CNS nuotr.

Vis dar nerimsta diskusijos apie tai, ar visi posinodinio dokumento „Amoris laetitia“ teiginiai atitinka katalikišką doktriną. Jas dar pakaitino neseniai išplatintas grupės dvasininkų ir pasauliečių pasirašytas laiškas, kuriame popiežius Pranciškus kaltinamas „eretiškų“ teiginių skleidimu. Reaguojama įvairiai. Vieni teigia, jog tai nieko naujo – būta ir blogesnių dalykų, kiti piktinasi, kodėl Pranciškus niekaip nereaguoja, treti, kaip vokietis kardinolas Gerhardas Mülleris, siūlo išeitį: užuot poliarizavusis, jis kviečia į teologinį disputą, kurį ragina patikėti specialiai kardinolų darbo grupei.

Pasiūlymas įdomus, tačiau ar kas galėtų atsakyti, kokį juridinį pagrindą turėtų tokios grupės darbo rezultatai? Prisiminkime, jog „Amoris laetitia“ yra dokumentas, subrendęs dviejose viso pasaulio vyskupų Sinodo sesijose, per kurias buvo nuodugniai analizuota penkių kontinentų šeimų sielovada.

Dabartinės diskusijos, deja, problemą labai susiaurina, dėmesys kreipiamas išimtinai į keletą temų, kurios gvildenamos ištrauktos iš konteksto.

Visame šiame triukšme dingsta tikroji popiežiaus paraginimo žinia: Bažnyčia visu veidu atsigręžia į šeimą. Tokią, kokia ji yra šiandien.

Kard. M. Ouelletas: „Turime iš naujo perskaityti „Amoris Laetitia“

Vyskupų kongregacijos prefektas Vatikane kanadietis kardinolas Marcas Ouelletas, komentuodamas „sūniško pataisymo“ grupės poziciją, atkreipė dėmesį į kelis svarbius dalykus. Rugsėjo 25 d. kreipdamasis į Kanados vyskupų konferenciją, jis kalbėjo apie tai, jog dokumentas keičia ne doktrinos ar sakramentų discipliną, o sielovadinį požiūrį, kviečiantį orientuotis į „asmens gėrį“, atsižvelgiant į konkrečias jo ar jos gyvenimo aplinkybes.

Visos „paniką keliančios interpretacijos“, teigiančios, jog dokumentas „nutraukia ryšį su tradicija“ arba yra „permisyvistinis“ ir švenčiantis „lengvą priėjimą prie sakramentų“ išsiskyrusiems ir antrą santuoką sudariusiems katalikams „iškraipo patį tekstą ir pontifiko intenciją“, teigia Ouelletas.

Visame šiame triukšme dingsta tikroji popiežiaus paraginimo žinia: Bažnyčia visu veidu atsigręžia į šeimą.

Dokumentą lydi itin prieštaringos reakcijos: vienus jis džiugina, kitiems kelia nerimą, – tačiau abejingų nepalieka. „Visas aštuntasis „Amoris laetitia“ skyrius yra kvietimas naujam sielovadiniam atsivertimui, galinčiam suteikti paguodos kenčiantiems asmenims. Ir nors daugelis sveikina tokį žingsnį, kiti čia įžvelgia riziką, atotrūkį nuo tradicinės Katalikų Bažnyčios doktrinos ir disciplinos.“ Aštuntasis skyrius tapo dokumento „interpretaciniu raktu“, pagal kurį žmonės vertina visą dokumentą kaip „teigiamą ir sveikintiną“ arba „dviprasmišką ir rizikingą“, – kalbėjo kardinolas.

Apaštališkasis popiežiaus paraginimas „Amoris Laetitia“ buvo paskelbtas 2016 m. pasibaigus dviem Vyskupų sinodo šeimos klausimais sesijoms 2014 ir 2015 metais. Jis „yra vertas didesnio dėmesio nei tik vieši debatai ginčijamais klausimais“, mano jis.

Praėjusių metų pabaigoje keturi kardinolai parašė Pranciškui, siekdami aiškumo keletu klausimų, liečiamų dokumente. Pastaruoju metu 79 teologai ir pasauliečiai katalikai išsiuntė popiežiui laišką, kuriuo, anot jų, pataiso tariamas erezijas, skleidžiamas dokumente.

„Pačiam Pranciškui centriniai dokumente yra 4 ir 5 skyriai“, – teigia M. Ouelletas, pabrėždamas, jog dokumentą dera skaityti kaip visumą, norint suprasti sielovadinių gairių ribas ir mastą. Tačiau labai dažnai, anot kardinolo, kritika yra išsakoma ištrauktai iš konteksto.

