Netyla kalbos dėl aukštojo mokslo reformos. Jau kuris laikas labai intensyviai diskutuojama dėl universitetų skaičiaus, stojamųjų balų, pasiekimų lygio ir pan. Kol kas vyrauja sujungimų ir prijungimų scenarijai. Iš Prezidentės girdėjome: aukštasis mokslas reformuojamas ne nuo to galo, reikia susirūpinti studijų kokybe. Švietimo ministrė dėsto, kad viskas ir daroma tik dėl kokybės. Taigi iš visų pusių – kokybė, kokybė... Tik Užkalnis rėžia atvirai: „Universitetus reikia ne jungti, o uždaryti.“ Vis dėlto, kas ta kokybė yra? Taip vadinasi ir prieš dešimt metų parašyta Elarto von Collani ir Karlo Bauerio knyga („Was zum Teufel ist Qualitӓt“). Ir tai ne vienintelė knyga, skirta opiai kokybės problemai. Vien visagalis Googl‘as jums pateiks daugiau nei 100 000 000 straipsnių užklausai „higher education quality“. Politikai dažniausiai (autoriaus pastebėjimu) laikosi transcendentinio filosofinio požiūrio – kokybė nėra nei protas, nei materija, o trečioji būtis, nepriklausoma nuo pirmųjų dviejų… Kokybės negalima apibrėžti, kiekvienas žino, kas tai yra. Arba niekas nežino, kas tai yra, bet visi supranta, apie ką kalbama. Politikams toks supratimas apie kokybę tikrai patogus, nei jos pamatuosi, nei pasiginčysi. Tačiau yra ir kitų požiūrių į kokybės (kaip sąvokos) sampratą. Vieni jų sukasi verslininkų ar vadybininkų galvose, kiti – gal inžinierių ar statybininkų. Kone kiekvieną iš jų bandoma pritaikyti ir aukštajam mokslui. Štai ekonominis požiūris į kokybę remiasi prielaida, kad kokybės skirtumus suponuoja iš anksto nustatytos produkto sudedamųjų dalių proporcijos. Rinkodaros vartotojo požiūris teigia, kad apie kokybę sprendžia vartotojas – kokybę nusako galimybė patenkinti specifinio vartotojo specifinius poreikius. Pagal gamybinį požiūrį kokybė reiškia nustatytų reikalavimų atitikimą. Galiausiai vadybinis, verte (kaina) paremtas požiūris, aiškina, kad kokybė yra  vartotojo interesų, lūkesčių tenkinimas, kai vienu iš veiksnių tampa kaina. Gal ta įvairovė ir paaiškina tai, kad į aukštojo mokslo kokybę labai skirtingai žiūri ir skirtingai ją supranta dėstytojai, universitetų administratoriai, studentai, jų tėvai, darbdaviai bei politikai. Nuo diskusijų nelieka nuošalyje ir mokslininkai. Tai akivaizdžiai matyti pavarčius žurnalą „Quality in Higher Education“. Bene populiariausia pastaruoju metu aukštojo mokslo kokybę traktuoti kaip gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai kintančios socialinės ekonominės aplinkos. Gal šiuo požiūriu Lietuvoje viskas gerai su ta kokybe?

Bet rasti visuotinai priimtiną sampratą niekaip nepavyksta ir vargu ar pavyks. Mat tenka susitaikyti su tuo, kad aukštojo mokslo kokybės samprata yra daugiadimensinė. Gal todėl prasmingiau diskutuoti ne apie kokybę, bet apie jos sudedamąsias dalis.

Štai ir oficialūs europiniai dokumentai, skirti aukštojo mokslo kokybei, dažniausiai kalba tik apie jos užtikrinimą ir gerinimą (žr., pvz., leidinį Standards and Guidelines for Quality Assurance in the European Higher Education Area, kurį išleido Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo asociacija).

Kaip Lietuvoje užtikrinama ir gerinama aukštojo mokslo kokybė? Tai daryti Lietuvos universitetus įpareigoja įstatymas. Tai gal pakanka taikyti sankcijas tiems, kas nevykdo įstatymo?

Politikai siūlo nustatyti kokybės kriterijus ir, atseit, kas jų nesilaikys tai kažką su tais padarys. Tik ką darys, nutyli. Ir vargu ar ką darys.

Tam siūloma taikyti kokybės kriterijus. Tik matyti akivaizdūs požymiai, kad pasaulis vis daugiau diskutuoja apie kokybės kultūrą ir nuo reguliavimo juda savireguliavimo link.

