EPA nuotrauka

Interneto portalų ir greitai reaguojančių socialinių tinklų kuriamas rezonansas neįtikėtinai išdidina įvykius, kaip tai liudija ir šių dienų pavyzdys: popiežiaus Pranciškaus „sūniškas pataisymas“ – tarsi nieko panašaus lig šiol nebūtų nutikę. Greitosiomis peržvelgdami mūsų laikų Bažnyčios istoriją, matome, kad taip tikrai nėra.

Tokia retrospektyva padeda adekvačiai įvertinti ir patį dokumentą, kurį pasirašė 79 mokslininkai, tyrėjai, žurnalistai ir tinklaraštininkai. Dokumente teigiama, kad popiežius Pranciškus paskleidė 7 „eretiškus teiginius“.Teksto, kurį pasirašė ir buvęs IOR prezidentas Ettore Gotti Tedeschi, autoriai išryškina 7 „erezijas", kurių popiežius išties niekada neparašė ar nepasakė, bet kurias, remdamiesi popiežiaus mokymu bei pasisakymais, dedukcijos būdu „išvedė“ patys autoriai.

Tikėtina, jog tai pirmas žingsnis vadinamojo „formalaus pataisymo“ link, apie kurį ne kartą užsiminė amerikiečių kardinolas Raymondas Leo Burke, vienas iš keturių pasirašiusiųjų Bergoglio skirtą „dubia“ dėl „Amoris laetitia“.

Žvilgsnis į praeitį padeda suprasti realią diskusijų sukėlusio dokumento vertę. Jonas Paulius II dėl savo teiginių, atspindinčių Visuotinio Vatikano II susirinkimo dvasią (tikrąjį daugelio kritikų taikinį), ekumenizmo, religinės laisvės ir dialogo su kitomis religijomis klausimus, buvo ne kartą puolamas dar būdamas gyvas. Jam mirus, kraštutiniausias tradicionalizmo idėjas puoselėjančioje terpėje, kuriai atstovauja tuščio sosto ideologija (tai yra asmenys, kurie teigia, jog po Pijaus XII popiežiaus soste nebėra tikro popiežiaus), jam priskyrė 101 „ereziją“. Argumentams pasitelkė praeities popiežių citatas.

Popiežiui Wojtylai priekaištaujama dėl ekumenizmo, tai yra dėl to, kad kitus krikščionis jis vadino „atsiskyrusiais broliais“, o ne „velnio vaikais“; krikščionimis leido vadinti ne vien katalikus; pripažino, kad išganymas įmanomas ir už regimos Bažnyčios ribų, taip pat ir vaikeliams, mirusiems be krikšto; kad įmanoma krikščioniška kankinystė už Katalikų Bažnyčios ribų; žydus pavadino „mūsų broliais“, pripažino sąžinės laisvę kaip žmogaus teisę, taip pat ir teisę išpažinti savo tikėjimą ir nekatalikams... Visa tai buvo papildyta išnašomis, kurios nurodo, kur ir kada Jonas Paulius II padarė tam tikrus pareiškimus, bei kur ir kada popiežiai teigė priešingai.

Tačiau nereikia pamiršti, kad ką tik cituotu atveju, kalbama apie kraštutinę ir marginalią grupę, kuri šiandien lengvai tampa žinoma interneto dėka, tačiau neturi plačios atsparos krikščionių bendruomenėje.

Su visiškai kito kalibro tonu, argumentacija ir proporcijomis susidūrė Jonas Paulius II, sulaukdamas kritikos bei peticijų iš visai kitos pusės, tai yra iš teologų, priešingų vadinamajam „Romos centralizmui“. Kritika buvo skirta lenkui popiežiui, taip pat ir jo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektui Josephui Ratzingeriui. Kalbama apie garsiąją Kelno deklaraciją, kurią dar visai neseniai pristatė kaip „išpuolį prieš Bažnyčios mokymą“ tie patys asmenys, kurie šiandien elgiasi lygiai taip pat, nes Mokymas kalba ne tiksliai taip, kaip jie galvoja.

Deklaraciją pasirašiusieji asmenys neegzaminavo popiežiaus doktrinos klausimais, kaip tai vyksta šiandien, jie nesutiko su atsitraukimu nuo susirinkimų nuostatų.

1989-aisiais Tiubingeno teologų Norberto Greinacherio ir Dietmaro Mietho bei grupės disidentų „atvirą laišką“ pasirašė 162 vokiškai kalbantys teologijos dėstytojai. Per trumpą laiką jį pasirašė Olandijoje 17.000 pasauliečių bei dvasininkų, tuometinėje Vokietijos Federacinėje Respublikoje 16.000 klebonų ir pasauliečių kartu su šimtais katalikiškų grupių. Analogiškos deklaracijos pasirodė Belgijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir JAV. Deklaracijas išprovokavo Kelno vyskupo įpėdinystė ir suabejojimas prerogatyvomis, tradiciškai teikiamomis daugelio vokiškų vyskupijų kapituloms dėl kandidatų į vyskupo sostą parinkimo.