„Amoris Laetitia“ ypač svarbi ir reikalinga Kanadoje, dėl egzistuojančio atotrūkio tarp oficialaus mokymo ir to, ką konkrečiai išgyvena poros ir šeimos. Šis atotrūkis vis augo nuo pat Vatikano II susirinkimo. Prie to iš dalies prisidėjo tai, ką šv. Jonas Paulius II pavadino „mirties kultūra“: nevaržomi abortai, eutanazija, kontracepcija, vienos lyties asmenų pseudosantuokos, skyrybos ir pagalba nusižudant.

„Turime iš naujo perskaityti „Amoris Laetitia“ sielovadinio atsivertimo dvasia ir su nusiteikimu atvirai priimti popiežiaus mokymą“, – sakė kardinolas, pabrėždamas, jog tik šitaip padėsime nuo Dievo nutolusioms kultūroms patirti „Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš tikėjimo“.

Sielovadinis atsivertimas yra procesas, kurs apima palydėjimą, įžvalgą ir silpnumo integravimą, norint pasiekti žmones, esančius trapiose situacijose. Be tokio atsivertimo, teigia kardinolas, neįmanomas tinkamas sielovadinė priėmimo, įsiklausymo, dialogo ir gailestingumo laikysena.

Didesnis akademinis atvirumas

Vyskupų sinodo iškelti uždaviniai nėra nei lengvi, nei greitai įgyvendinami. Atnaujintas Bažnyčios sielovadinis rūpestis šeima pareikalaus nemenkų pastangų, kurios neįmanomos be kompetentingo ir išsamaus akademinio indėlio.

Rugsėjo 8 d. popiežius Pranciškus pasirašė dokumentą „Summa familiae cura“, kuriuo įstegiamas naujas akademinis institutas šeimos klausimams: Popiežiškasis teologinis šv. Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos mokslų institutas. Naujoji institucija pakeičia ligi šiol egzistavusį Šv. Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų institutą, įkurtą Jono Pauliaus II, tad nustoja galioti pastarojo steigiamasis Apaštališkasis laiškas „Magnum matrimonii sacramentum“.

Pertvarkos tikslas – „pratęsiant toliaregišką šv. Jono Pauliaus II intuiciją, į santuokos ir šeimos klausimus atsiliepti dar vaisingiau“, – rašoma Pranciškaus laiške.

Šv. Jonas Paulius II pirmąjį popiežiškąjį Santuokos ir šeimos studijų institutą įkūrė po Vyskupų sinodo šeimos klausimais 1980 metais, iškart po posinodinio Apaštališkojo paraginimo „Familiaris consortio“ paskelbimo. Dabartinė popiežiaus Pranciškaus reforma taip pat vyksta po dviejų Vyskupų sinodo sesijų, kuriose atidžiai buvo analizuojama šeimos tikrovė ir kurių diskusijas 2016 metais vainikavo apaštališkasis paraginimas „Amoris laetitia“.

Sinodas aiškiai įvardino, jog krikščionių bendruomenė šiandien susiduria su nauja evangelizacijos tikrove dėl intensyvių ir gilių antropologinių ir kultūrinių pokyčių, skaudžiai paliečiančių visus gyvenimo aspektus. Tad šiandien nebeįmanoma apsiriboti tokiomis pastoracijos ir misijos praktikomis, kuriomis buvo remtasi praeityje.

„Turime būti sąmoningais tikėjimo išminties aiškintojais kontekste, kuriame socialinės struktūros mažiau remia individo dvasinį ir šeimyninį gyvenimą. Norėdami likti ištikimi Kristaus mokymui, turime žvelgti į šiandienos šeimos tikrovę ir visą jos sudėtingumą su intelektine meile ir išmintingu realizmu“, – rašoma laiške.

Naujasis institutas plečia ankstesnį interesų lauką, atsižvelgdamas tiek į naujus sielovados uždavinius, bendrą Bažnyčios misiją, tiek ir į mokslo bei antropologinės kultūros pažangą. Pastaroji, anot popiežiaus, yra pamatinė gyvybės kultūrai.

Kaip ankstesnis studijų institutas, naujasis mokslo institutas veiks prie Popiežiškojo Laterano universiteto Romoje, artimai bendradarbiaus su Katalikiškojo ugdymo kongregacija, Dikasterija pasauliečiams, šeimai ir gyvybei ir Popiežiškąja gyvybės akademija.

„Dabartinė šeimos gerovė lemia pasaulio ir Bažnyčios ateitį, – rašo Pranciškus. – Gerai elgiamės, kai sutelkiame dėmesį į konkrečią tikrovę, nes Dvasios kvietimas ir reikalavimai skamba istorijos įvykiuose ir per juos Bažnyčia gali būti vedama į gilesnį neišsemiamo santuokos ir šeimos slėpinio suvokimą.“ Tokia nauja interpretacija privalo vykti išlaikant visišką ištikimybę Bažnyčios mokymui.

Institutas siūlys studentams kursus, suteikiančius diplomą, licenciato ir doktorato laipsnius santuokos ir šeimos mokslų disciplinoje. Didysis instituto kancleris italas arkivyskupas Vincenzo Paglia įvykį vertino kaip „didžios Jono Pauliaus II idėjos išplėtimą“.