Tai kaip mūsų valdžia ruošiasi kelti aukštojo mokslo kokybę?

Gal tam galima pasinaudoti aukščiau minėta knyga, kurioje yra siūlomas stochastinis požiūris į kokybę. Tačiau vargu ar atsiras tai suprantančių. Paprastesni būdai – kokybę matuoti nacionaliniais standartais bei nustatytais kriterijais. Regis, tai jau vyksta. Akredituojami tik tie universitetai, kurie atitinka nustatytus kriterijus.

O gal vis dėlto geriau ugdyti tokią kokybės kultūrą, kai kiekvienas dalyvis turi galimybes tobulėti?

Tačiau visuotinai suprantama, kad aukštojo mokslo kokybės samprata apima vienokius ar kitokius reikalavimus, keliamus būsimiems ir esamiems studentams (ne kiekvienas gali būti universiteto studentu), dėstytojams (ne kiekvienas, kad ir mokslų magistras ar mokslų daktaras, gali būti universiteto dėstytoju), studijų turiniui, studijų procesui bei studijų rezultatams (ne kiekviena, net dabar vykdoma, studijų programa verta akreditacijos).

Taigi – būsimieji studentai. Kaip žinome, norintiesiems pradėti studijas kuriame nors universitete keliami tam tikri reikalavimai. O kaip yra Lietuvoje? Yra valstybiniai egzaminai ir stojamieji balai. Kažkada abiturientams, norintiems patekti į universitetą, reikėjo išlaikyti net vienuolika egzaminų ir dar stojamuosius (bent tris). Pabandykite dabar padiskutuoti apie didesnį egzaminų skaičių. Neverta. Būsite nesuprasti. Taigi ką turime? Vos du–tris valstybinius egzaminus bei stojimo balų kartelę, kurią kilstelėjo vieną kartą, antrą,... Dabar jau kalbama apie kartelę, pakeltą iki 4. O kaipgi su studijų kokybe? Pakilo? Deja. Maža to (asmeniniu autoriaus pastebėjimu), kasmet į universitetus ateina vis blogiau studijoms pasirengę abiturientai (nors to, ko gero, nerodo nei valstybinių egzaminų rezultatai, nei stojimo balai). Prieš dešimtmetį buvo galima perskaityti tokio sudėtingumo paskaitas, kurių dabartinis jaunimas, deja, jau neįkerta. Gal į studijų programas ne tie priimami? Negaliu atsakyti. Mat yra tokia LAMA BPO – Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti. Prieš daug metų tai rodėsi gana pažangu – aukštosios mokyklos sutarė bendrai organizuoti studentų priėmimą (nors studentų priėmimas – vienas iš svarbiausių universiteto autonomijos garantų). Kas išėjo? Priėmimas virto paskirstymu: Jonas eis ten, o Birutė patenka ten ir t. t. Taip, šios sistemos šalininkų argumentą jau girdžiu: kiekvienas stojantysis turi galimybę sudėlioti savo prioritetus (jų skaičius kito nuo vieno, dviejų iki dvylikos ar šešiolikos, dabar jų yra, rodos, šeši ar aštuoni). Deja, nesudėtingas statistinis tyrimas parodė, kad reikšmingesni yra tik pirmieji du pasirinkimai. Visi likusieji gali būti pakeisti pageidavimu „priimkite bet kur“. Visai nesunku suskaičiuoti, kiek turime studijų programų, kurioms teko „tretieji ir tolimesni numeriai“. Belieka pavydėti kolegoms, kuriems atitenka pirmojo pasirinkimo studentai. Nors toli gražu ne visi netgi pirmu pasirinkimu į studijų programą atėję (teisingiau, LAMA BPO paskirtieji) studentai sugeba pasiekti studijų programos rezultatus. Matyt, kažkas negerai vyksta iki apsisprendimo tapti studentais. Bet į šitą daržą geriau nelįsti. Vien su matematikos mokymu kas pridaryta, baisu net pagalvoti. O juk sakydavo, kam sekasi matematika, tam sekasi viskas. Deja, iš matematikos mokymo liko... Tiek to...

Studentai. Visokių yra. Kai kurie studijuoja, kiti studentauja, treti derina vieną ir kitą. Viskas gražu, kol studentai nepradeda dirbti. Turiu omeny visą darbo dieną, kai kurie net pagal darbo sutartis. Be abejo, kai kas sakys, kad tai puiku, kad taip įgyjama darbo patirtis, kad galima suderinti studijas ir darbą, ir pan. O kaip su studijų kokybe? Deja. Dirbantys studentai paprastai beveik nelanko paskaitų, o jei ateina, tai tik pailsėti po įtemptos darbo dienos. Egzaminus laiko (teisingiau perlaikinėja) eksternu. Jų studijų rezultatai dažniausiai vos siekia slenkstinį lygį (pridėjus pasigailėjimo balą). Studijų kokybei vietos tiesiog nebėra. Kažkaip neteko girdėti net rimtesnių diskusijų apie šią problemą. Beveik suprantu, kodėl. Piestu stotų ir studentų atstovybės (jau girdžiu, kad nedirbdami studentai negali pragyventi, jog ribojant darbo valandas būtų pažeistas studijų prieinamumas ir pan.), ir verslininkai, kuriems studentai yra tiesiog pigi darbo jėga. Betgi politikai galėtų apskaičiuoti. Patys įstatyme įrašė, kad pasiektų bent slenkstinį gebėjimų lygmenį, studentas privalo studijoms skirti 1600 val. per metus. Tai kiek valandų per metus jį gali pa(iš)naudoti darbdaviai? Man atrodo, tai visai nesunkus uždavinys, įkandamas net politikams.

Dėstytojai. Lietuvoje jie skirstomi į profesorius, docentus, asistentus ir lektorius. Be abejo, kiekvieno iš jų kvalifikacija yra svarbi studijų kokybės dalis. Bet kaip ją išmatuoti? Gal įstatymu nustatytais reikalavimais? Mokslo ir studijų įstatymo 65 straipsnis sako, kad profesoriaus ar docento pareigas gali eiti mokslininkas. Tai yra bet kuris, apgynęs daktaro disertaciją. Reikalavimų, švelniai tariant, nedaug. Rūpintis dėstymo kokybe palikta patiems universitetams. Paprastai tai padaroma per konkursus. Akivaizdu, jei į profesoriaus pareigybę yra penki ar septyni pretendentai, universitetas turi galimybę atsirinkti geriausią iš jų. O pas mus? Ar kas nors girdėjo apie pretendentų eiti profesoriaus ar docento pareigas gausą mūsų universitetuose? Dažniausiai būna vienas į vieną vietą. Dar dažniau – yra „geras žmogus“ ir jam sukuriamas atitinkamas etatas. Kodėl taip yra? Manau, net politikai gali rasti atsakymą.

Studijų turinys, studijų procesas bei studijų rezultatai, kitaip – studijų programos. Garsėjame jų gausa ir pavadinimų įvairove. Lietuvoje sukurta beveik du tūkstančiai studijų programų ir vis kepamos naujos. Atrodo pats laikas būtų kelti joms aukštesnius reikalavimus, taip užtikrinant bent formalią kokybę. Deja. Šiame bare niekas nesikeičia. Gal tik, atėjus naujai valdžiai, atsiranda naujas studijų klasifikatorius ir naujai seni bendrieji reikalavimai studijų programoms. Štai ir pastaroji studijų klasifikatoriaus reforma mistiniu būdu sudėliojo studijų kryptis į dėžutes ir visoms ten esančioms nustatė bendrą kvalifikacinį laipsnį. Todėl atsitiko taip, kad norintiesiems tapti duomenų mokslo arba socialinės geografijos, arba nano mokslo, arba dar kitokiu bakalauru teks vykti svetur, nes Lietuvoje tokie kvalifikaciniai laipsniai neteikiami. Ir apskritai tarpdisciplininės studijos, kurios pasaulyje labai sparčiai plėtojamos, pas mus tiesiog ignoruojamos. Regis, švietimo politikai niekaip nesupranta, kuo skiriasi tarpdisciplininė kryptis nuo dviejų krypčių. O jei būtų atlikta rimta studijų programų poreikio analizė? O jei studijų programos dėstytojams būtų kilstelėta kvalifikacijos kartelė? Ar čia politikai ką nors gali?

Taigi būtų gerai, kad politikai, kalbėdami apie aukštojo mokslo kokybę, nors kiek praskleistų dūmų uždangą ir paaiškintų, kaip jie tai supranta ir kaip ji bus gerinama. Dabar sunku patikėti, kad viename kuriame mieste sukursime vieną kokybišką universitetą, kai nesusitvarkome su elementariais kokybiniais reikalavimais aukštajam mokslui apskritai.

Autorius yra VU matematikos profesorius