Neseniai į lietuvių kalbą išverstos Simone‘s Weil knygos Sunkis ir malonė bei Dievo laukimas, kurias išleido Katalikų pasaulio leidiniai, paskatino pasidomėti ir kitais šios prancūzų filosofės ir mistikės kūriniais. Dėmesį patraukė paskutinis autorės tekstas skambiu pavadinimu Apie visišką partijų panaikinimą, kuris, kaip ir kitos jos knygos, publikuotas tik po rašytojos mirties (1950). Dar labiau suintrigavo tai, kad angliškame šios knygos leidime (2001) drauge spausdinama Czesławo Miłoszo esė Simone‘s Weil reikšmė, kurioje Miłoszas apibūdina Weil kaip retą XX amžiaus Prancūzijos dovaną pasauliui. Nesuklystume pavadinę Miłoszą intelektualiu Weil gerbėju, kuris jau 1958 m. išvertė jos rinktinius raštus į lenkų kalbą (beje, „pavergto proto“ sentenciją savo knygos pavadinimui Miłoszas pasiskolino iš Weil). Miłoszo tezė, kad dvidešimtas amžius tik iš išorės atrodo ateologinis, taikytina ir Weil įžvalgoms apie politines partijas – analizuojama politinė sfera slepia ne vieną reikšmingą teologinę pamoką.

Pradėsiu nuo drastiškos Weil išvados, kad intelektiniai raupsai, ištinkantys sielą ir užteršiantys mąstymą, žudo mus visus. Kas tai per liga? Anot Weil, tai politikavimas ir angažavimasis, pasireiškiantis pozicija „už“ ir „prieš“, tai noras įtikti tam tikrai kolektyvinei grupei, nesvarbu ar ji būtų politinė, ar mokslinė, kultūrinė, ar religinė. Ji pasakoja, kad, Albertui Einšteinui atvykus į Prancūziją, inteligentija pasidalino į dvi stovyklas – viena žavėjosi jo moksliniais atradimais, kita jį niekino. Tą patį fenomeną Weil aptinka ir meno pasaulyje, pavyzdžiui, kubizmas ir siurrealizmas susilaukė kardinaliai priešingų vertinimų ir supriešino skirtingas menininkų grupes. Politikoje nepakantumas kitai ideologijai yra dar ryškesnis.

Intelektiniai raupsai, ištinkantys sielą ir užteršiantys mąstymą, žudo mus visus. Kas tai per liga? Anot Weil, tai politikavimas ir angažavimasis, pasireiškiantis pozicija „už“ ir „prieš“, tai noras įtikti tam tikrai kolektyvinei grupei, nesvarbu ar ji būtų politinė, ar mokslinė, kultūrinė, ar religinė.

Dalyvaudama politiniame gyvenime, Weil įsitikino, kad nepriklausoma nuomonė kiekvienu valstybiniu ar pilietiniu klausimu yra nustelbiama kolektyvinių aistrų, kurias sistemingai žadina partijos. Asmeninis požiūris vertingas tiek, kiek jis tarnauja politinės partijos tikslams, o ne visuomenės gerovei. Apibrėždama politinę partiją kaip organizaciją, Weil išskiria tris pagrindines jos charakteristikas: partija žadina kolektyvines aistras, tendencingai formuoja savo narių mąstymo būdą ir nuolatos siekia augti. Dėl šių savybių bet kuri partija, tiek potencialiai, tiek savo aspiracijomis, yra totalitarinė.

Weil įsitikinimu, niekas, net politinių mokslų profesorius, negalėtų aiškiai ir paprastai apibūdinti, kas yra politinės partijos programa. Nors programos paskirtis – atsiliepti į rūpimus visuomenės ar bent vienos jos dalies klausimus, iš tiesų programa tarnauja pačios partijos įtvirtinimui. Tokiu būdu partija tampa savo pačios tikslu, o ne priemone bendram visuomenės gėriui pasiekti. Partinis mąstymas, pasak Weil, savo prigimtimi yra gyvuliškas. Kolektyvizmas, tiek socialistinis, tiek liberalus, „neturi nei lūpų, nei plunksnos“. Beveidę terpę renkasi vidutinybės, nes joje patogu slėptis, patogu nemąstyti. Saviraiška duota asmeniui, o ne kolektyvui. Mąstantis individas partijai nereikalingas. Kadangi individualus požiūrio taško partijos nepripažįsta, jis naudingas tik tiek, kiek neprieštarauja pasirinktam kursui, jas ištinka mąstymo stygius. Intelektinę impotenciją stengiamasi kompensuoti narių augimu. Nė viena partija nesijaučia turinti gausų rinkėjų būrį, pakankamai balsų rinkimuose ir užtektinai pinigų. Todėl augimas tampa pagrindiniu partijos tikslu ir sykiu kriterijumi, kuriuo matuojamas gėris.