Anot instituto vadovo vyskupo Pierangelo Sequeri, instituto reorganizacija yra svarbus gestas, paneigiantis teiginius, jog ši institucija nebėra tokia reikšminga: „Tai stiprus gestas, skirtas „disidentams“, visiems tiems, kurie teigia, kad Jono Pauliaus II insitutas yra nereikalingas. Popiežius pridėjo prie jo savo parašą, teigdamas, jog jis nėra kažkas ką jis vien 'toleruoja', bet palaiko ir atgaivina.“

Sequeri taip pat sakė, kad Jono Pauliaus II kūno teologija bus instituto programos dalis, kurią jis apibūdino kaip „lobį“.

„Kūno teologija“ buvo beveik 130 Jono Pauliaus II trečiadienio audiencijų katechezių pagrindinė tema 1979 ir 1984 metų laikotarpiu, persmelkusi ne vieną jo vėlesnį dokumentą. Ekspertai sutaria, jog kūno teologija, nuosekliai analizuojanti žmogaus lytiškumą, yra vienas svarbiausių Jono Pauliaus pontifikato indėlių į Bažnyčios mokymą.

Šiuo metu institute dirbančių dėstytojų korpusas liks nepakitęs, tačiau instituto struktūrą papildys naujas fakultetas. Tarp kitų dalykų bus gilinamasi į šeimos istoriją, į daugelį kitų mokslinių šeimos instituto aspektų, pradedant antropologija, baigiant bioetika.

Anot arkivyskupo Paglia, atnaujintas institutas kelia sau platesnių tikslų: „Užuot susitelkęs vien į sakramentinę ir moralinę teologiją, ims domėtis taip pat ir bibline, dogmatine teologija ir istorija, labiau atsižvelgdamas į mūsų dienų iššūkius.“

Institutas sieks dialogo ir su nekatalikais. Šeima ir santuoka yra ne „katalikiškas“, o globalus reikalas, todėl būtinas dialogas su visais tais, kurie „myli vieną žmonijos šeimą“. „Jei Bažnyčia išeina į lauką, vadinasi, ir institutas išeina į lauką“, – sakė arkivyskupas Paglia.

Ugdyti „Amoris laetitia“ dvasia

Dar vienas konkretus atnaujintos šeimų sielovados pavyzdys mus pasiekia iš Romos. Italijos sostinėje jau šį sekmadienį prasideda „Šeimos savaitė“, kurią vyskupija organizuoja drauge su regiono šeimų asociacijų forumu. Iki spalio 8-osios truksiantis renginys suteiks galimybę susitikti tėvams, vaikams ir ekspertams.

„Atsiliepdami į „Amoris laetitia“ nusprendėme suorganizuoti Šeimos savaitę“, – aiškina vyskupijos Šeimos sielovados centro vadovas, kun. Andrea Manto. Siekiama tokiu būdu sujungti į bendrą tinklą visas institucijas, kurios jau pasišvenčia šeimai. „Mūsų viltis yra įžiebti šviesą šeimos tema mieste, kad ji būtų vertinama, ir daugeliu konkrečiu aspektų palaikoma bei remiama“, – sako kunigas.

Pagrindinė renginio tema: ugdymo iššūkis. Programoje – teminės laboratorijos, pokalbiai, maldos ir šventės akimirkos, kurias dalyviai kviečiami patirti įvairiose miesto vietose.

Susitikimuose su ekspertais bus analizuojamas šeimos vaidmuo narkotikų prevencijoje, jaunimo ir interneto, socialinių tinklų iššūkis; kalbama apie Italijoje itin gyvai vykstantį tarptautinį įsivaikinimą, azartinių žaidimų žaizdą. Viena diena bus skiriama seneliams ir anūkams. Tėvams ir paaugliams bus skirta erdvė pasikalbėti apie įžengimą į suaugusiųjų gyvenimą.

Įvairių sričių ekspertus papildys šeimų liudijimai, bendros maldos momentai: kasdien vis kitoje banyčioje vyks eucharistinė adoracija, Mišios sutuoktiniams, rožinio slėpinių apmąstymas ir šeimos maldos. Skiriamas dėmesys ir teisiniams, socialiniams bei ekonominiams aspektams.

Šeimos galės gauti informaciją ir specialistų konsultacijas: kaip suprasti vaikų kaprizus, kaip apsaugoti moters sveikatą, kokia gera komunikacija užtikrina sklandžius santykius... Netrūks ir pramogų, žaidimų bei šventės erdvių.

„Būsime kartu ir drauge mokysimės meile grįstų santykių; veiksime kartu, pasitelkdami šeimos sistemos veikimo instrukcijas; kartu susimąstysime, kad sustiprėtų mūsų viltis; kartu švęsime susirinkę aplink altorių kaip viena šeima.“

Pagal „Crux“ ir „Vatican insider“ parengė Saulena Žiugždaitė