Poetas, prozininkas, literatūros kritikas Rimantas Kmita. manipuliacija.lt nuotr.

A turiat tokias knygas Idiots i Žuvėdra? – paklausiau ašai Višinskio bibliotekoj, bo mokyklas biblėj buva paimtas.

Dostojevskio Idiotą ir Bacho Džonataną Livingstoną Žuvėdrą?

Taip.

I kam tokias ilgas litanijas, pagalvojau, vis tiek aišku – a čia daug tų knygų apie idiotus i žuviedras?

Bibliotekininke dinga kažkur tarp lentynų. Ka jūs žinuotumėt, kiek čia vaznios. Gal reikieja nusitrenkt‘ per visą miestą į pasijimt‘ iš Editas... Ateini, rūbine, tada skaitytoja bilietą pasidaryt‘ reik‘, tada susuk galvą su visokiom paniatkėm: „abonementas“, „skaitykla“... Gerai, gerai, sakau, man reik‘ knygų Idiots i Žuvėdra.

Bibliotekininke po kelių minučių išnira su knygom rankose, reikieja pasirašyt‘ i išklausyt‘ litaniją, kada grąžint‘ i kas bus, jeigu laiku negrąžinsiu. Kai pagalvoji, ka tiek laika reik‘ sugaišt, kol pasijami tas knygas... Visi nor‘, ka mes skaitytumėm. Tai galietų i į namus atnešt‘, jeigu jau taip.

Ištrauka iš Rimanto Kmitos knygos „Pietinia kronikas“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 m., p. 132–133.

Tarmiška literatūra dar nepasiekia tokio lygio, kad ją imtų visi skaityti. R. Kmita ir pats nesitikėjo, kad popromanas „Pietinia kronikas“ taps bestseleriu. Jis tikina, kad regionų tarmėmis, slengu, žargonu parašytų kūrinių kalbininkai ilgą laiką nevertindavo, todėl tokių yra labai nedaug.

Štai tokie smagūs ir intriguojantys pasakojimai atsispindi jau bestseleryje tapusioje Rimanto Kmitos knygoje „Pietinia kronikas“. Ji skaitytojus žavi kitoniškumu, netradiciniu ir išskirtiniu pasakojimu. Praėjusio amžiaus pabaigos šiaulietišku žargonu parašytas romanas panardina mus į netolimą istoriją, 1993–1996 metus. Romane veiksmas vyksta neseniai atkurtoje valstybėje, kurioje vaizduojamas bręstančio jaunuolio savęs ieškojimas.

„Aš norėčiau, kad kai kurie dalykai vyktų taip, kaip tada. Nesakau, kad labai pasiilgau tų laikų. Tačiau Šiauliai tuo metu man, paauglio akimis žvelgiant, buvo gyvybingi. Daug veiksmo, daug muzikos – roko, estrados grupių. Vėliau atėjo reivo kultūra. Jeigu Šiauliuose ir vėl kurtų tokios grupės kaip BIX, „Gin’Gas“, „Saulė ir Žuvys“, būtų nuostabu. Rašydamas „Pietinia kronikas“ Šiaulius prisijaukinau iš naujo“, – sako popromano „Pietinia kronikas“ autorius R. Kmita.

„Pietinia kronikas“ bestseleriu tapo netikėtai

Autorius pasakoja, kaip su draugais kalbėdamas apie senus gerus laikus kartą suprato, kad tai svarbi istorija. Vėliau R. Kmita pradėjo bendrauti su rašytojais, diskutuoti su jais apie tai, kad Lietuvoje trūksta literatūros, kuri kalbėtų apie dešimtąjį dešimtmetį. Pasak jo, šis laikotarpis įdomus ir ankstesnei, ir šiuolaikinei kartai. Juk įdomu prisiminti, kaip tuomet gyvendavo žmonės be interneto, be mobiliųjų, kaip bendraudavo, susitikdavo.

„Tokia kasdienybė labai greitai užsimiršta, ir ją sunku atkurti. Todėl tokius dalykus reikia fiksuoti – kol yra gyvų to laikotarpio žmonių, turinčių ką papasakoti“, – sako R. Kmita.

Vis dėlto, pasak rašytojo, tarmiška literatūra dar nepasiekia tokio lygio, kad ją imtų visi skaityti. R. Kmita ir pats nesitikėjo, kad popromanas „Pietinia kronikas“ taps bestseleriu. Jis tikina, kad regionų tarmėmis, slengu, žargonu parašytų kūrinių kalbininkai ilgą laiką nevertindavo, todėl tokių yra labai nedaug.