Kadangi valstybės gerovė tapatinama su partijos įtaka visuomenėje, partija imasi propagandos, kuria siekiama manipuliuoti žmonių mąstymu ir jausmais. Šioje vietoje Weil teiginiai pasiekia tam tikrą kulminaciją, todėl juos turiu pacituoti:

Politinės partijos yra organizacijos, kurios viešai ir oficialiai sukurtos tam, kad žudytų visų sielose tiesos ir teisingumo jausmą. Propaganda atlieka kolektyvinį spaudimą plačiosioms masėms. Ji siekia ne šviesti, bet įtikinti. Hitleris aiškiai suvokė, kad visuomet propagandos tikslas yra proto pavergimas.

Propaganda visų pirma turi persmelkti partijos narių mąstymą. Nė vienas jos narys negali viešai pasisakyti kaip nepriklausomas pilietis, nepaisantis partijos pozicijos. Partinį mąstymą išduoda tokios frazės: „Aš, kaip socialistas, manau...“, „aš, kaip prancūzas, galvoju...“, arba „aš, kaip katalikas, esu įsitikinęs...“ Partinis žmogus negali vadovautis savo sąžine, kurią Weil vadina vidine šviesa, bet privalo derintis prie partijos direktyvų. Net turėdamas kitokį požiūrį, partietis neišdrįsta jo deklaruoti viešai, nes tokiu atveju jam tektų iš partijos išstoti. Dviveidystės žalojama siela gyvena tamsoje. Galima meluoti partijai, meluoti žmonėms, tačiau didžiausias melas – tai melas sau pačiam.

Partijos programa tarnauja pačios partijos įtvirtinimui. Tokiu būdu partija tampa savo pačios tikslu, o ne priemone bendram visuomenės gėriui pasiekti.

Tiesos ir melo antitezė primena Piloto klausimą, užduotą Jėzui – kas yra tiesa? Weil pabrėžia, kad į šį klausimą Jėzus jau buvo atsakęs tardamas, jog atėjo tam, kad liudytų tiesą. Remdamasi šiais Jėzaus žodžiais, Weil daro išvadą, kad tiesa yra „visos protaujančio kūrinio mintys, nes jam vieninteliam duota unikali galimybė siekti tiesos“. Tiesos pažinimo troškulys yra svarbiausias žmogiškumo kriterijus. Politinis angažavimasis malšina tiesos troškulį, apakina ir luošina žmogų. Tik „tuščia“, atvira tiesai siela regi ir sugeba susitelkti.

Politinės partijos toleruoja tiesos, bet ne partijos išdavystę. Nepaklusniesiems savo nariams jos yra sukūrusios ištisą arsenalą bausmių, kurios kenkia reputacijai, trukdo karjerai ir paveikia asmeninį gyvenimą. Šiuo aspektu politinės partijos, pasak Weil, neišrado nieko originalaus – dvasinės ir intelektinės priespaudos mechanizmą jos perėmė iš Bažnyčios, kuri istoriškai savo priederme laikė kovą su erezijomis. Weil kritiškai vertina Akviniečio tezę, kad, jei Bažnyčios autoritetas neįtikina eretiko, jis nepaklus ir svariausiam argumentui. Religinio angažavimosi apibūdinimas perdėm reikšmingas, todėl vėl leidžiu kalbėti pačiai Weil:

Aiški vidinė šviesa, teikianti suvokimą ir duota iš aukščiau kaip atsakymas į tiesos troškulį, yra atmetama arba sumenkinama iki rutininio priesakų vykdymo, nors ji turėtų būti vedliu dvasinėje žmogaus kelionėje. Stimulu mąstyti tampa nebe atviras ir besąlyginis tiesos troškimas, o paprasčiausias konformistinis noras paklusti nustatytoms doktrinoms.

Politinės partijos yra organizacijos, kurios viešai ir oficialiai sukurtos tam, kad žudytų visų sielose tiesos ir teisingumo jausmą.

Tai tiesiog tragiška ironija, kad Kristaus įsteigta Bažnyčia sugebėjo tokiu dideliu mastu užgesinti tiesos dvasią (visgi nepaisant Inkvizicijos, visiškai užgesinti jos nepavyko – tiesos troškulys nuolat surasdavo sau prieglobstį po misticizmo pastoge).

Renesansas ir Reformacija, tarsi du maišto pagimdyti dvyniai, pradžioje priešinęsi religinei tironijai, subrendę patys atvedė Europą iki Didžiosios Prancūzų revoliucijos, davusios pradžią dabartinei demokratijai ir politinėms partijoms. Pastarosios savo ruožtu tapo nedidelėmis sekuliariomis bažnyčiomis, turinčiomis teisę ekskomunikuoti ir taip vėl gesinti tiesos dvasią.

Savo apmąstymų apie partiškumą pradžioje, iškėlusi klausimą, ar partijų sukuriamas gėris gali kompensuoti joms būdingas blogybes, pabaigoje Weil prieina prie išvados, kad savo esme partijų institucija yra grynas blogis. Partiškumas, pasireiškiantis redukuotu „už“ ir „prieš“ mąstymu, tarsi raupsai negali būti išgydytas, nepanaikinus partijų. Kadangi demokratija ir daugumos valdymas per se nėra gėris, o tik priemonės gėriui įgyvendinti, visiškas partijų, savo esme ir praktika įkūnijančių dvasinę tironiją, likvidavimas iš principo būtų visiškai legitimi ir veiksminga iniciatyva. Partijas galėtų pakeisti natūralios bendraminčių grupės, kurias vienija idėjos. Parlamentas neišnyktų, tik kandidatuojantieji į jį turėtų pristatyti savo požiūrius, o ne slėptis po vienos ar kitos partijos skraiste.

Šio straipsnio autorių Weil apmąstymai domina teologiniu aspektu, todėl neketinu svarstyti, kiek jos idėjos yra utopinės ar paveiktos Jeano-Jacques Rousseau filosofijos – te tai vertina politikos mokslų ekspertai. Aptariamą Weil tekstą galima traktuoti kaip teologinį dėl cituojamų Šventojo Rašto vietų, dėl politinių ir eklezinių institucijų koreliacijos, bet visų pirma todėl, kad pagrindine premisa yra laikomas Dievo ir žmogaus kaip aukščiausio jo kūrinio, atspindinčio Kūrėjo laisvę ir apdovanoto savitomis kūrybinėmis galiomis, santykis. Weil suvokia pamatinę laisvės, kurią Dievas suteikė žmogui, kategoriją. Šios laisvės ribojimą ji laiko antikristišku. Jei visuomenės gyvenimo reguliavimas būtų patikėtas pačiam velniui, hipotetiškai svarsto Weil, jis nesugebėtų išrasti nieko gudresnio nei partinė sistema. Jos refleksijos primena Jėzaus perspėjimą saugotis fariziejų, sadukiejų ir Erodo raugo – tai yra veidmainystės bei politikavimo. Partinius susiskaldymus, gimdančius priešiškumą, nesantaiką, piktumą ir vaidus, mini ir apaštalas Paulius, priskirdamas juos prie nuodėmingos prigimties vaisių. Tad Weil įžvalgos remiasi solidžiu bibliniu pagrindu.

Jos aktualios ir krikščioniško konfesiškumo aspektu. Skirtingos konfesijos turi savo dogmatiką, panašiai kaip partijos programas. Ne viena dogma buvo suformuota konfesinio priešiškumo kontekste kaip atsakas į priešininko teiginius. Neretai būtent politiniai, o ne teologiniai motyvai skatino vienos ar kitos konfesinės dogmos įtvirtinimą. Žinoma, jog per Bažnyčios istoriją tarpkonfesiniai karai vykdavo ne tik polemikos ringuose, bet ir mūšio laukuose. Manyta, jog, jei nepavyksta pakeisti teologinių oponento įsitikinimų, reikia sunaikinti jo kūną. Nors šių dienų krikščionija jau yra apsivaliusi nuo pralieto eretikų kraujo, tačiau tikrai pakanka pejoratyvų, klijuojamų kitaminčiams, ir psichologinio ostrakizmo, net brolių Kristuje atžvilgiu.

