savo reikmes ir mobilizuotis kovai.

Paradoksalu, jog viena labiausiai XX a. pasaulį pakeitusių politinių vizijų savo prigimtimi buvo visiškai apolitiška. Nuo antikos laikų politika suvokta kaip unikali žmonių sugyvenimo forma, kurios sąlygomis įmanoma atsitraukti nuo gamtos. Politinėje santvarkoje žmogus atsiskleidžia ne tik kaip gyvūnas, bet kaip moralės subjektas. Hitlerio pasaulėvaizdyje politika tebuvo kovos priemonė, žmogaus prigimtis nesiskyrė, o sutapo su gamta.

Tokia pasaulio vizija neišvengiamai duoda pradžią tam, ką vėliau kabant apie nacių nusikaltimus filosofė H. Arendt yra įvardinusi kaip „blogio banalumą“. Žmogus, kuris išdrįsta pakelti ranką prieš kaimynus ar žudyti vaikus, yra visiškai apnuogintas, atskirtas nuo jo lydinčios moralės, kultūros, viso to, kas žmogų paverčia kažkuo daugiau nei gyvuoju organizmu. Masiniai žudymai tapo įmanomi, kai politiką pavyko redukuoti į socialinio būvio problemas, į egzistenciją, kaip centrinę ir vienintelę realią žmogaus gyvenimo ir politikos prasmę. Kovoje už išlikimą tiesos ir melo, gėrio ir blogio klausimai tampa visiškai šalutiniai, kadangi išgyvenimas gali pareikalauti neeilinių priemonių ir kovos būdų.

Per daug paprasta manyti, jog, užvertus Hitlerio knygas, uždraudus nacistinę simboliką, panašios idėjos neras kelio į dabartį. Šiandien galime stebėti labai panašaus mąstymo apie politiką apraiškas – iškeliant draugų ir priešų skirtį kaip pamatinę politikos dimensiją, kalbant apie žmogaus bejėgiškumą ir politikos instrumentiškumą, galiausiai matant į gatves išeinančius žmones, skanduojančius: „kraujo ir žemės“, atrodo, kad XX a. siaubingos istorijos puslapis nėra visiškai užverstas. Pagarba Holokausto aukoms turėtų būti ir pastanga užtikrinti, jog tai, kas įvyko, nebeturi galimybės pasikartoti.