Buvo kritikuojamas „Romos centralizmas“ ir Šventojo Sosto neįsiklausymas į vietos Bažnyčių poreikius bei pastabas. Buvo teigiama, jog tai yra „didžiulis pavojus ir išpuolis prieš ieškojimų laisvę“, bažnytinio pripažinimo „kvalifikuotiems teologams ir teologėms“ paneigimas. Buvo atmetamas mėginimas „netinkamu būdu išplėsti popiežiaus magisterinę kompetenciją“. Dokumente buvo pasitelkiami tie patys argumentai, kurie šiandien nukreipiami prieš Pranciškų, kviečiant „vyskupus prisiminti Pauliaus pavyzdį, kuris nenutraukė bendrystės su Petru, tačiau „pasipriešino jam į akis“ dėl misijos tarp pagonių.

1989 m. gegužės 15 d. Italijoje, tai yra katalikiškiausioje Europos šalyje, kurioje reziduoja popiežius, kuris yra ir jos vyskupas primas, 63 teologai žurnale „Il Regno“ publikavo dokumentą „Laiškas krikščionims – šiandien Bažnyčioje“ („Lettera ai Cristiani – Oggi nella Chiesaˮ), išreikšdami savo „diskomfortą dėl tam tikros centrinės Bažnyčios vadovybės laikysenos, susijusios su mokymu, disciplina ir institucija“, perteikdami „įspūdį, kad Katalikų Bažnyčia patiria stiprią regresyvių jėgų įtaką“. Pasirašė daugybė svarbių teologijos fakultetų ir Italijos universitetų dėstytojų.

Deklaracijas prisimename ne todėl, kad jos būtų kuo nors panašios į mūsų dienų įvykius, o norėdami pademonstruoti, jog nesutikimas ir peticijos – jokia naujovė.

Kelno ir kitas deklaracijas prisimename ne todėl, kad jos būtų kuo nors panašios į mūsų dienų įvykius, o norėdami pademonstruoti, jog nesutikimas ir peticijos – jokia naujovė.

Grįžtant prie kritikos, kylančios iš „tradicionalistų“ arba bet kuriuo atveju konservatyvios terpės, neturėtume pamiršti išpuolių, kartais itin aršių, prieš Benediktą XVI dėl kai kurių jo pasisakymų ekumenizmo tema arba dėl sprendimo dalyvauti tarpreliginiame susitikime Asyžiuje.

Neturėtume pamiršti ir to, kokios stiprios kritikos likus kelioms savaitėms iki jo paskyrimo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu 2012 m. sulaukė ir kardinolas (kuris tuo metu dar nebuvo kardinolas) Gerhardas Ludwigas Mülleris. Ši operacija vyko labai aukštuose sluoksniuose, palaikoma ir kai kurių Romos kurijos asmenų. Siekiant užkirsti kelią jo nominacijai, buvo iškeliami į šviesą kai kurie Müllerio teiginiai, vertinami kaip „klaidatikybė“.

Jo raštų ištraukos, vertinamos kaip „dubbi“ (abejotinos), buvo išverstos į daugelį kalbų ir anonimiškai išsiuntinėtos įvairiems žurnalistams, viliantis, kad šie taps Miulerio inkvizitoriais. O tekstai buvo išplatinti per vadinamųjų tradicionalistų ir lefebristų terpės interneto portalus bei tinklaraščius.

Būsimasis prefektas kadaise buvo parašęs, kad doktrina apie Marijos mergystę „liečia ne tiek specifines fiziologines natūralaus gimimo proceso detales“, jog „Kristaus kūnas ir kraujas nenurodo į materialius žmogiško Jėzaus asmens jo gyvenamuoju metu ar jo perkeisto kūno komponentus“ ir kad krikštas „mus kaip katalikus ir krikščionis evangelikus jau suvienija netgi tuo, ką vadiname regimąja Bažnyčia“.

Tuo metu Müllerį užstojo kun. Nicola Bux, kuris anuomet buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos konsultantas ir kuris interviu „Vatican Insider“ sakė: „Doktrinos raida gauna naudos iš debatų – įtikina tas, kuris turi daugiau argumentų. Kaltinant Müllerį, teiginiai ištraukiamai iš konteksto: šitaip lengva pasmerkti bet ką. Tikras katalikas visada privalo pasitikėti popiežiaus autoritetu.“

Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė