Eligijus Masiulis.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

„Visų nelaimių priežastis yra ta, kad žmonėse sąžinės maža“ – toks be galo paprastas apibūdinimas pateiktas 1907 metais Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimo programos projekte, nusakant slogią Lietuvos politikos būklę. Žavi jau pats pirminis kreipimasis „žmonėse“, nes politinio sprendimo subjektas yra truputį kitkas, nei mes linkstame galvoti. Ne „politikuose“, tuose valdžiažmogiuose, sąžinės maža, bet žmonėse. Kiekviename. Manyje. Nes kas gi demokratinis politikas, jei ne vienas iš mūsų, išdidžiai prisisegęs ženkliuką „valstybė esu aš“. Nes kas gi yra pats viešai bekalbantis demokratinis pilietis, jei ne politikas. Gal ir nepatenkantis į įtakingiausių dešimtukus, bet, žiūrėk, suras aktą ar aiktelės kokią nesąmonę apie Rusiją, ir dešimtukas bent šiais metai garantuotas. „Žmonėse“ – tai ne visuose, toje abstrakčioje visuomenėje ar tautoje, bet asmeniškai kiekviename.     

Bet ne šios individualistinės gaidelės svarbiausios šioje ištaroje. Sąžinė svarbiausia. Ir čia, manau, prasideda nesusipratimas. Šiuolaikinis sąžinės supratimas nėra tapatus tuometiniam. Kai prisakome „elgtis sąžiningai“, šiandien geresniu atveju reikalaujame „elgtis dorai“, blogesniu, ačiū sovietinėms ideologemoms Lietuvių kalbos žodyne, daryti „protinį ir emocinį savo veiksmų įvertinimą pagal istoriškai susiformavusias moralės normas“. Geresniu atveju sąžiningasis žino, kas yra teisinga, ir taip elgiasi ar bent jau priekaištauja sau, kad pasielgė netinkamai. Toks neima kyšio arba paėmęs bent pasikankina sau priekaištaudamas. Kitą kartą, žiūrėk, ir nepaims. Blogesniu atveju sąžiningasis žiūri, kaip daro visi, ir pagal tai vertina, ar tai, ką daro, yra teisinga. Ima kyšį, bet todėl, kad visi ima. Nepaimsiu aš – paims kitas. Aš ir mažiau prašau, ir geriau padarau. O ir kyšį duodantysis juk galiausiai gera padarys, kokią viešąją gėrybę sukurs. Taip visi laimėsime.   

Bet tas elgimasis pagal idealus ar pagal „bendrą nuovoką“ nėra sąžinės esmė. Sąžinė, net ir žiūrint semantiškai, prasideda nuo savęs pažinimo. Reikalaujant „sąžinės“ iš esmės reikalaujama sokratiškojo „pažink save“, pirmiausia klausiant, kas esu iš tiesų. Taigi reikalavimas politikams būti sąžiningiems iš esmės yra reikalavimas pasakyti, kas jie yra. Pirmiausia bent jau sau, o paskui nebijoti to pareikšti viešai, rinkėjams. Ir čia „žmonėse sąžinės maža“ padeda geriau suprasti Lietuvos partijų krizę. Jos dažniausiai nesuvokia, kas pačios yra. Sakykime taip, jose politinės sąžinės maža.

Štai liberalusis užmiršta istoriją ir nemato, kuo buvo ir vis dar yra. O ji parodytų, kad dominuojantis partijos etosas yra vadybininkiškas. Liberalai supranta, kad politikoje reikia mokėti pirkti ir par(si)duoti. Tai padeda jiems susikalbėti su verslu (jie patys dažniausiai gali būti perspektyvūs verslininkai), užkabinti panašaus sukirpimo rinkėjus (jei nėra kokio patrauklesnio produkto, tarkime, kažko panašaus į Darbo partiją), bet yra bejėgiai prieš politinę kultūrą, kurioje vienaip ar kitaip tikima, kad politikas turi veikti dėl bendrojo gėrio, bet ne pavienio intereso. Galima iki užkimimo kartoti, kad „bendrasis gėris tėra individualių gėrių suma“, bet kiekvieną kartą, kai kažkas konkretus laimės visų likusiųjų atžvilgiu, šis lozungas taps savo paties parodija. Todėl tarnystė „MG Baltic“ koncernui nėra stebuklas, o liberalios mąstysenos dalis, kurioje asmeninis interesas svarbiau už bendruosius principus. O ir galėjo jis nustebinti tik jauną, save liberaliu laikantį rinkėją, kuris neturi ilgalaikės politinės atminties, išskyrus, geriausiu atveju, neaiškius prisiminimus apie liberalų sąjungą su Guoga. Mano kartos politinėje atmintyje dar šmėkščioja Zuoko ir Pakso epopėjos. Ir mano politinė atmintis jau nesiekia ne mažiau kontroversiško bendradarbiavimo su „EBSW“. Šias visas istorijas jungia tai, kad liberalai ne šiaip suartėja su verslu, bet dažnai su juo suauga. Ir kol liberali sąžinė savyje matys tik ekonomiką, tol šios tendencijos tęsis.

Gintautas Paluckas.

© Baltijos fotografijos linija

Dar blogiau su politine sąžine socialdemokratams. Pirmiausia todėl, kad, panašu, dabartinis politinis susidvejinimas mažų mažiausiai leidžia kalbėti apie dvi socialdemokratines sąžines su savo kiek skirtingais etosais. Komunistinio etoso socialdemokratas kartoja „dirbu Lietuvai“, ir jo nė kiek neglumina, kad Lietuvai nuo to nei šilta, nei šalta (nors dažniausiai šalta), o tikrasis naudos gavėjas yra pats socialdemokratas. Arba partiniai bičiuliai. Arba šiaip ištikimi šalininkai. Arba, kaip kad buvo Sovietų Sąjunga. Pastarąjį aspektą, tarnystę komunistinei ideologijai, pripažinti irgi būtų sąžininga, nors, žinoma, politiškai nejauku. Tad ir kartojama mantra apie darbą Lietuvai, nors tas darbas pirmiausia reiškia „priklausomybės“ įtvirtinimą. Tiesą sakant, žiūrint iš žmogiškos perspektyvos, tai net gali būti garbingas ir dorai atliekamas darbas. Bet kasdienė individuali veikla nėra tapatu veikimui sovietinėje politinėje sistemoje, kai principingai tvirtinama priklausomybė Sovietų Sąjungai, ignoruojant jos buvusius ir daromus nusikaltimus žmogui.

Tuo tarpu naujojo vakarietiško demokratinio etoso socialdemokratai dievagojasi ginantys tikrąją kairiąją politiką ir demokratiją. Jiems lyg ir nereikia teisintis dėl to, ko jie dėl savo jauno amžiaus negalėjo sovietmečiu pridirbti. Bet, ei, vadinkit kaip norit, bet tai vėlgi yra sąžiningo santykio su partijos istorija ignoravimas. Nors dar sudėtingiau paaiškinti, kad atsisakoma duotojo ir prisiimtojo koalicinio įsipareigojimo. Tikra tiesa, kad ne Paluckas ir ne LSDP skyriai jį pasirašė, tai padarė jų atstovai. Šis faktas gali nepatikti, bet jei partija turi nors kiek integralumo, tai buvo jie patys. Kaip ir Seimo nariai turi tautos mandatą, nors nuo kai kurių jų sprendimų asmeniškai ir darosi koktu. Kaip ir iš kiekvieno reikalaujama įsipareigoti Konstitucijai, nors nieko bendro su jos sukūrimu neturėta. O dabar dėl triumfuojančios demokratijos atmetama pačių sukurta tikrovė ir, akivaizdu, rizikuojama politiniu stabilumu. Bet partijai, sako, nuo to bus geriau (hm, o tai, sąžiningai sakant, jau buvo kažkur kažkada girdėta).

Bet kur kas blogiau tai, kad dauguma lietuviškų partijų apskritai neturi ką savyje pažinti. Būdamos naujokės, jos, kaip kolektyvai, neturi istorijos, o negalvodamos apie idėjas, jos neturi aiškios ideologijos. Kaip partijos neturi ko savyje pažinti. Tik kiekvienas asmuo – truputį save ir truputį kitą. Ir tuomet vieni, sąžiningiausieji, matys, kad politika yra sudėtingesnis reikalas, nei manė, ir grįš prie savo buvusių profesijų. Kiti susivoks, kad jie yra ne tokie kaip kolegos ir kabinsis į kitas politines jėgas, nelyg kokios šakalienės. Treti kovos, glausis prie kokio save pažinusio pagonio, gal net bandys kabintis už kokios idėjos, bet be vienijančio principo išnyks kaip dūmas neblaškomas vėjo. Tik todėl, kad iš tiesų niekas jų nevienija su vadinamaisiais partijos kolegomis, ir nė vienas rinkėjas nežino, ko iš jų galima laukti. Gal tik neišpildomų pažadų. 

Gabrielius Landsbergis.

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Na ir dar būtų sąžininga kažką pridurti apie TS-LKD. Net jei ne jie nūnai yra pagrindiniai viešosios erdvės herojai. Net jei būtent konservatoriai-krikščionys demokratai yra  viena iš tų retų partijų, kuri sąmoningai bando pažinti save tiek ideologiškai, tiek iki tam tikro lygio istoriškai. Ir dėl šio aspekto jie tampa gyvas įrodymas, kad sąžiningiems politikoje sunku. Viena vertus, jie kalba apie skirtingas dešiniųjų formas, kurios abi (tikrai tik dvi?) nori tapti tuo vieninteliu, tikruoju konservatizmu. Tokiu būdu diskusijose dėl skirtumų išsitrina bet koks juos vienijantis aspektas. Nors, tiesą sakant, jei būtų bandoma sąžiningai jį nusakyti, iš dešiniųjų vienybės liktų tik apygražis prisiminimas. Nebent... Nebent kažkas kažkur nusileistų, bet sąžiningas, savo idealų tvirtai besilaikantis dešinysis taip niekada nepasielgs. Užsispyrimas yra ir jų sėkmės, ir bėdų priežastis. Kita vertus, dešinumas iš tiesų yra arogantiškas ta prasme, kad jis tiki žinantis galutinę, nekintamą tiesą. Skirtingo plauko kairieji dar gali teigti: „taip, bet tiesa individuali“ arba: „taip, bet tiesa gali kisti“, o dešinysis visada sakys: „taip, bet mano/mūsų tiesa tiesesnė ar net tiesiausia.“ Ir tas žinojimas, nepaisant išdidžiai nešiojamo vardo, jį kartais akina veikti ne visada išsaugant, ne visada demokratiškai, ne visada krikščioniškai. Bijau, kad, nepaisant dabartinės dešiniojo flango ramybės, atsiras proga parašyti ir apie jį.