Knygą „Pietinia kronikas“ autorius pradėjo rašyti Prahoje. Tuomet buvo sukūręs kelis romano gabaliukus ir juos iš pradžių skaitydavo baruose. „Iš karto sulaukiau geros reakcijos. Būtent dėl jos įgavau pasitikėjimo, energijos ir pradėjau dirbti užtikrinčiau. Žmonių palaikymas man labai padėjo“, – pasakoja R. Kmita.

Nuo ko prasidėjo romano rašymo procesas? Pasak autoriaus – nuo informacijos rinkimo. Rašydamas „Pietinia kronikas“ iš pradžių R. Kmita vartė to laikotarpio Šiaulių spaudą, informacijos ieškojo internete, tačiau suprato, kad čia jos labai mažai. Todėl ilgainiui pradėjo susitikinėti su žmonėmis, kurie galėtų pasidalyti pasakojimais, nuotykiais, emocijomis, susijusiais su tuo laikotarpiu.

„Pasakojimai palengvina rašymą. Su vienais bičiuliais susitikdavau, kad prisiminčiau ir atgaivinčiau šiaulietišką kalbą, su kitais – kad atkurčiau to laikotarpio įvykius. Pavyzdžiui, man reikėjo sužinoti, kaip buvo garinami džinsai – nesvarbu, kad to romane nepanaudojau, bet man reikėjo žinoti. Manau, man pavyko surinkti nemažai tipinių faktų apie tą laikotarpį, nes kai susitinku su žmonėmis, kurie skaitė mano knygą, jie man sako: būtent, viskas taip ir buvo“, – juokiasi autorius.

Pasak R. Kmitos, sunkiausia buvo atkurti pačią šiaulietišką kalbą, nes kilo nemažai ginčų, kaip iš tiesų žmonės tuo metu kalbėdavo.

„Neseniai vienas žmogus iš Šiaulių man aiškino, kad tuo metu šiauliečiai nevartodavo žodžio „mentas“ – jie sakydavo „fars“. Arba sakydavo ne „čiūvs“, o „gezas“ arba „kents“. Manau, daug kas priklauso nuo aplinkybių: nuo asmeninio žargono, aplinkos, kurioje gyveni. Juk kai kuriuos žodžius susikuri su draugais, užsikabini už jų, ir grupė žmonių pradeda juos tarpusavyje vartoti. Žmonės įsivaizduoja, kad žargonas – kaip bendrinė kalba, kad visi juo kalba vienodai. Iš tikrųjų – ne, todėl natūralu, kad vieni sako, kad kalbėjo tokiu žargonu, kiti – kad ne“, – sako rašytojas.

Vis dėlto rašyti romaną šiaulietiška tarme R. Kmitas nebijojo. Pasak jo, buvo kitų rizikingesnių dalykų, dėl kurių reikėjo apsispręsti. Pavyzdžiui, atpasakoti romane apie regbį. Daugelis net nežino, kas tas regbis. Tačiau kalbant apie Šiaulių miesto akcentus, regbis R. Kmitai buvo neišvengiamas. Arba pavadinimas „Pietinia kronikas“ – jis iškart akcentuoja Šiaulius, nes šiauliečiai tikrai žino, ką reiškia „Pietinis“.

Autorius kėlė klausimą: kas pirks knygą tokiu pavadinimu? Apie ką ji? Kam skirta – ar tik šiauliečiams, ar tiems, kurie iš Pietinia? R. Kmita sako, kad tokie stereotipai visuomet veikia. Vis dėlto, jo manymu, žmonėms, kurie skaito literatūrą, nesvarbu, ar veiksmas vyksta Azijoje, ar Afrikoje – jiems bus įdomu.

Romane „Pietinia kronikas“ yra nemažai vietų, kur pasakojama apie nusikalstamumą. Pasiteirauju R. Kmitos, ar jam pačiam kada teko su tuo susidurti. Autorius aiškina, kad nusikalstamumas tuo metu buvo nevaldoma situacija. Policijoje nebuvo kam dirbti, mažos algos, darbas ir atsakomybė buvo sunki, todėl ir pareigūnų trūko. Nusikaltėliai turėjo naujų automobilių, pinigų, prabangių namų. Akivaizdu, kad jie tuomet valdė. Bet vėlgi, pasak autoriaus – tai irgi stereotipas: jeigu pradedi kalbėti apie dešimtą dešimtmetį, būtinai paminėsi nusikalstamumą. Todėl ir kūriniuose, kuriuose aprašomas šis laikotarpis, ši tema neišvengiama.

Poetas, prozininkas, literatūros kritikas Rimantas Kmita. Ingos Migūnaitės nuotr.

Gal ir puolame su šiuo spektakliu tarsi pliki į dilgėles, nežinome, ar pasiseks, ar ne. Tačiau nežinomybė buvo ir rašant romaną.

Spektaklis, kuris prisilies prie žiūrovų savo istorija

Popromano autorius užsiminė apie dar vieną šiuo metu organizuojamą projektą – spektaklį. Neilgai trukus romanas „Pietinia kronikas“ persikels ir į sceną, taigi rašytojas bendradarbiauja su tai padaryti užsimojusiu režisieriumi Antanu Gluskinu. Paklaustas apie pažintį su režisieriumi, R. Kmita nusišypso.

„Mūsų pažintis prasidėjo statant spektaklį „Čia aš varatarius“. Spektaklis pastatytas pagal šveicarų rašytojo Pedro Lenzo romaną, kurį išverčiau su Markusu Roduneriu į šnekamąją šiaulietišką kalbą. Taigi lankydavausi spektaklio „Čia aš varatarius“ pasirodymuose, bendravau su režisieriumi A. Gluskinu. Vėliau pradėjau rašyti romaną „Pietinia kronikas“. Režisierius A. Gluskinas perskaitė jį ir nusprendė pagal knygą išplėtoti spektaklį. Iš pradžių abejojau tokiu sprendimu, bet vėliau pagalvojau, kad tai vis dėlto įmanoma padaryti. Gal ir puolame su šiuo spektakliu tarsi pliki į dilgėles, nežinome, ar pasiseks, ar ne. Tačiau nežinomybė buvo ir rašant romaną“, – juokauja R. Kmita.

Autorius pripažino, kad būsimo spektaklio darbai dar tik įsibėgėja. Buvo surengta aktorių atranka, bandoma lipdyti scenarijų, rinkti to laikotarpio muziką, kitokią išlikusią medžiagą. Pats R. Kmita prisideda prie spektaklio kūrimo – rašo dainas šiaulietiška tarme, jos skambės aktorių lūpomis.

„Kai pradedi rašyti dainas šiaulietiška tarme, pamatai, kad tokia kalba visai kitokia – ir rimo, iš ritmo požiūriu. Kaip poetas esi pripratęs rašyti vienaip, o kai į posmus įdedi ir šiaulietiškos šnektos, supranti, kad galimybės prasiplečia. Kaip vaikas pradedi džiaugtis, kad posmą gali sukurti tokį, kokio nepavyktų sukurti vien bendrine kalba“, – džiaugiasi rašytojas.

Kitas įdomus dalykas, pasak R. Kmitos – kad šis spektaklis turbūt bus muzikinis ir bus rodomas baruose, kavinėse, naktiniuose klubuose. Tokio pobūdžio buvo ir spektaklis „Čia aš varatarius“.

„Tokio tipo spektakliais galima labiau prisiliesti prie žmogaus, ir man tai atrodo įdomu. Spektaklį bus galima stebėti iš arti, jis kvies žiūrovus prisijungti. Tai tarsi teminis vakarėlis su sava istorija, dainomis, tų laikų muzika“, – pasakoja R. Kmita.

Pasiteirauju R. Kmitos, kas labiausiai įstrigo iš surengtos būsimo spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ atrankos. Autoriui didžiausias įspūdis buvo tai, kad į viešą atranką prisirinko nemažai žiūrovų, kaip į kokį spektaklį. Visiems buvo įdomu. Pasak R. Kmitos, tai geras ženklas. Jau pati atranka buvo kaip smagus vakarėlis.

Ko autorius tikisi iš spektaklio?

„Kaip ir rašant knygą – nieko nesitikiu. Galbūt jis bus sėkmingas, galbūt – atvirkščiai. Niekada negali žinoti, ar pasiseks. Pasaulyje daug gerų knygų, spektaklių, bet kai kurie taip ir lieka nežinomi. Kartais gali korta paeiti, o kartais – ne. Man „Pietinia kronikas“ buvo didelis nuotykis, ir jis iki šiol nesibaigia. Manau, taip bus ir su spektakliu. Jis man leis į savo kūrinį pažvelgti iš kitos, dar nepažįstamos, pusės“, – sako R. Kmita.

Spektaklio „Pietinia kronikas/originals on the stage“ aktorių atrankos komisija. Rimantas Kmita – pirmas iš dešinės. Kęstučio Šalčio nuotr.