Philip Miller „Ikh vil nit visn – nenoriu žinoti“ (garso instaliacija, 2017 m.).

intis apie 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“ (kuratorė Paulina Pukytė, 2017 0915–11 30) apibendrina dailės kritikė Birutė Pankūnaitė.

Yra paminklai kaip elitiniai dariniai su savo valdinga galios simbolika, tačiau jau kurį laiką egzistuoja ir jiems priešinga antimonumentalizmo meno filosofija. Paprastai valdžios inicijuoti tradiciniai paminklai kalba apie save ir daro įtaką istorijos suvokimui. O antipaminklai siūlo atmesti konvencionalių paminklų galios ženklus – jie siūlo veiksmą.

Antimonumentai yra efemeriški, juos keblu dokumentuoti ir archyvuoti, tačiau jie sujaudina kiekvieną asmeniškai – jie trumpam priverčia prisiminti. Jie skatina diskutuoti apie postmodernistinį monumentalumą. Tai, garsaus antipaminklų menininko Krzysztofo Wodiczko žodžiais tariant, simbolinės atakos, kurioms būdinga aštri sociopolitinė kritika. Dėl jų suabejojama monumentalia raiška ir kuriamas individualus ryšys su iškiliais įvykiais ar herojais.

Žymus postmodernistinių monumentų teoretikas Jamesas E. Youngas tradicinius arba konvencionalius paminklus laiko herojiškais, pompastiškais objektais sau, figūriniais ženklais, kurie šlovina tautinius idealus ir pateikia unifikuotą kolektyvinės atminties versiją. Bet juk šiais laikais skirtingos socialinės, etninės ar politinės grupės neigia vieno masinio patirties simbolio galimybę. Siūloma alternatyva problemiškam monumentui yra antipaminklas, kuriuo J. E. Youngas vadina antiherojiškas konceptualias instaliacijas, provokuojančias komunikaciją, įvairovę, atoveiksmį ir apkraunančias žiūrovą atminties našta.

11-ąją Kauno bienalę suvokiu kaip plačiai, bet aprėpiamai po miesto kūną pasklidusį antipaminklą, kuris paliečia kiekvieną asmeniškai, kuris atsižvelgia į kiekvienos socialinės grupės, garsių ir mažiau žinomų vardų ar istorinių įvykių prisiminimo lūkesčius.

Tradiciniai paminklai ištrina daugybę specifinių istorijos aspektų. O antipaminklas, anot J. E. Youngo, dažniausiai įžiebia neišsprendžiamus ginčus, bet siūlo išeitį, nes tradicinis memorialas nebesugeba atliepti visų sveikstančios visuomenės rekuperacinių poreikių. Postmodernizmo eros paminklų ir memorialų autoriai susiduria su sudėtingais klausimais: kokią atmintį išsaugoti, kaip ją išsaugoti ir kokia forma. Šiuolaikinis paminklas turi funkcionuoti kaip laikinas priminimas, o ne nekintamas pergalės ar pralaimėjimo monolitas. Jis kviečia dalyvauti. Jis trumpalaikis ir nepalieka jokios apčiuopiamos materijos, atminties talpyklomis paversdamas žiūrovą. Tikrasis paminklas – tai pokalbis su individais.

11-ąją Kauno bienalę suvokiu kaip plačiai, bet aprėpiamai po miesto kūną pasklidusį antipaminklą, kuris paliečia kiekvieną asmeniškai, kuris atsižvelgia į kiekvienos socialinės grupės, garsių ir mažiau žinomų vardų ar istorinių įvykių prisiminimo lūkesčius. Dažnas kūrinys joje yra vos apčiuopiamas ir reikalauja žiūrovo emocinių, intelektinių ir fizinių pastangų bei jaukia įprastus vaizdinius.

Apžiūrą galima pradėti nuo vidaus ekspozicijos – trijų parodų Kauno paveikslų galerijoje, kompaktiškai įrengtų apatinėje salėje. O galima ir nuo japonų menininko Tatzu Nishi „Laisvės“ (2017) Vienybės aikštėje – kūrinio, kuris turbūt įskels audringiausias pritariančiųjų ir prieštaraujančiųjų reakcijas. O juk jis ne tiek agresyviai „išpaminklina“, kiek primena kiekvienam gyvenusiam sovietmetyje apie tarybinės virtuvės, kurioje ir tarpdavo Laisvės svajos, galią, o to nepatyrusiam jaunimui leidžia tai įsivaizduoti – kiekvienam savo.

Paveikslų galerijoje matome, ką apie paminklinimą mano menininkai – ir vietiniai, ir kitų šalių. Popieriniai spaudiniai, nuotraukos, objektai, videomedžiaga piešia išsamų meninių įžvalgų vaizdą Laimos Kreivytės kuruojamoje parodoje „Ateini ar išeini?“: nuo jau tapusio istorija Dainiaus Liškevičiaus drąsaus ir vėjavaikiško performanso ant Kauno pilies vėtrungės iki Konstantino Bogdano Lukiškių aikštės atvirukų kolekcijos, nuo pranašiško Nomedos ir Gedimino Urbonų darbo – veidrodžiais uždengtų Žaliojo tilto Vilniuje statulų (taip pat pavadintų „Ateini ar išeini?“) iki šioms statuloms skirto dokumentinio filmo.

Tai, kad blėstančio paminklinimo tema aktuali visuose kraštuose, įrodo kuratoriaus iš Izraelio Udi Edelmano sukauptas videorinkinys „Iš ko padaryti paminklai“. To blėsimo simboliu gali būti Tali Keren ir Alex Strada videofilmas „Išsaugok prezidentus“ apie fermerio Howardo Hankinso nuo sunaikinimo išgelbėtus yrančius Amerikos prezidentų biustus, kažkada puošusius Prezidentų parką.

Bienalė suteikė progą pamatyti legendinės prancūzų menininkės Sophie Calle 1996 m. „Atsitraukimą“ apie Rytų Berlyne nuimtus sovietinius monumentus ir unikalią gyventojų reakciją į juos, kurių persipynę asmeniškumai, regis, nepavaldūs laikui.

Apskritai kūrinių atlikimo datos čia nereikšmingos – svarbesnis teminis skerspjūvis. Nesiekiama būti ar apsimesti būnančiu ultra šiuolaikišku, ko paprastai siekia bienalių formatas. Svarbiau kalbėti – sau, žiūrovui, visuomenei. Kalbėti daugybe balsų ir nuomonių, niekada neišsemiant temos iki galo ir nepaliekant konkrečių išvadų. Taip kalba ir 24 miesto erdvėje pasklidę darbai, kuriuos apeinant patiri visą Kauno psichogeografiją ir iššniukštinėji nematytas vietas, kurių anksčiau nepastebėjai, kai atradimų džiaugsmai ir netikėtumai atperka kojų nuovargį. Svarbus pagrindas džiaugsmui yra ir tai, kad niekur nesiekiama vizualinių efektų ir viską valdo konceptualūs minties judesiai.

Šioje kelionėje sutinki tremtinius (Kosto Bogdano garso instaliacija „300 000“, 2017, Kauno geležinkelio stotis, I peronas) arba geto gyventojų dainas ir kalbas (Philip Miller, „Ikh vil nit visn – nenoriu žinoti“, 2017), sklindančias iš nušiurusių senamiesčio pašto dėžučių. Sužinai, kuris apleistas pastatas yra buvusi žydų chasidų sinagoga. Restorano „Višta puode“, vaikų kampe aptinki Manca Bajec žaidimą visai šeimai „Žaidimas: paminklas“ (2017). Sodra klientų aptarnavimo salėje garsai tau primena fluxus pradininką (Anton Lukoszevieze, „Jurgis Mačiūnas. Muzika kiekvienam“, 2017). Kūriniai pasiekia ir Dievo bei kultūros užmirštą Vilijampolę, ir upių santaką. Jie tūno paraštėse, jų reikia kantriai ieškoti, tačiau vargas atsiperka. Dar niekada nebuvau taip arti Kauno kūno su jo istorija ir dabartimi.

Ar visa tai teisingai vadinu antipaminklu? Nuojauta sako, kad taip. Nes, kaip bienalės žodinėje programoje dalyvavęs J. E. Youngas apibendrina šiuolaikinio paminklo mobilumo ir kaitos svarbą, „Paminklas, kaip ir kitos meno formos, veikia maloniai, kai jis statiškas: jis yra, kai atsisuki veidu į jį, ir jo nebėra, kai atsuki jam nugarą. Bet kai paminklas atgyja, auga, mąžta ar keičia formą – jis ima gąsdinti. Jis nebepaklūsta žiūrovo norui, įgauna savo valią ir kviečia mus patirti nepatogias akimirkas. Tokie paminklai šiek tiek primena pabaisą Frankensteiną, kūrėjo nebekontroliuojamą golemą,“ t. y. žydų mitinę būtybę, iš purvo ar molio suformuojamą padarą, kuris atgyja dėka magijos. Už burtus įkvepiant gyvybę šiam dariniui esu labai dėkinga renginio sumanytojams ir atlikėjams.

Tatzu Nishi „Laisvė“ (2017 m.).
Tatzu Nishi „Laisvė“. Vaizdas iš išorės.
Parodos „Ateini ar išeini?“ fragmentas.
Manca Bajec „Žaidimas: paminklas“ (2017 m.).
Sophie Calle „Atsitraukimas“ (1996 m.).