Dar blogiau yra tai, kad konfesijos, kaip ir Weil aprašytos partijos, tenkinasi išoriniu savo narių angažavimusi. Užuot skiepijusios Kristaus ir tiesos pažinimo troškulį, jos įdoktrinuoja savo narius, taip manydamos sustiprinsią konfesiją. Tačiau kai dogmos tampa svarbesnės nei asmeniniai tikinčiųjų santykiai su Dievu, konfesija iš tiesų silpnėja. Krikščionių bendruomenė gyvuoja ir tvirtėja, kai puoselėja tikėjimą Kristumi ir ugdo save meile. Kristus yra alfa ir omega, Dievo žodžio pradžia ir pabaiga, pamatinis Bažnyčios akmuo ir aukščiausiasis jos špilius. Tačiau jei konfesiškumas laikomas svarbesne norma už kristocentriškumą, Dievo Dvasia užgesinama ir autentiškas ryšys su Dievu nutrūksta.

Kiekvienoje bažnyčioje, nepriklausomai nuo konfesijos, esama ir giliai, ir paviršutiniškai tikinčiųjų. Todėl Kristaus Bažnyčios aprėžimas viena konfesija yra klaidingas. Pretenzija į tiesos monopolį neišvengiamai gimdo konfesinę propagandą, kuria, kaip ir politikoje, siekiama įtvirtinti save, o ne Kristų, ir sykiu pažeminti konkurentus. Trokštančius tiesos ir ieškančius Dievo konfesijos turėtų vesti pas Kristų, o ne pas save. Konfesija tampa stabmeldiška, kai jos pagrindinis tikslas yra ji pati, o ne Dievas. Po konfesiškai nusavintos Evangelijos šydu slepiasi veidmainystė. Evangelija skirta visai kūrinijai. Visuotinė Bažnyčia nėra viena konfesija. Kristus per kryžių sugriovė visas religinio priešiškumo sienas, idant savyje sukurtų naują žmoniją, kurioje nebėra nei protestanto, nei kataliko, bet visa ir visuose Kristus. Nė vienas tikintysis nebėra atėjūnas ar svetimas, bet šventųjų bendrapilietis ir Dievo namiškis.

Dar blogiau yra tai, kad konfesijos, kaip ir Weil aprašytos partijos, tenkinasi išoriniu savo narių angažavimusi. Užuot skiepijusios Kristaus ir tiesos pažinimo troškulį, jos įdoktrinuoja savo narius, taip manydamos sustiprinsią konfesiją.

Konfesiškumas yra geras tiek, kiek jis padeda pažinti Dievą ir jo žodį, o žalingas tiek, kiek žvilgsnį nukreipia nuo Kristaus į save. Meilė vienija, o kolektyvinės aistros skaldo. Jeigu Bažnyčia sugebėtų atsisakyti konfesinio priešiškumo, ji apsivalytų ir augtų Kristaus meile. Įmanoma teologiškai mąstyti apsiribojant konfesija, tačiau brandus teologas išauga iš jos ribų, tarsi iš vaikiškų rūbų. Nereiškia, kad norint subręsti, reikia išsižadėti konfesiškumo. Tačiau įtarus ir priešiškas santykis į kitaip išpažįstančius tą patį Kristų yra infantiliškas. Krikščionių sąmoningumą suponuoja ne konfesinis angažavimasis, o sekimas Kristumi.

Simona Weil, kaip pažymi Czesławas Miłoszas, yra skaitoma katalikų ir protestantų, ateistų ir agnostikų. Jos skvarbus žvilgsnis neleidžia skirstyti žmonijos į grupes, o Bažnyčios į konfesijas, ir atveria, kad nemažai krikščionių iš tiesų yra pagonys, o nemažai pagonių širdyje yra krikščionys.

biciuliams.lt

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.